Plėšrūs ir maištingi: kadro paieškos besivaikant močiutės vištą

Prieš srovę

Vienu ryškiausių Lietuvos postmodernizmo fotografijos atstovų laikomas S.Paukštys 1982 m. iš Vilniaus į Kauną atvyko studijuoti. Tiesa, ne fotografijos, o inžinerijos tuomečiame Kauno politechnikos institute. Susipažinęs su keleriais metais vyresniu G.Stulgaičiu, jis visa galva pasinėrė į fotografiją. G.Stulgaitis anuomet dirbo fotografu Zoologijos sode, čia jis turėjo savo fotolaboratoriją. Ji buvo įrengta administraciniame sodo pastate, ilgo koridoriaus pabaigoje. Šalia buvo kabinetas su užrašu "Plėšriųjų sekcija", tad vėliau fotografijos novatoriai taip ir buvo praminti.

"Mūsų instituto auditorijos buvo visai arti Zoologijos sodo, per paskaitas netgi girdėjosi liūtų riaumojimas. Pirmai progai pasitaikius keliaudavau pas Gintautą į jo laboratoriją. Jis buvo kiek vyresnis, daug visko žinojo, turėjo nemenkos patirties. O aš, priešingai, visiškai žalias. Gintautas dalydavosi istorijomis apie muziką ir meną, pasakodavo apie savo fotografinius eksperimentus, – prisiminė S.Paukštys. – Vėliau jis mane supažindino su Arūnu Kulikausku, kuris jau buvo baigęs Dailės akademiją, vadovavo Kauno profsąjungų kultūros rūmų fotostudijai. Vakarais dažnai rinkdavomės pas Arūną fotolaboratorijoje – pastate, įsikūrusiame Vytauto ir Kęstučio gatvių kampe. Diskutuodavome, eksperimentuodavome, gerdavome vyną. Vėliau mano horizonte atsirado ir V.Dragūnas. Žemės ūkio akademijoje jis taip pat turėjo fotolaboratoriją ir studentams vesdavo fotografijos klubo užsiėmimus. Tad nukeliaudavome ir į už Kauno esantį Akademijos miestelį."

Visi šios grupės nariai buvo tikri eksperimentatoriai, nepanorę taikytis prie nepajudinamų tuometės fotografijos ribų. Jų darbai neretai labiau primindavo grafiką ar tapybą nei fotografiją. Mat plėšrieji nevengė pasitelkti nefotografinių priemonių – dažų ar klijų, aerografų, įvairių cheminių reagentų, kartais net ugnimi svilindavo fotografijų kraštus. S.Paukštys savo darbus mėgo puošti spalvomis ir iš pirmo žvilgsnio, rodos, nesusijusiais piešiniais.

"Tuometė Fotografijos meno draugija, vėliau – Fotomenininkų sąjunga, propagavo tokį reportažinį žanrą. Mūsų akimis, ten buvo išsidirbinėjimas, pasitelkus plataus kampo optiką, o ne menas. Dažnai atrodė, kad fotografai fotografuoja remdamiesi principu: ką matau, tą ir fotografuoju, – pasakojo S.Paukštys. – Mums nesinorėjo tekėti su ta pagrindine banga, tad prisigalvodavome visokių eksperimentų: nudažydavome nuotraukas, apipurkšdavome jas chemikalais, apdegindavome kampus. Kol žinomi fotografai fotografavo krepšininkus, mes fiksuodavome vištas močiutės virtuvėje arba prie namo suvažinėtą katiną. Nežinau – ar tai buvo maištas, o gal tiesiog kitokios, nei įprasta, pozicijos reiškimas? Tuomet tai atrodė drąsu, bet, žvelgiant iš šiuolaikinio taško, nieko ten labai drastiško nebuvo."

Kol žinomi fotografai fotografavo krepšininkus, mes fiksuodavome vištas močiutės virtuvėje arba prie namo suvažinėtą katiną.

Magiškoji realybė

Kadangi penketukas akivaizdžiai išsiskyrė iš tuometės fotografijos konteksto, jis sulaukdavo ir pašaipų bei kritikos. Kartais menininkams būdavo netgi sutrukdoma dalyvauti parodose. Vis dėlto S.Paukštys tikino viso to per daug į galvą neėmęs.

