Iš vaizduotės pasaulio
Prie stiklinių durų stovi berniukas, greta jo – lėlė, primenanti gyvą mergaitę. Už stiklo matomos rankos, kurios, atrodytų, siekia berniuko – tarsi bandytų jį paliesti ar sugriebti.
Pasak 1972 m. šį paveikslą nutapiusio B. W. Stonehamo, paveikslo siužetas gimė iš jo vaikystės nuotraukos, kurioje jis, penkiametis, stovi su mažąja sesute prie namų durų.
Menininkas yra paaiškinęs, kad durys paveiksle tarsi skiria realų pasaulį nuo išgalvotojo, egzistuojančio tik berniuko vaizduotėje. Stiklinės durys – tai barjeras tarp realybės ir pasąmonės. Taip B. W. Stoneham siekė simboliškai atvaizduoti vaikystės perėjimą į suaugusiųjų pasaulį.
Berniukas žino, kad rankos iš ano pasaulio jo nepasieks, tačiau bijoti visada yra ko... Tai įrodo ir žiūrovų santykis su šiuo meno kūriniu. Būtent jų baimės sukūrė mistiško paveikslo reputaciją.
Nelaimės ar atsitiktinumai?
Paveikslą eksponavus, recenziją išspausdino laikraštis „Los Angeles Times“. Deja, pasigirdo nemažai kritikos. Meno kritikas, pateikęs recenziją, mirė per metus nuo parodos atidarymo. Šį darbą 1973 m. įsigijęs amerikiečių aktorius Johnas Marley mirė po kiek daugiau nei dešimtmečio, 1984 m. Į kieno rankas paveikslas pateko vėliau, nežinoma, tačiau teigiama, kad galiausiai jis pateko į šiukšlyną.
Jį suradę žmonės pakabino paveikslą vaikų kambaryje, ir jau pirmą naktį keturmetė jų dukra atbėgo į tėvų miegamąjį isteriškai klykdama, kad vaikai paveiksle mušasi. Sutuoktiniai paskubėjo atsisveikinti su keistu kūriniu, bet neišmetė jo, kaip ankstesni savininkai, o nutarė parduoti internetiniame aukcione „eBay“. Tiesa, įspėjo aukciono rengėjus, kad paveikslas kažkoks keistas...
Esu tikras, kad tai tebuvo sutapimas, bet kai kurie mano paveikslai rezonuoja su kitais žmonėmis, atverdami jų vidines duris. Arba rūsį.
O ko nepadarysi dėl pelno?! Buvo sukurta vaiduoklių paveikslo istorija, kuri sukėlė didžiulį smalsuolių susidomėjimą: „Naktį figūros paveiksle juda, o berniukas kartais išeina iš rėmų“, „Paveikslą įsigijo šeima, kuri jį paskui greitai bandė parduoti dėl keistų reiškinių“, „Kai kurie žmonės, žiūrėdami į paveikslą, skundėsi galvos skausmais, nerimu, nemiga, net pykinimu“. Buvo pridėtas įspėjimas: „Siūlydami kainą, jūs sutinkate atleisti savininkus nuo bet kokios atsakomybės dėl šio paveikslo arba dėl to, kas gali nutikti po pardavimo“.
2000 m. paveikslas „Rankos jam priešinasi“ buvo parduotas – kaina nuo pradinės šimto dolerių vertės suma pakilo iki daugiau nei tūkstančio.
Išpūstas reiškinys
Teigiama, kad dabar paveikslas yra privačioje galerijoje, o jį mačiusieji tvirtina: užtenka užmesti akį, ir savijauta pablogėja, netgi ištinka panika. Jautresnės psichikos žmonės dalijasi, kad paveikslas sukelia nervinį priepuolį, kartais – iki sąmonės praradimo. Galerijos savininbkas netgi sulaukė siūlymo pasinaudoti egzorcistų paslaugomis, kad išvarytų iš paveikslo „piktąją dvasią“.
