- Ramūnas Čičelis, Humanitarinių mokslų daktaras
- Teksto dydis:
- Spausdinti
Kiekvienų metų pavasarį Lietuvoje paskiriama ir įteikiama daugiau nei dešimt įvairių literatūrinių premijų. Jų simbolinis svoris ir svarba – nevienodi ir gana kintami dydžiai. Vis dėlto, vienos iš jų, kaip pačios svarbiausios, statusas abejoti neverčia turbūt nė vieno skaitytojo. Tai – Maironio literatūrinė premija, siejama su Tarptautiniu literatūros festivaliu "Poezijos pavasaris". Ja iki šiol nuo pat įsteigimo būdavo apdovanojama Maironio lietuvių literatūros muziejaus Kaune kiemelyje per baigiamąjį festivalio renginį. Dėl visiems suprantamų priežasčių, šiais metais "Poezijos pavasaris" ir jo renginiai numatytu laiku nevyko, todėl ir premija, matyt, bus įteikiama vėliau. Autoritetingos komisijos sprendimu, jos nusipelnė Biržų krašte gyvenantis poetas Alis Balbierius už eilėraščių rinkinį "Ekvilibriumas".
Žinant tai, kad autorius jaunystėje yra įgijęs gamtininko išsilavinimą ir artimas Rytų pasaulėžiūrai, skaitytojui, atsiverčiant šią knygą, prieš akis iškyla jau numanomi lūkesčiai. Vis dėlto, "Ekvilibriumas" turi ypač ryškių ypatybių, leidžiančių autorių sieti su vadinamąja ekotekstine kūryba. Ekotekstas – tai Jungtinių Amerikos Valstijų ir Didžiosios Britanijos literatūrologų XX a. antrojoje pusėje pasiūlytas terminas, kuriuo apibrėžiami rašytiniai kūriniai, fiksuojantys gamtos ir žmogaus sambūvio darną. Eilėraščio, kaip ekoteksto, subjektas yra nekonfliktiškas gamtos atžvilgiu, ją ne naudoja ir tvarko, o labiau stebi ir fiksuoja.
A. Balbierius „Ekvilibriumo“ skaitytojas yra pirmiau ne laureatas, o nekaltomis akimis į pasaulį žvelgiantis žmogus, išsivadavęs nuo susireikšminimo.
A.Balbieriaus "Ekvilibriumas" žymi būtent tokį žmogaus santykį, kai rūpi gamtos, metų laikų, gyvūnijos, augalijos gausybė ir įvairovė, nepereinant į atvirą ekologinę retoriką, tačiau savitai brėžiant žmogaus ir gamtos sąlyčio įvykį. Beveik visus šios knygos eilėraščius būtų galima vadinti tokiais savitais įvykiais. Poezijos subjektas skaitytojui aiškiai rodo, kad kultūra yra daug paprastesnė sritis nei gamta. Būtent todėl eilėraščių žmogus neieško to, kas būtų klasifikuojama ir apibrėžiama – vienas svarbiausių tokio kalbėjimo bruožų yra savaimingumas. Žmogaus aikštingumas, ambicija, valia lieka už šios knygos mąstymo ribų. "Ekvilibriume" gamtą stebintis žmogus nėra pasyvus ir nešališkas žiūrovas, jis dalyvauja, tačiau ne pasipriešinimo ar valdymo, o estetiniu tikslu, kuriam svetimas liūdesys, melancholija, džiugesys ir euforija. Taip ryškėja rytietiškas grožio suvokimas: dėmesys formai, ramybė ir savitikslingumas. Tai, kas vyksta savaime ir dėl paties vyksmo, ir žmogui tampa itin sava. "Ekvilibriume" nėra priešiškos civilizacijai gamtos.
A.Balbieriaus knygos eilėraščiai fiksuoja kelią iš niekur į niekur. Vakarų semiotinėje reikšmės teorijoje, kurios vienas svarbiausių autorių buvo Algirdas Julius Greimas, kelias ir kelionė visada reiškia tam tikrą tikslo geismą. Rytų kultūrai artimas biržietis poetas sako, kad nėra kelio nei į laimę, nei pražūtį, nes pats kelias yra neįmanomas apmąstyti ir susieti priežasties ir pasekmės loginiais santykiais. Žmogaus kelias nėra netgi istoriškas, kadangi jo atkarpų neretai nesieja jokie loginiai santykiai. Šiuo atžvilgiu A.Balbieriaus knyga yra išimtinai priklausanti poezijos sričiai – čia nėra jokių siužeto užuomazgų. Būtų galima tikėtis, kad toks eilėraščių žmogus yra tuščias, tačiau balbieriškoji logika sako – jis tiesiog yra švarus.
Alis Balbierius. Ekvilibriumas, Rašytojų sąjungos leidykla, Vilnius, 2019
"Ekvilibriume" galios netenka ne vien vakarietiškos erdvės kategorijos, bet ir daugeliui skaitytojų įprastas laiko suvokimas. Apie mirtį eilėraščių žmogus beveik nemąsto, nes paskutinis gyvenimo ciferblatas dar labai toli. Laiko dimensija A.Balbieriui – tai amžinybė, paverčianti Biržų kraštovaizdį kosminio vyksmo savastimi. Esama aiškaus suvokimo, kad gyvybė kosmose yra stipresnė už mirtį, nes vaisius visada duoda sėklų, iš kurių randasi nauji vitališkumo fenomenai. "Ekvilibriumas" yra tokia poezijos knyga, kurioje labai nedaug domimasi trimis žmonijai labiausiai įprastomis dimensijomis: ilgiu, pločiu ir gyliu (arba aukščiu). Dominuoja ketvirtasis matmuo – laikas. Eilėraščių žmogaus paleista strėlė, skirtingai nei Henriko Radausko kūryboje, nelekia į dangų – ji sminga į žemę. Nėra A.Balbieriaus knygoje ir to, ką vadintume metafiziniu gyliu, nes viskas yra tekstūroje, kuri tuo pat metu yra ir paviršinė, ir gelminė. Už poeto paviršiaus nėra kvazarų ar bedugnių. Plotis A.Balbieriui – tai fizinė, ne intelektualinė sąvoka, kuria nurodomas jutiminis akiratis. Eilėraščių subjektas yra nelinkęs gręžtis atgal ar žūtbūt peršokti horizontą. Patys žiūros plotyje ir ilgyje esantys objektai – medis, upė, upelis, žolė ir kiti – yra pakankami gyvybės ir amžinojo dabar liudytojai.
Ši lietuvių poeto knyga yra ypatinga dovana skaitančiajai publikai, nes ji pati yra gyvybės sankaupa.
Paikas skaitytojas galėtų sakyti, kad A.Balbieriaus apdovanojimas Maironio premija yra susijęs tik su šį pavasarį mus užklupusiu koronavirusu ir padidėjusiu žmonijos dėmesiu gamtai bei klimato kaitai. Žinoma, toks teiginys iš dalies teisingas, tačiau būtina pasakyti, kad pati laureato knyga yra savaiminis kūrybos įvykis, tos pačios balbieriškos tikrovės gamtinis daiktas, viršijantis aktualumo kategoriją. Poezijos rinkinys čia tampa jungties tarp natūros ir kultūros liudijimu. Geri eilėraščiai, jei jie nėra publicistiniai, retai kada rašomi turint specifinį ir autoriaus paties nusistatytą tikslą. Šis labiau yra intuityvus ir išvaduojantis nuo vakarietiškų iliuzijų apie vertingumą, autoriaus principingą ir labai reikšmingą visuomeninę laikyseną. A.Balbierius "Ekvilibriumo" skaitytojui yra pirmiau ne laureatas, o nekaltomis akimis į pasaulį žvelgiantis žmogus, išsivadavęs nuo susireikšminimo. Ši lietuvių poeto knyga yra ypatinga dovana skaitančiajai publikai, nes ji pati yra gyvybės sankaupa. Ir pagaliau, pabaigoje poetas pasako, kad popieriniai puslapiai neturi virsti fetišu – kelio ieškoti nereikia, tačiau galima leistis jo vedamam. Daugelio "Ekvilibriumo" skaitytojų laukia tokia kelionė, kurioje jų laikysenas pats autorius ir nubrėžė savaisiais eilėraščiais – ramus, liečiantis, įsižiūrintis ir įsiklausantis kelias nesuinteresuoto grožio link.
Amalgama
tą pačią akimirką
esu kelias ir keleivis
esu tai kas po kojom
esu tai kas tuo keliu eina
esu dulkė virš kelio
esu debesys kurie plaukia
esu žvilgsnis į horizontą
esu veiksmas be judesio
esu judesys be veiksmo
esu kelias ir keleivis
esu kelio ir keleivio
tobulai netobula amalgama
Ornitologija II
kadaise
skrisdavau su paukščiais
strazdais zylėmis ir nykštukais
suopiais naktų pelėdomis ir kėkštais
tolimiausiam krašte prie Kuršių marių
skrisdavau žiemą ir vasarą rytą ir vakarą
skrisdavau laisvas kaip paukščiai
tačiau atskyręs kūną nuo dvasios nes kūnas
kur beskristum likdavo toje pačioje
socialistinio realizmo tikrovėje
skrisdavau ir skrisdavau
kol sykį nutūpiau Rotondoj
parke po senais medžiais kur –
besnapis – lesdavau vyną iš taurių
su kitais ilgaplaukiais dvikojais
šiuo metu daugiau ar mažiau pažįstamais
poezijos archipelago paukščiais –
Sovietijos vynas
niekas
negalėjo išgert
mano vyno
mano vyno laisvės
iš nelaisvos
mano taurės
Bhairahawa/Siddharthanagar
Indijos ir Nepalo pasienis
Dulkių debesys
lyg tie milijonai
induistų dievų
naktis kritus staiga kaip akmuo
dulkių oras ir dangus
dulkių kelias ir plaučiai
pilni dievų
ir f u r o s
it gigantiški drambliai
žibintų šviesose –
į Nepalą – iš Indijos,
iš Nepalo – į Indiją...
ir ilgas
triračio su rikša šešėlis
pervažiavęs per mano
šešėlio kojas
Lapas ant lapkričio lūpų
miela mano lietus monotoniškas lyja
lapkritis dedas kaukę lietaus – jau nutolo
helovinas ir vėlinių žvakės sudegę
lapų spalvos rūdija – mes laukiam
baltumos – bet imperija sniego
šitaip graudžiai vėluoja – o sninga
kažin kur – kur dar niekad nebuvom
o dabar jau žinau – niekada ir nebūsim
nors pasaulis šįvakar platesnis už sielą –
vieną lapą ant lapkričio lūpų
pasilenkusios kaukės kur į ūkaną žiūri
miela mano lietus monotoniškas švintant
x x x
žalius žemėlapius užsninga sniegas
sustingsta upių melsvos venos
per popierių jau mušas ledas:
šerkšnoja Afrika – Madagaskaras baltas
tarytum marmuro kasyklos – Odisėjas
su kinkiniu šunų per jūrą grįžta
į įtakingąją Įtakę – lyg granatos
sušalę apelsinai sprogsta – dausų
neranda šiaurės paukščiai – era
ledyno naujo lekia lyg ekspresas
lediniais plieno bėgiais – savaime
klonuojasi mamutų bandos – kojom
žalius žemėlapius į žemę trypia –
sninga – dabar ant sniego sniegas
sninga – ir šitaip
baigiasi istorija
Renesanso dvasios menininkas
Iš Biržų krašto kilęs poetas, eseistas, fotografas A.Balbieris – devynių poezijos knygų autorius: „Delno irklas“ (1986), „Giedančios upės“ (1988), „Alsavimų girios“ (1990), „Sapno pėdsakai“ (1997), „Strazdo anatomija“ (2004), „Formų knyga“ (2008), „Skaidrumos“ (2011), „99 trieiliai“ (2013), „Ekvilibriumas“ (2019). Jo plunksnai priklauso ir eseistikos knygos „Trobelė ant debesies“ (2006), „Vaivorykštė ir neandertalietis“ (2012), rinkinys „Tekstai apie viską ir nieką“ (eilėraščiai, proza, esė, 1998), ekologinių etiudų knyga „Žalias Nojaus laivas“ (ekologiniai etiudai, 1990), fotografijų albumas „Biržai: kraštas ir miestas“ (2012).
Menininkas yra surengęs 30 personalinių fotografijos parodų, dalyvavo tarptautiniuose pleneruose ir grupinėse parodose.
"Viskas, ką darau, darydavau ir – galbūt – darysiu dar, yra susiję ir sukasi viename Vienio rate, – interviu "Santakai" yra sakęs menininkas. – Gyveni vieną kartą ir, jei tik yra norų ir galimybių, maga išbandyt ne vieną kūrybos sritį. Man imponuoja toks renesansiškas požiūris į anų laikų menininką, dažniau gal dailininką, kuris buvo ir mokslininkas, ir filosofas, ir amatininkas, ir t. t."
Kūryboje jam esą svarbu tai, kad gali daryti, ką nori. "Ir tai yra laisvas judesys, laisvas mostas – juk nėra jokių kvailų taisyklių, kad rašo tik rašytojai, o tapo – tik dailininkai. Prarastas renesansiškas menininko universalumas mus gal kiek nuskurdino, nors pernelyg didelis universalumas taip pat kelia pavojų išsiskaidyti ir nučiuožti paviršiumi, daugelį dalykų atlikti mėgėjiškai, nes visos lazdos iš tiesų turi ne du, o n galų..." – sakė A.Balbieris.
Maironio literatūros premija bus teikiama šiemet neįprastu metu, vasarą, vyksiančiame "Poezijos pavasario" festivalyje. Poezijos šventę planuojama surengti liepos 26–rugpjūčio 9 d. Festivalio laureatas bus vainikuojamas rugpjūčio 7 d. Kaune. 56-ąjį kartą rengiamas festivalį palydės ir eilėraščių bei esė apie literatūrą almanachas. Planuojama, kad knyga pasirodys birželio antroje pusėje. Šių metų almanacho sudarytojai – poetai Dainius Gintalas ir Benediktas Januševičius. Kartu sudaroma ir kompaktinė plokštelė "Poezijos balsas" su skaitomais poetų eilėraščiais. Ją jau trečius metus rengia rašytojas Rimantas Kmita.
Lietuvos rašytojų sąjunga Maironio premijai šiemet siūlė penkis kūrėjus: be A.Balbierio, ir Eleną Karnauskaitę („Miegančios chimeros“), Enriką Striogaitę („Žmonės“), Alvydą Šlepiką („Mano tėvas žūsta“), Agnę Žagrakalytę („Bu bu itis: Alisa Meler išeina pro duris“). Laureatą rinko vertinimo komisija, sudaryta iš penkių pastarųjų „Poezijos pavasario“ laureatų: šiemet tai buvo Vladas Braziūnas, Marius Burokas, Almis Grybauskas, Ramutė Skučaitė ir Tomas Venclova.
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
„Nerk į teatrą“: interaktyvumas be amžiaus cenzo
Tarptautinis edukacinis festivalis „Nerk į teatrą“ šiemet Nacionaliniame Kauno dramos teatre (NKDT) vyks jau keturioliktą kartą. Jo programoje nuo balandžio 25 d. iki birželio 14 d. – pusšimtis edukacijų, dvi premjeros, a...
-
Pagerbti trys geriausi 2023-iųjų bibliotekininkai, įstaigos sutarė derinti veiksmus
Kultūros ministerijoje antradienį minint Nacionalinę Lietuvos bibliotekų savaitę pagerbti geriausi praėjusių metų šio sektoriaus specialistai, tuo metu bibliotekų asociacijos pasirašė ketinimų protokolą dėl bendradarbiavimo. ...
-
Antrasis S. Dirsytės romanas: aplinkybių sutraiškyta herojė iki pabaigos kovojo už teisę išlikti
„Kai rašai istorinį romaną, išties, gerąja to žodžio prasme, ištinka tam tikras apsėdimas. Atrodo, kuo daugiau domiesi laikotarpiu, apie kurį rašai, tuo aiškiau dėliojasi istorija, o rūke tarsi paskendęs vaizd...
-
O. Šurajevas rėžė Lietuvos teatralams: kas iš to vardo, jei jie „myžniai“110
Visuomenininkas Olegas Šurajevas abejingų nepalieka. Anot jo, dabar nėra laikas abejoti ir kalbėti miglotomis metaforomis. Jis teigė, kad atėjo laikas išreikšti aiškias pozicijas – be dviprasmybių, naudos ir kašt...
-
„Lietuvos teatrų pavasaris“: 45-asis festivalis
Kauno teatro mylėtojai visą savaitę turi unikalią progą mėgautis profesionalų sukurtais spektakliais iš visos Lietuvos: sekmadienį prasidėjo jau 45-asis festivalis „Lietuvos teatrų pavasaris“. ...
-
Kultūros ministerija paskelbė konkursą vadovauti Nacionaliniam architektūros institutui1
Kultūros ministerija antradienį paskelbė konkursą į naujai įsteigto Nacionalinio architektūros instituto direktoriaus pareigas. ...
-
Prasideda Nacionalinė Lietuvos bibliotekų savaitė
Antradienį Lietuvoje prasideda Nacionalinė Lietuvos bibliotekų savaitė, kurios tema šiemet – Europos Sąjunga (ES). ...
-
Finaliniai B. Dvariono konkurso akordai: nuo rečitalių koncertų salėse iki kelionių į Disneilendą
Jau dvyliktą kartą jaunuosius smuikininkus ir pianistus iš viso pasaulio į Lietuvą pakvietęs Tarptautinis Balio Dvariono konkursas šį savaitgalį išrinko pačius geriausius. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje konkurso f...
-
S. Karunatilaka: tikiuosi, kad mes šio to pasimokysim iš pasakojimų, persmelktų mūsų patirties
„Rašant knygą nėra taip, kaip būna per kokią filmo premjerą, kai jis išleidžiamas ir palydimas su fanfaromis, ji gimsta pamažu, o paskui dar reikia tikėtis, kad ras skaitytojų“, – pripažįsta Bookerio premijos laureata...
-
Kaune prasideda Azijos ir skandinavų kultūrų savaitė3
Šią savaitę Kaune vyraus Azijos ir skandinavų kultūros – prasideda jubiliejinė Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) rengiama Azijos savaitė ir skandinaviškos kultūros pažinimo renginiai. ...