Karinės grėsmės, aidinčios kaip griaustinis iš kažkur visai netoliese kybančio debesies, jau tapo mūsų gyvenimo kasdienybe. Skaitydami tradicinę porciją žinių, vis tikimės, kad baisusis beprotybės ir negandos debesis išspjaudys savo žaibus kitur, neatkeliaus iki mūsų. Tačiau karo ir kariuomenės tema tapo tokia aktuali, kad daugelis pastaruoju metu buvusių ar tik atidarytų parodų įgauna naujų kontekstų.

Jau aprašyta Kauno fotografijos galerijoje eksponuota Gintaro Zinkevičiaus paroda "Kareivio dienoraščiai" turėjo savo dvynę – kauniečio Romo Juškelio, tačiau jau Vilniaus Gedimino pr. galerijoje pristatytą parodą "Tarp formos ir turinio. Marionetės".

Dvynę, nes, paradoksalu – abiejų autorių serijos darytos tais pačiais 1985-aisiais. Perskaičiusi kvietimą su parodos pavadinimo žodžiu "Marionetės" net nemaniau eiti jos žiūrėti, mat pagalvojau, kad dar kartą pamatysiu fotografų nutryptą, kaip kokia futbolo aikštė, motyvą su menekenais vitrinose. Įmantrus "Tarp formos ir turinio" priminė daug kartų matytus fotografinius eksperimentus, žodžiu, nieko naujo ar šiuolaikiško. Bet kartą, skubėdama, jau nebepamenu kur, Vilniaus Gedimino prospektu, pamačiau pro langą galerijoje kabinamas fotografijas. Žvilgtelėjau į jas ... ir užsukau.

"Žmonės ir manekenai"

Tiksliau – ilgai beldžiau į užrakintų durų stiklą, kol galiausiai buvau įleista ir galėjau apžiūrėti labai netikėtai maloniai nustebinusią seriją "Žmonės ir manekenai" (1987–1992m.).

Taip, turiu pripažinti, kad joje yra fotografijų su manekenais vitrinose. Visai neerzinančių nei šiek tiek vintažiniu atlikimu, nei gana tradicine kompozicija, subtilus humoras ir kažkoks slaptas jaukumas sušvelnino mano išankstinę neigiamą nuostatą. Žinoma, negaliu sakyti, kad tai nauja tema fotografijoje, tačiau siurrealistinė raiška, primenanti Brassai (Gyula Halasz, 1899 –1984m.), labiau žinomą savo naktinėmis Paryžiaus fotografijomis ar net amerikiečių modernisto Man Ray eksperimentus, šiems kadrams sutekė visai kitą dimensiją.

Negaliu sakyti, kad dėl jų būčiau veržusis į ekspozicijai keisti uždarytą galeriją. Svarbiausias čia buvo tas tolimasis griaustinis, grūmojantis mums iš praeities, iš tos pačios ne vieną dešimtmetį kentėtos šalies-agresorės su visa jos barbariška atributika. Būtent barbariška, nes dabar, jausdamiesi senosios Europos dalimi, sunkiai begalime suvokti saldofoniškai buką, agresyvų ir, deja, veiksmingą norą užkariauti.

Barbarų niokojamos Romos vaizdinys pavojingai priartėjo, tikiuosi, kad jo nesuaktualinsim.Visi tikimės. Nejučia keičiasi požiūris net į seniai suplanuotas parodas, tokias, kaip ši Kauno menininko Romo Juškelio "Tarp formos ir turinio. Marionetės".

Gyvenimo pažymėti veidai

Sovietinės armijos kareiviai, fotografuoti G.Zinkevičiaus kaip dembelio albumas, maži, nereikšmingi tyčia negrabiai padarytose fotografijose, apsimetant mėgėju, R. Juškelio parodoje eksponuojamoje serijoje "Rezervistai" (1983–1985 m.) pasirodo kaip toje Alexandre'o Dumas knygoje "Po dvidešimties metų", nes tai – vyrai, atitarnavę armijoje ir po ilgo laiko mėnesiui vėl paimti į vadinamuosius "sborus" (atsarginių mokymus) "atnaujinti įgūdžių".

Rezervininkai – jau nebe žali jaunuoliai, bet nemažą gyvenimo dalį nugyvenę šauktiniai. Nutukę, praplikę ar tiesiog suvargę, praradę dantis nuo ilgalaikio gėrimo ar tiesiog apsileidę, – tokie matomi fotografo kadruose. Juodokas humoras, kuris fotografui ir belieka atsidūrus tokioje aplinkoje, atidus jos stebėjimas, didelis dėmesys detalėms, kurios čia tampa pagrindiniais herojais, primena kitą įžymią knygą – Jaroslavo Hašeko "Šauniojo kareivio Šveiko nuotykius", kur per šiurkštokus paradoksus atskleidžiama beprasmybė.