„Esu tikras, kad tai tebuvo sutapimas, bet kai kurie mano paveikslai rezonuoja su kitais žmonėmis, atverdami jų vidines duris. Arba rūsį“, – komentavo savo darbo fenomeną pats kūrėjas B. W. Stonehamas, patikinęs, kad paveikslas neturi jokio prakeiksmo ir tai yra tik interpretacijų ir interneto išpūstas reiškinys.
Dailininkas vėliau sukūrė kelis paveikslo tęsinius, tačiau jie nesulaukė tokios pat „prakeiktos“ šlovės.
Tad ar paveikslas tikrai prakeiktas? Nėra jokių realių įrodymų, kad jis turi antgamtinių savybių. Dauguma mano, kad visa ši istorija – tik internetinis mitas, o žmonių baimė kilo iš saviįtaigos ir paveikslo vizualinio nerimo.
Menininkas – apie save
Gimiau 1947 m. Bostone, Masačusetso valstijoje. Pirmuosius devynis mėnesius praleidau našlaičių namuose. Įtėviai mane nuvežė į Čikagą ir galiausiai apsigyvenau pietų Kalifornijoje, kur užaugau. Niekada nepažinojau savo biologinių tėvų. Pastaraisiais metais sužinojau, kad turiu pusbrolių ir pusseserių, o pusbrolis Alanas patvirtino, kad mano mama tapė visą gyvenimą.
Buvau geras mokinys, nors man nei reikėjo, nei norėjosi meno mokyklos išsilavinimo. Mano profesionali menininko karjera prasidėjo 1972 m., kai „Charles Feingarten Galleries“ dvejiems metams sudarė sutartį dėl mano darbų, o 1974 m. ten debiutavau su personaline paroda. Henry Seldis iš „Los Angeles Times“ rašė: „William Stoneham paveikslai geriausi, kai jie yra keisčiausi.“ Tokiais atvejais jaunas menininkas beveik sukuria pirmąjį tikrai neosiurrealistinį paveikslą, su kuriuo iki šiol teko susidurti, kuris siurrealistines fantazijas perkelia į šiuolaikinę erdvę. Geriausi čia esantys darbai nusipelno tradiciniam siurrealizmui atsidavusių kolekcininkų dėmesio, neprieštaraujančių daugybei naujų ir stulbinančių posūkių.“
Parodoje buvo parduotas tik vienas paveikslas – „Rankos jam priešinasi“ – mano, kaip penkerių metų vaiko, portretas. Kūrinys internete pelnė tam tikrą populiarumą kaip „eBay vaiduoklių paveikslas“.
Nuo 1974 iki 1992 m. toliau tapiau, sunkiai stengdamasis išlaikyti savo šeimą. 1984 m. pradėjau dirbti vaidybinių filmų industrijoje, iš pradžių su Christopheriu Walasu, o vėliau su ILM („Industrial Light & Magic“). 1992 m. mane pasamdė „LucasArts Entertainment“. Padėjau teptukus į šalį.
Per daugelį metų dirbdamas vaidybinių filmų ir kompiuterinių žaidimų versle įgijau įgūdžių, naudingų mano kūrybiniams siekiams. Įgyta patirtis ir kompetencija 3D modeliavimo ir kinematografinio darbo srityje suteikė man tvirtesnį požiūrį į tapybą. Taip pat įgijau įgūdžių, reikalingų kurti muzikos, tapybos ir animacijos hibridus, neįprastus vaizdo projektus.
Šiandien dirbu tik savo namų studijoje Vašono saloje Vašingtone, kur gyvenu su žmona Patti. Mano darbai – tai figūrinių ir tekstūrinių koncepcijų, kurioms įtakos turi miesto, o dabar ir kaimo aplinka, šiandieniniame pasaulyje veikiančios socialinės/politinės jėgos, tyrinėjimas. Pastaruoju metu savo darbuose įtraukiu dirbtinio intelekto interpretacijas.
(be temos)