Poetė J.Degutytė ir istorija: kodėl tėra svarbi ir šiandien?

Šis rašinys radosi dvejopos mąstymo krypties įtampoje: tarp fenomenologinės tradicijos nuostatos, kad istorija mums yra nepažini, tarsi neįveikiama mįslė, ir XX a. aštuntojo dešimtmečio (teisėtai vadinamo postmodernizmo pradžia) vadinamosios naujojo istorizmo mokyklos JAV atstovų minčių, kad istorija mums tėra svarbi tiek, kiek ji kalba dabarčiai, mezga dialogą su mumis.

Impulsai ir kontekstas

Suprantama, kad istoristinis kelias neapsaugo nuo praeities interpretacijų deformatyvumo, tiesos iškraipymų, tačiau kartu atveria turbūt kaip žmonija amžiną klausimą: ar galime ką nors tikra, kas būtų neabejotinai objektyvu, pasakyti apie istoriją, kurios net faktus žinome ir išmokstame mokyklose selektyviai.

Ši fenomenologinė ir istoristinė priešprieša itin svarbi šių dienų kontekste, kai daugėja nacionalistų humanitarų, kurie, remdamiesi fenomenologine tradicija, faktus, įvykius, reiškinius, kūrybinius artefaktus supranta ir vertina kaip nieko tikra nesakančius apie tą laiką, kai jie vyko, radosi ar buvo sukurti. Tuomet pasirenkama labai patogi pokolonijiniam istorijos perrašymui pozicija, kad, jei praeities mes nepažįstame, bent jau turime teisę į ją žvelgti egzaltuotai ir patvirtinti tai, ko iš daugelio mūsų reikalauja dabartis, susijusi su politinėmis kryptimis, konjunktūra ir kitais aktualiaisiais faktoriais. Šiuo atveju, istoristai siūlo nepritempti praeities prie dabarties poreikių, o kreipti dėmesį į tai, ką praeitis mums suteikia suprantant šiandieną.

Faktinis šio rašinio pretekstas – tai Kauno meno kūrėjų asociacijos praėjusiais metais išleista XX a. antrosios pusės lietuvių poetės Janinos Degutytės eilėraščių rinktinė, įtraukta į "Poezijos pavasario laureatų bibliotekėlę", kurią leisti sumanė poetas Petras Palilionis. Pasirodė jau kelios dešimtys minėto poezijos festivalio įvairiais metais laureatais tapusių kūrėjų eilėraščių rinktinių. J.Degutytės knyga tampa galimybe ir kelia būtinybę apsvarstyti laisvės, nelaisvės, literatūrinės tradicijos, sovietmečio konteksto klausimus lietuvių literatūroje ir ypač poezijoje.

Tradicijos tąsa

J.Degutytės eilėraščių rinktinę sudaro literatūrologės Viktorijos Daujotytės atrinkti kūriniai (pagal rinktinių raštų publikacijos pagrindą), parašyti 1966 m. ir įtraukti į 1968 m. išėjusį poetės eilėraščių rinkinį "Pilnatis". Būtent išleidusi šią knygą J.Degutytė tapo tuomečio "Poezijos pavasario" laureate.

Iš "Pilnaties" pasiskolinti eilėraščiai ir visa J.Degutytės kūrybinė biografija byloja apie itin svarbią mąstymo slinktį: dabartiniais laikais esame įpratę manyti, kad gausios tarpukario Lietuvos kultūros ir literatūros tradicijos buvo staiga pertrauktos Antrojo pasaulinio karo ir okupacijų. J.Degutytės poezija iš aptariamos eilėraščių rinktinės liudija ką kita, nors tai ir paradoksalu bei šiais laikais neįprasta.

Tik aklas gali nepastebėti, kad ankstyvoji J.Degutytės kūryba perima romantizmo vaizdavimo formas, artimas ir Vincui Mykolaičiui-Putinui. Praėjusio, numanomai laisvės, laiko ilgesys, tragizmas ir lyrinio subjekto trapumas yra tikriausia tarpukario lietuvių neoromantikų kartos poetinė tąsa. Dar vienas tradicijos iš laisvės laikų šaltinis – tai impresionizmas, nepriklausomoje Lietuvoje daugiau plėtotas proziniame pasakojime.

J.Degutytės eilėraščiai, parašyti 1966-aisiais, parodo, kad tuo metu Sovietų Sąjungoje diegtas žmogaus kultas, naujasis humanizmas, atskiestas politine ideologija, jai nerūpėjo ir tam turbūt sąmoningai priešinosi.

J.Degutytė tampa galinga asmenybe, galinčia labai praversti šiandien konstruojant lietuvių tautos gyvybingumo mitą.