Išvirtę lovose, suplyšusiomis kojinėmis atsargos kariai, ką tik buvę tiesiog paprasti proletarai, galbūt puikiai atliekantys savo kasdienį darbą, tačiau čia tapę makabriškos situacijos dalimi, akivaizdžiai nieko neveikia, tik lošia kortomis ar tiesiog stumia laiką.

Fotografas pasirenka G.Zinkevičiui priešingą strategiją – portretai ar buities vaizdai daryti iš arti, smukimo, degradacijos, bukumo kupini veidai aiškiai matyti, primindami mums dabar užplūdusius internetą portretus tokių pat bukų, tačiau agresyvių ir kraujo ištroškusių nežinia už ką kovojančių "žaliųjų žmogeliukų" iš netolimosios Ukrainos konflikto zonos.

Fotografas du kartus (1983 ir 1985 m.) buvo paimtas į atsarginių  mokymus, kur teko išbūti po mėnesį. Fotografuoti sovietinėje kariuomenėje nebuvo galima, saugotos karinės paslaptys, fotoaparatus pasiimti buvo galima tik einant į miestą. R.Juškelis pasisiūlė padaryti garbės lentą, todėl jam buvo leista turėti fotoaparatą. Žinoma, negatyvus pažadėjo atiduoti valdžiai. Taip visą mėnesį fotografavo vaizdus, atskleidžiančius "šlovingus tarybinės armijos atsarginių tarnybos momentus",  taip pat jau sau fiksavo tikrąją kasdienybę – buitį, jos detales, paradoksalias situacijas, laisvalaikį, išgertuves, reportažine maniera kūrė ten dalyvaujančių žmonių portretus, iš to ir gimė fotografijos serija "Rezervistai".

Akivaizdu, kad 1990-ųjų darbai negalėjo būt rodomi, o ir atgavus nepriklausomybę, visa serija pirmą kartą buvo eksponuota tik pernai  Kauno fotografijos galerijoje. Pavieniai darbai 1993 m. rodyti Vokietijoje grupinėje parodoje "Kita tarybinė fotografija", "Uždrausta fotografija". Tuo metu atrodžiusi kaip tolimos sovietinės okupacijos priminimas, šiandien tapo baugios kasdienos aidu, bet nepaisant nejaukaus konteksto reikia tik pasidžiaugti, kad pagaliau šios fotografijos pasiekė Vilnių, tuo labiau kad paskutinę parodą sostinėje R.Juškelis buvo surengęs net prieš penkiolika metų.

Nuolatiniai eksperimentai

Čia turėčiau pasakyti keletą šiltų žodžių apie patį menininką, gimusį 1946 m. Kaune. Nuo 1979 m. jis – Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys, ilgametis Kauno skyriaus mokymo dalies vedėjas, menininkas, kuris, kaip rašoma parodos anotacijoje, "nuo pat savo kūrybinio kelio pradžios Lietuvos fotografijos kontekste išsiskyrė kaip nuolat eksperimentuojantis autorius. Jis geriausiai atpažįstamas iš įvykio ir siužeto atsisakančio žvilgsnio, koloristinių ir medžiagiškų ieškojimų, siurrealių ir kraštutinai fragmentuotų atvaizdų."

Menininkas, kaip ir jo kolegos – klasikai užsienyje, pasuko siurrealistinės fotografijos ieškojimų keliu, daug dėmesio skyrė cheminiams eksperimentams, kurių rezultatu R.Juškeliui tapo nuotraukose atsiradęs ugnies, degimo efektas.

Nors ir atrodo labai skirtingai, du eksponuojami ir anksčiau albume publikuoti menininko ciklai turi vidinę jungiamąją grandį, labai netolimą nuobodulio fotografams – tiek degantys Kauno pastatai, sukurti puikiai išmanant cheminius fotografijos procesus, tiek manekenai ar mokymuose dalyvaujantys personažai nurodo į destrukciją.

Irimo, nykimo (ar žmogiškos būtybės, ar tiesiog paties vaizdo, veikiamo cheminio proceso) linija yra aiški konstanta, jungianti tokias iš pirmo žvilgsnio skirtingas temas. Kaip ir karnavalo, dirbtinės/netikros realybės pasaulis, buvęs toks artimas siurrealizmo pradininkams.

Šis menininkas yra tas nuoširdus, gyvas ir smalsus senosios kartos fotografas, gal kiek linkęs ramiai pabūti šešėlyje toliau nuo ekspresyvios parodinės veiklos ir, grečiausiai, planuodamas šią ekspoziciją prieš metus, visai nesitikėjo tokio jos beveik publicistinio aktualumo. Bet kas jo galėjo tikėtis?! Per parodos atidarymą  R.Juškelis, nors ir netvirtai ("maža kas, nebejaunas esu"), žadėjo netrukus surengti ir savo naujausių darbų parodą. Tad lauksime!