G. Vitkevičiūtė: priklausomas atiduoda save už butelį, o artimasis – už dyką

  • Teksto dydis:

„Rašyti šią knygą nebuvo lengva. Skaityti, matyt, irgi nebus. Viskas joje tikra – ne tik datos, kolegų vardai, nutikimai ir susitikimai, praktika ir teorija, bet ir ašaros, ir džiaugsmas“, – sako knygos „Širdies tatuiruotės“ autorė Gabija Vitkevičiūtė.

Daugybę metų dirbanti su priklausomais žmonėmis, žurnalistė ir priklausomybių konsultantė išeičių iš gyvenimo tamsybių ieško pasakodama asmeninę istoriją. Būdama priklausoma nuo alkoholio mirė jos mama.

„Širdies tatuiruotėse“ G.Vitkevičiūtė pasakoja savo konkrečias istorijas, perlieja jas apibendrinančiomis ekspertų įžvalgomis ir kviečia kartu dėlioti „Tai ką̨ daryti?“ pasjansą̨. Regis, paprasta, bet, kad galėtų ir išdrįstų, prireikė kokių... 40 metų.

„Gabijai pavyko subręsti ir patikėti savimi, kad tikrai įgali būti subtilioje kelionėje su priklausomybės ligos padarinių turinčiais asmenimis. Tai taikliai atsispindi ir knygoje. Drąsu, tikra, jautru“, – sako Respublikinio priklausomybės ligų centro gydytoja psichiatrė Vilma Andrejauskienė.

Knyga grožinė, tačiau perskaitę ją palaimino ir profesionalai – terapeutai ir psichologai, psichoterapeutai, ugdantieji vadovai, psichiatrai, toksikologai, anesteziologai.

„Knygoje Gabija dalijasi savo patirtimi, kai gyvenimas su priklausomu žmogumi yra tarsi kelias su bedugnėmis ir viršukalnėmis. Tačiau ši kelionė yra vienintelė kryptis. Žinau tai ir kaip gydytoja, kasdien dirbanti dėl sveikstančiųjų“, – apie „Širdies tatuiruotes“ kalba anesteziologė-reanimatologė ir klinikinės toksikologijos gydytoja Gabija Laubner.

Aš ne gydytoja, bet rąstą per upelį permesti galiu. Taip sutrumpinsi savo kelionę ir tikslą pasieksi greičiau, tiksliau, saugiau.

Savo knygoje G.Vitkevičiūtė atvirai pasakoja apie tai, kas jos laukė tada, kai būdama priklausoma nuo alkoholio mirė jos mama. Ano gyvenimo pasekmes ji iki šiol jaučia, gal todėl tokia tvirta savo ieškojimuose. Knygoje ji pateikia mokslu grįstą ligos dekonstravimą. Tai žinios, jausmai, patarimai ir sprendimai apie priklausomybę (vartojantiesiems) ir apie kopriklausomybę (artimiesiems). Fokusas į artimuosius – itin ryškus, nes, pasak autorės, „priklausomas atiduoda save už butelį, o artimasis – už dyką“.

Gabija tikra: knyga bus naudinga ne tik paliestiems ligos, bet ir tiems, kurie nori žinoti, kaip teisingai ir sąmoningai elgtis, kai netikėtai susidurs su priklausomybe.

„Tai gidas tau, jei vis dar gyveni su priklausomu žmogumi, dangstai girtą mamą, dukrą, sesę, tėtį, vyrą ar senelį. Tai nuoroda bendradarbiui, jei tu vis dažniau pavaduoji sloga apsirgusią kolegę ar jau dešimtą močiutę laidojantį kolegą. Tai rąstas per griovį ir tau, jei jau šiandien pavartojai – metas sužinoti, kaip šią beprotystę nutraukti, juk jei ėmeisi ieškoti pagalbos, tai nebegali gerti, bet nebegali ir negerti – gyveni siaubingame konflikte ir nekenti jau ne tik tokių rytų, bet ir savęs. Gal perskaitęs pamatysi, kaip jaučiasi tie, kurie lyg ir niekuo dėti, bet metų metus su tavo liga gyvena“, – sako knygos autorė.

Medžiagą knygai ji rinko 10 metų, patirties kalnus įgijo sukūrusi pagalbos namus moterims „Ramunėlė Rehab“, o ir pastaruosius trejus metus dirbdama priklausomybių konsultante. „Nutarusi viską sudėti į beveik 500 puslapių, rašiau miške, kavinėse, laiškuose, kabinetuose, viešbučiuose, lovose, automobiliuose, bet labiausiai – jūsų širdyse, – ji sako. – Juk ši liga – vienatvės karalienė: žmogus mano, kad čia tik jam taip nutiko, tik jis taip jaučiasi, todėl, jausdamas gėdą, kaltę ir baimę, užsisklendžia ir užšąla. Savo slapčiausius išgyvenimus atveriu turėdama tikslą. Tikiu, kad čia rasite ir save, dėl to pajusite bendrystę ir todėl greičiau rasite sprendimus, kaip pajudėti. Širdies tatuiruotės neišnaikinamos, bet jei žinai būdų, kaip gyventi su randais, gali.“

Knyga suskirstyta į tris skyrius – „Aš – tatuiruota širdis“, „Jis – mano mylimas geriantis žmogus“ ir „Mes – kaštonų vaikai“. Kiekvieną dalį knygos autorė baigia skyriumi „Tai ką daryti?“. Dokumentines istorijas knygoje liudija ir ilgus metus nevartojantys autorės draugai.

„Jau labai daug padarei, pajutai ir pagalvojai. Noriu paprašyti būti sau švelniai. Nepulk stačia galva, nekeisk pasaulio, vienu mostu nekeisk ir savęs. Jūs abu – ir vartojantis mylimas žmogus, ir tu – tyrinėjate, stebite, vertinate, matuojatės. Pabūkite abu su tuo, pakvėpuokite. O tada imkitės reikalų. Nevertinkite ir nesilyginkite – šios knygos užduotys ir siūlomi sprendimai neturi patikti, ne toks tikslas. Juk tada, kai gydytojas perriša žaizdą ir plėšia pleistrą nuo gyjančio nubrozdinimo, jo pacientas raukosi, inkščia, jam nepatinka. Bet gydytojas nekreipia dėmesio. Kodėl? Jis žino, kad daro teisingai, tai būtina. Jis mato naudą. Aš ne gydytoja, bet rąstą per upelį permesti galiu. Taip sutrumpinsi savo kelionę ir tikslą pasieksi greičiau, tiksliau, saugiau“, – savo knygoje rašo G.Vitkevičiūtė.

Atvirai: G.Vitkevičiūtė išeičių iš gyvenimo tamsybių padeda ieškoti pasakodama asmeninę istoriją. / O. Posaškovos nuotr.

 


Iš knygos. Isteriškas prieraišumas: varlė, varnalėša, bugenvilija ir rožė

Nėra didesnės vienatvės, nei būti ne su tuo žmogumi.

Ericas Klinenbergas, JAV sociologijos profesorius

„Pamenu, buvau gal pirmoje klasėje. Lankiau šokių būrelį, ruošėmės Naujųjų metų pasirodymui. Mokytoja sugalvojo, kad būsime varlės. Sustato mus į liniją ir stovėdama garsiai svarsto: „Kažin, kaip čia parodžius, kad jūs varliukai... Gal kaip aprengti ar sušukuoti... Gal padažyti žaliai...“ Staiga girdžiu, kaip iššaunu: „Mokytoja, aš namie turiu dvi dideles pliušines varles!“ Mokytoja nušvinta: „Oho! Netikėta, kaip nuostabu! Būtinai atsinešk, štai ir pasirodymo akcentas. Ačiū!“ – pasakoja dabar jau suaugusi, daug kurianti ir daug dirbanti Liucija.

„Kas atsitiko, supratau, vos nutilusi. Parsliūkinu po repeticijos namo. Čia pasipasakoti ir pasiguosti nėra kam. Tyliu, nes jau pradedu stingti. Susigūžiu. Įsisuka mechanizmas, jau kuriantis istorijas, kaip išsisukti. Darosi baisu, pradedu jaustis bejėgė – suprantu, kad ir kaip tikėsiuosi bet kokios, net mažiausios pagalbos, jos nebus. Pasirodymas man jau... įvyko. Kokią sumokėjau kainą? Į tą būrelį nebegrįžau – teko meluoti tėvams, kad nebepatinka šokti, draugams, kad nebeleidžia tėvai. Akimirkos pasirodymo, apžavėjimo, dėmesio ir į mane nukreiptų liaupsių kaina – kančia. Eilinį kartą taip prarandu draugus, mėgstamą veiklą, vėl lieku viena. Kodėl tų varlių nenunešiau? Aš jų neturėjau“, – Liucija giliai iškvepia. Verkia. Akys didelės, labai gražios, tuščios.

Knygos viršelis.

Kodėl mes dabar apie tai kalbamės priklausomybių kabinete? Nes varlės išnyko, bet noras įtikti ir patikti – liko.

Kopriklausomas žmogus taip ieško ryšio ir padaro viską, kad tik neliktų vienas. Ilgus metus skendęs vienumoje tėvų šeimoje, jis išmoksta susimažinti iki aguonos grūdo, prisitaikyti, išvengti bet kokio aštresnio akmens kelyje. Todėl niekada neinicijuoja konfliktų, jų visomis išgalėmis vengia, o kai kas nors drąsiai į dienos šviesą kelia tiesą, aiškinasi, tariasi, tyliai pasitraukia. Pakelti kito įniršį, pyktį, agresiją sunku ne todėl, kad tai skirta jam, – atbukusiais jausmais jis susitapatina su konfliktuojančiu. Sveikas žmogus stebėtų dramą kaip spektaklį atsitraukęs, o pažeistas – priima viską į save, jis ne stebi, o jaučia. Romėnų filosofas, vergu gimęs Epiktetas sakė: „Svarbu ne tai, kas nutinka, o kaip reaguoji.“ Šiuo atveju tai neskamba, negalioja. Čia susiliejama į vienį, nėra erdvės nei atsitraukti, nei pajusti, ką jaučiu ir ką iš to jaučia kitas, juk ne aš. Tai labai sunku.