Atminties kelias

J.Degutytės eilėraščių subjektas, atrodytų, pats kalba mažai (į rinktinę įtraukti tik keli eilėraščiai, perteikiantys subjekto vidinę dramą ir kančią) – per jį ir juo kalba gamta. Rinktinėje beveik nėra autorefleksyvių eilėraščių, kuriuose nebūtų gamtiškų metaforų. Senoji graikų poezijos tradicija poetei leidžia pabėgti nuo savojo laiko griežtų literatūrinių reikalavimų. Būtent romantinės ir impresionistinės krypties literatūrinio mąstymo tąsa leidžia J.Degutytei tais laikais patvirtinti tuomečiam skaitytojui, kad, nepaisant visų politinių ir tautos gyvenimo negandų, literatūra yra gyva ir neideologizuota.

Šiandienos skaitytojui J.Degutytė primena, kad sovietinės Lietuvos literatūra nebuvo tokia vienmatė ir plokščia, kokią ją mato bandantieji tempti prie vienos ar kitos pažiūrų krypties. Būtent todėl abejotina yra manyti, kad J.Degutytė XX a. septintojo dešimtmečio pradžioje buvo labai susirūpinusi specifiniu lietuviškumo likimu.

Poetas Aidas Marčėnas turbūt pasakytų, kad J.Degutytės poezija prisimena daug ankstesnius laikus, nei tuos, kada susiformavo lietuvių tauta. Autorės poetinė memoria siekia tą metą, kai, slenkant ledynams, planetoje radosi pirmieji žmonės. J.Degutytės eilėraščių subjektas kalba apie pirmapradybę prisimenančią gamtą ir tik po to – apie neseną lietuvių tautos tragediją. Nepaisant to, J.Degutytė tampa galinga asmenybe, galinčia labai praversti šiandien konstruojant lietuvių tautos gyvybingumo mitą. Kiek šiame procese esama nutylėjimų ir prasmių susiaurinimo, sprendžia kiekvienas individualiai.

Laisvės klausimas

Kita vertus, J.Degutytės eilėraščių rinktinė "Poezijos pavasario laureatų bibliotekėlėje" kelia klausimą apie laisvę. Ar laisvas tampi ir būni tada, kai tai leidžia aplinka, jos griežti apribojimai, ar laisvas žmogus pats nusistato savąsias laisvės būvio ribas, prievoles ir taisykles? Poetas Česlovas Milošas knygoje "Pavergtas protas" beveik vienareikšmiškai pasako sunkiai nuginčijamą teiginį: sovietų karalystėje esi arba disidentas, arba pasmerktas nelaisvei žmogui. Ir J.Degutytės eilėraščių kalbėjimas apie Sibiro tremtį, nacių laikotarpio baisybes kai kam gali pasirodyti tikra tuometės laisvės manifestacija. Vis dėlto net paviršutiniškai išmanantieji sovietinę praeitį pasakytų, kad šias temas tiesiog įteisino tuomečio režimo valdžia, todėl tai nieko nepasako apie poetės kritiškai pasirinktą laisvę.

Dar įdomesnis ir prieštaringesnis klausimas, leidžiantis apibendrinti dilemą tarp buvimo disidentu ir, milošiškai sakant, ketmano gyvenimo, iškyla, svarstant dabar vis populiarėjantį teiginį, kad sovietmečiu lietuvių kultūra išliko nepavergta.

Skaitant J.Degutytės eilėraščių rinktinę, tokio, į mitą pretenduojančio, postulato paneigti neįmanoma. Mitai ir kuriami tam, kad būtų nepaneigiami. Vis dėlto pripažįstant, kad J.Degutytė kaip kūrėja buvo laisva tiek, kiek leido valdžia, todėl lietuvių literatūra tęsėsi ir toliau vystėsi ir jos kūryboje, ir išlaikant kritinį požiūrį tikrai nederėtų palikti istorijos paraštėse tų, kurie atvirai kolaboravo su sovietų valdžia. Tai reikalinga ne tam, kad būtų nustatyti teisieji ir klydusieji, o tam, kad literatūros istorija, nagrinėjama būtent naujojo istorizmo metodu, leistų nesikartoti nepageidautinai praeičiai. Klaidinga yra manyti, kad skatinant nacionalizmą savaime nebeliks išdavystės galimybių ar pagaliau tiesiog kitokių požiūrių.

"Poezijos pavasario laureatų bibliotekėlės" leidinys, kuriame išspausdinti J.Degutytės eilėraščiai, yra ta istorijos dalis, kuri yra pats patikimiausias pačios autorės autobiografinis pasakojimas, išvengiantis bet kokių deformacijų ir melo.

Būtų labai kritikuotina, jei ši ir daugelis kitų dabar išleidžiamų su sovietiniu laikotarpiu susijusių knygų būtų vertinamos tik tiek ir tik pagal tai, kokį vaizdą apie save pačius norime susidaryti. Tie, kurie tuos vaizdinius kuria, patiria galios svaigulį, kuris irgi iš dalies yra egzaltuoto kalbėjimo apie praeitį priežastis – formuojant vienmatę tiesą nebūtinai pasiekiamas teisingas mąstymas.

Istorijoje buvo daug pavyzdžių, rodančių, kad patogių faktų atranka ir tendencingas, apsimetantis objektyviu, tačiau iš tiesų esantis subjektyvus, praeities pasakojimas daro daug žalos ir sunaikina tuos, kurie jam paklūsta.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių