„Po saulėlydžio“ – bondiškos atostogos deimantų saloje

Pas mus nėr žiemos, tai ir kine žiemos nereikia. Todėl ištroškusiems egzotikos ir erotikos – maudynės ir apiplėšimas Karibuose su Holivudo ryklių komanda.

Beje, yra ir vienas tikras ryklys, kurį specialiai nukopijavo iš kultinių Spylbergo „Nasrų“. Ko trūksta – ir „Oušeno dvyliktukas“, ir Džeimso Bondo nuotykiai”, ir „Žiurkių lenktynės“ vienoje pakuotėje. Karštymetis tiems, kas į kiną eina su spragėsiais ir su didžiuliu troškimu tiesiog paspraginti akis. Apie tokias juostas kino kritikui ir sunku, ir lengva blevyzgoti. Iš vienos pusės – absoliuti tuštybė su absoliučiai matytais triukais, iš kitos – viskas taip smagiai suplakta, kad nėra kada prie ko nors kabinėtis. Šokoladinė diena kino teatre.

„Po saulėlydžio“ komanda tai žada iš karto, net nepradėjus bėgti titrams. Režisierius – tūlas Bretas Retneris, į šlovės ir pinigų taką įstūmęs dvi supersėkmingas „Piko valandos“ dalis. Po to kino “gurmanus” gerąja prasme išgąsdinęs „Raudonuoju drakonu“, kuris nė per colį nenusileido garsiajam „Avinėlių tylėjimui“. Reikia matyti, koks tai pedantas ir maniakas aktorių atžvilgiu. Kaip skeryčiojasi filmavimo aikštelėje ir kaip iš pusiausvyros išverčia patį Entonį Hopkinsą, kai ramiu tonu paprašo kartoti 30 dublį. Tokios asmenybės negali negerbti.

Operatorius Dantė Spinotis, susitvarkantis su saulėlydžiu kaip imtynininkas su nepatyrusiu varžovu ir žinantis, kad Selmos Hajek kūno linijos trapesnės už smėlį. Daugiau nei dvidešimt Dantės nufilmuotų juostų atnešė kelių milijardų pelną.

Aktoriai, kuriuos žinome kaip daugybos lentelę. Pyrsas Brosnanas – amžinai Bondas. Turint galvoje, kad „Po saulėlydžio“ siužeto centre – deimantai, peršasi teorema – du amžini nuotykių filmų simboliai yra Bondas ir deimantai („Diamonds are forever“). O jei Pyrsas kam bondiškai monotoniškas, jį tiksliai papildo gražuolė „Oskaro“ nominantė Selma Hajek, apie kurios vyrišką charakterį sklando legendos.

Neužtenka, norit ko nors nepraustaburniško? Šekit geniuką Vudį Harelsoną, suvaidinusį visus įmanomus prietrankas pasaulyje ir už jo ribų. Ne pro šalį ir į ateitį žvilgtelėti. „Oskarai“ šiemet nebelauks pavasario, o vienas iš pretendentų į iškiliausią trofėjų – juodaodis Donas Čydlas. Čia jis – stilingas Karibų gangsteris kraugerys, o auksinių statulėlių vajuje dalyvaus už dramatišką vaidmenį „Ruandos viešbutyje“.

Neatsitiktinai tiek dėmesio aktoriams ir charakteriams. Filmo bėgyje išryškėja, kad būtent personažai, o ne magiško deimanto vagystė rūpi režisieriui ir po to – žiūrovams. Tikra puošmena ir grynas humoras – vagies Makso ir jo priešininko, tapusio kolega, FTB agento Steno „bajeriai“, dialogai bei pasistumdymai. Anie du juokina vien kvailai nudelbę akis vienas į kitą. Ir tada atrodo, kad bet kokio, net paties žemiausio lygio pokštas lošia it superkomanda finalo varžybose. Bretas Retneris – duetų režisierius, kas tai bebūtų. Džekis Čianas su Chrisu Roku ar Entonis Hopkinsas su Edvardu Nortonu. Pyrso Brosnano bei Selmos Hajek porelė žiūrisi be užtemimų. Visa kita filme – be priekaištų išpildytas Holivudo romantinio nuotykių filmo planas. Tiek ir tiek „pribumbasikų“ apiplėšinėjant, tiek ir tiek nuogų kūnų plasnojimo, tiek apgavysčių ir tiek gaudynių. Netgi aklas numatytų, atseit, netikėtos filmo pabaigos, netgi kurčias iš anksto išgirstų, kaip bus atsisveikinama prieš titrus. Tačiau žiūrėti nenuobodu, smagu ir efektinga. Ko atėjai, tą ir gauni. Pamiršti cunamius ir katastrofas (nors Brosnanas primena „Dantės viršūnę“), pamiršti cinizmą bei lietuviškos žiemos nykumą. Po galais, juk į bilieto kainą įeina kelionė į Karibus...