"Galbūt būčiau reagavęs skaudžiau, jei kritikai būtų bandę mus įžeisti ar bent jau rimtai argumentuotų savo žodžius. Tačiau išsakyta kritika būdavo gana abstrakti. Maždaug: kaip jie gali fotografuoti kitaip nei įprasta? Arba – kas čia apskritai per fotografija? Bent jau man neįstrigo skaudesni žodžiai, o gal tiesiog neatkreipdavau į juos dėmesio. Mūsų idėjinis vadas buvo A.Kulikauskas, tad galbūt kritikos strėlės labiau kliudydavo jį", – svarstė pašnekovas.

Plėšrieji retkarčiais dalyvaudavo bendrose parodose su kitais menininkais. Tačiau dažniausiai jie patys prasimanydavo erdvių, kuriose galėtų eksponuoti savo darbus ir rengti neformalius susitikimus. Kartais jie organizuodavo parodas įstaigų koridoriuose, susitarę su geranoriškais jų vadovais. O kartais pavykdavo įsibrauti ir į oficialias parodų sales. Greitai ir tarp "teisingosios" fotografijos atstovų ėmė rastis fotografų, kuriems patiko netradiciniai žanrai ir kitokie išraiškos būdai.

"Man atrodo, kad mūsų ekscentriškumas tapo tam tikru katalizatoriumi kitokios fotografijos vystymuisi. Aišku, ji būtų išsivysčiusi ir taip, tačiau tikiu, kad ir mes padarėme tam tikrą įtaką", – šypsosi fotomenininkas.

Tiražuojamas unikalumas

Pasak pašnekovo, anuomet reportažinė fotografija buvo visur, kur tik pažvelgsi. Kartais netgi susidarydavo įspūdis, kad daugumos darbų autorius – tas pats asmuo. Fotografijos novatoriams nebuvo priimtina ir tai, kad populiarieji menininkai spausdindavo daugybę savo darbų egzempliorių.

Saulius Paukštys. Fontanas (1987). / MO kolekcija

"Fotomenininkų draugija mėgo dalyvauti įvairiuose mėgėjiškuose konkursuose, kadangi buvo Europos fotografų mėgėjų asociacijos narė. Tad jai priklausantys fotografai savo darbus siųsdavo į Vengrijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Čekijoje ir kitose šalyse vykusius konkursus. Į draugijos būstinę kiekvienas atnešdavo po dešimt ar dvidešimt savo darbų kopijų, – teigė S.Paukštys. – Baigęs studijas Kaune ir grįžęs į Vilnių, gavau darbą šioje draugijoje. Prisimenu, Meno tarybos kambaryje net tokios dėžės būdavo sukrautos – į Budapeštą, į Varšuvą ir t.t. Į jas visos kopijos ir būdavo išskirstomos. Pavyzdžiui, garsiojo A.Sutkaus "Pionieriaus portreto" tikriausiai buvo išsiuntinėta net keli šimtai identiškų egzempliorių. O mes norėjome, kad mūsų darbai būtų išskirtiniai, vienetiniai ir jų nebūtų įmanoma tiražuoti."

Todėl novatoriai prie kiekvienos fotografijos stengdavosi pridėti ir asmeninį potėpį – ką nors nupiešti ar užrašyti, nuspalvinti, priklijuoti. Pats S.Paukštys mėgdavo montuoti fotografijas iš kelių negatyvų. Juos jis spausdindavo ant vieno lapo, tad susilieję vaizdai sukurdavo magišką reginį. Kartais menininkai pasitelkdavo ir dažų – anilininių, tekstilinių, kuriais spalvindavo fotografijų fragmentus. Vis dėlto vieno kūrybos metodo nebuvo. Fotografai stengėsi nesikartoti ir kaskart išbandyti ką nors naujo.

"Kaip kas sugalvodavo, taip ir burdavo", – pasakoja S.Paukštys. Išlaikyti savo idėjas penketukui padėjo ir tai, kad jaunuoliai nesiekė jokio pelno. Fotografai kūrė tiesiog norėdami išpildyti savo vizijas. O Fotomenininkų draugija vykdė didelius užsakymus. Pavyzdžiui, spausdindavo civilinės gynybos plakatus visai Sovietų Sąjungai.

"Žinoma, prie tokių užsakymų menininkų neprileisdavo – egzistavo atskiras gamybos skyrius. Taigi, tenka pripažinti, kad tuomečiai draugijos vadovai buvo geri vadybininkai – suko verslą net sovietinio režimo sąlygomis, kartu vystydami ir meninę veiklą", – atkreipė dėmesį S.Paukštys.

Išlikti budriam

Palyginti su praėjusiais dešimtmečiais, kūrybine prasme 1980-ieji buvo kur kas laisvesni. Nors ir egzistavo tam tikros fotografijos dogmos, buvo įmanoma jų nepaisyti. Vis dėlto menininkai negalėjo prarasti ir budrumo. Įtampos kasdienybėje išties buvo daugiau nei dabar.

Saulius Paukštys. Foje (1984) / MO kolekcija

"Studijų metu mane buvo areštavę už tai, kad fotografavau kažkokį karinį objektą. Pastatas neatrodė kuo nors išskirtinis, tačiau prisistatę milicininkai pranešė, kad jo fotografuoti negalima. Tad buvo nemažai streso, teko ir areštinėje pasėdėti, ir iš instituto vos neišmetė, – prisiminė S.Paukštys. – Kelis kartus buvo sulaikytas ir A.Kulikauskas. Jis taip pat nufotografavo kažką neleistino, o gal šiaip nepatiko milicininkams."

Anot pašnekovo, savo fotografijose plėšrieji nepolitikuodavo. Tačiau tam tikrų pasvarstymų socialinėmis temomis jų darbuose buvo galima įžvelgti. "Jeigu parodoje kabo suvažinėtos katės atvaizdas, tai gali sukelti dviprasmiškų minčių. Viena vertus, gal tai tik katė. Kita vertus, tokiu būdu galima slapta protestuoti prieš socialinę padėtį ar sovietinę kasdienybę – aiškino jis. – Mes iš tikrųjų norėdavome ne tik eksperimentais praplėsti fotografijos ribas, bet ir atskleisti nepagražintą sovietinį gyvenimą, šios kasdienybės beprasmybę, absurdiškas detales. Vis dėlto atviro maišto tikrai nebuvo, žiūrovui tekdavo pamąstyti, pačiam sudėlioti visus taškus." 1987 m. baigęs institutą S.Paukštys grįžo į Vilnių. Vėliau jis pradėjo dirbti Fotomenininkų sąjungoje, tačiau kūrybos taip pat neapleido. Likę Kaune plėšrieji kurį laiką dar buvo aktyvūs. Kartais prie jų prisijungdavo ir S.Paukštys. Vis dėlto 1990 m. A.Kulikauskui išvykus į JAV, grupė subyrėjo.

Saulius Paukštys. Triptikas (1984) / MO kolekcija

Laisvių nelaisvėje

Anot S.Paukščio, šiais laikais maišto, protesto sąvoka pakitusi – ne visada aišku, prieš ką maištauja šiandieniai fotografai, kai aplink tiek laisvių. "Jei kas nors turi maištininko prigimtį, gali kaip nors drastiškai fotografuoti, pasirinkti išskirtinę meninę raišką. Vis dėlto nežinia, kas šiais laikais būtų taip drastiška ir išskirtinai netikėta, – svarsto pašnekovas. – Menui ribų dabar tikrai nėra, galima daryti viską, kas tik šauna į galvą, visiškai pasiduoti fantazijai. Niekas iš viršaus nebenurodinėja, kaip fotografuoti. Šiandiene problema galbūt labiau lieka biurokratiniai santykiai, menininkų tarpusavio nesutarimai, konfliktai su kūrybinės sąjungos administracija, kultūros taryba ar panašiai. Tačiau tokių problemų neišvengsi niekur."

Mums nesinorėjo tekėti su ta pagrindine banga, tad prisigalvodavome visokių eksperimentų: nudažydavome nuotraukas, apipurkšdavome jas chemikalais, apdegindavome kampus.

Lygindamas šiandienę ir anuometę fotografiją, S.Paukštys labiausiai pastebi ištobulėjusias technines galimybes. Skaitmeninę fotografiją galima koreguoti kaip tik nori, o ir pats fotografavimas kur kas paprastesnis, greitesnis. "Mūsų laikais prireikdavo nemenko kūrybiško mąstymo. Kaip įgyvendinti savo sumanymus, kai techninės galimybės be galo ribotos? Tekdavo būti ir menininku, ir išradėju, ir konstruktoriumi, ir inžinieriumi, kad įgyvendintum kokį nors kūrybinį sumanymą", – devintojo dešimtmečio sunkumus ir įdomumus prisiminė jis.