Nepaisydamas šios nepakeliamos būties, kopriklausomas žmogus toksiškų santykių nenutrauks, neteisingų ir nesąžiningo elgesio draugysčių neįvardys, kolegai ar vadovui pasakyti apie peržengtas jo ribas neišdrįs. Tai kerpės, priaugusios prie medžio, simbolis – ryšys nuodingas ir kenksmingas, tačiau jie kartu. „Aš taip bijau likti vienas, kad geriau būsiu bet kuo, tegul ir ne savimi, bet tik ne atskirai, ne atskirtas, ne atskiras.“

Tokį artimojo norą būti šalia geriantis žmogus niekuo nerizikuodamas priima. Prarasti nėra ko, taigi jie abu sąmoningai ar ne pasirenka padėti vienas kitam – leidžia jaustis reikalingiems.

Nepaisant nieko, būtent kopriklausomas žmogus kels ranką, jei reikės padėti po pamokų mokykloje, po darbo organizacijoje, savaitgaliais – dar truputį pagelbėti. Jis namuose sutvarkys visų kambarius, paklos visų lovas ir visiems pagamins skirtingų patiekalų. Kodėl? Nes taip nusipirks pripažinimą „mes be Tavęs prapultume“. Vadinasi, jei jie be manęs negali, tai aš ne vienas? Kas, kad tuo metu jie žiūri serialus ar popsiškus pokštus. „Aš galiu, be manęs mirtumėte“, – ir atsakau „taip“ dar vienam naujam, tegul ir tarptautiniam bei profesionaliam, bet tikrai nereikalingam pasiūlymui.

Kodėl „dviejų varlių“ kaina – kančia? Nes toks spontaniškumas ir noras sugundyti kuria papildomų problemų. Pirma, pradeda suktis melo ratas, antra, reikia išlikti nuolat pasiruošusiam atsakyti tai, kas neegzistuoja, trečia, nuo šiol privalėsi stengtis nebesutikti tam tikrų žmonių, ketvirta, vėl pamažu liksi vienas. Paradoksas – norėjau, kad mylėtų visi, ir dėl tos pačios priežasties vėl liksiu viena. Žudanti spiralė.

Taip pradedame atpažinti priklausomybės ir kopriklausomybės apibūdinimą: dėl to, kaip elgiesi, labai kenti, bet to nepakanka, kad situacija pasikeistų. Kasdienis troškimas prižiūrėti, kontroliuoti ir gelbėti yra toks stiprus, lyg atrodytų, kad turi visus pasaulio resursus ir visos planetos sveikatą, tačiau pastebi, kad jau nebe. Lygiai taip pat elgiasi ir tas, kuris geria. Taigi jūs ir vėl tame pačiame laive: jis amžinai skandinasi, tu amžinai mėtai jam gelbėjimosi ratus. Gelbėjatės neišsigelbėdami.

Šis nuolatinis gelbėjimas nėra toks nekaltas, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Dažnai artima aplinka kraipo galvas: „Bet kaip Tu dėl jo stengiesi, viską aukoji, jis be Tavęs mirtų.“ Draugai lyg ir palaiko, bet pasitaiko koks kolega, kuris drįsta suabejoti, ar tai normalu? Tokiais atvejais kopriklausomas žmogus puola įtikinėti, kad be jo visi pražūtų. „Gelbėtojas“ jaučiasi paniekintas, neįvertintas – juk čia jis visus išlaiko ir gelbsti.

O dėl savęs? Moji ranka: „Niekas nepasirūpins, visiems nusispjauti, kas jau aš tokia, kad būčiau ko verta, toks likimas.“ Apsiverčia kita monetos pusė: gaila, bet perdėm didelis nuolankumas – kitas puikybės veidas.

Tačiau tiesa yra ne tokia užpainiota, ji paprasta.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Jo, nerk

Jo, nerk portretas
į dugną, jau kiek galima. Nelabai kas su autoriūkšte. Vargšiukė, laikas atsipainioti ir nekaltinti kitų dėl savo gyvenimo.

Jau atrodo , kad ponia pasidarė priklausoma

Jau atrodo , kad ponia pasidarė priklausoma  portretas
Nuo tų nelaimėlių... Gimsta knygos , auksinės mintys , naudingi patarimai .....O visa tai - verslas. Ir tikrai -nemalonu klausyti , kaip ji tąso savo a.a.mamos likimą , nors dėl visako sakosi atleidus jai... Gal pačiai reiktų nunerti į dugną ir patylėti.

chi - nejuokinga

chi - nejuokinga portretas
Jai patarčiau palikti mirusią motiną ramybėje, kiek galima ant tokios temos "joti" - atsisuks viskas prieš ją pačią
VISI KOMENTARAI 5
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių