Peizažas kuo toliau, tuo labiau yra susitarimo dalykas

Peizažas kuo toliau, tuo labiau yra susitarimo dalykas

Peizažas yra susitarimo dalykas, - kaip pasakė V. Kandinskis, pakilęs lėktuvu. Šiuos žymaus menininko žodžius puikiai pailiustruoja bendras Baroti galerijos ir Klaipėdos dailės parodų rūmų projektas „Peizažas šiuolaikinėje Lietuvos tapyboje“. Jį įkūnija per dvi parodines sales nusidriekusi ekspozicija, bandanti aprėpti pačias įvairiausias peizažo žanro interpretacijas mūsų tapyboje.

„Šis mūsų bendras projektas – tarsi padiktuotas laikmečio“, - per vernisažą sakė Baroti galerijos direktorė A.Baroti. Anot jos, rengiant įvairiausius šiuolaikinio meno projektus, peizažas vis likdavo tarsi pamirštas, nustumtas į šalį kaip lyg ir nebemadingas... Iš tikrųjų taip nėra.

Parodoje dalyvauja per 20 Lietuvos dailininkų, tarp kurių ir 5 klaipėdiečiai – R. Klimavičius, D. Andriulionis, V. Viningas, V. Pumputis bei prie „gyvųjų klasikų“ priskiriamas A. Taurinskas. Anot šio projekto kuratoriaus dailininko I. Baročio, ruošiant šią parodą, atsirado triskart daugiau norinčiųjų joje dalyvauti. Projekto rengėjai pakvietė tuos dailininkus, kurių kūryboje peizažas dominuoja, o rėmėjai keturis iš jų – A. Taurinską, L. Liandsbergį, S. Teitelbaumą ir A. Griškevičių – dar ir apdovanojo vieno tūkstančio litų premijomis.

Žvalgantis po parodą, akivaizdu, kad peizažo žanras lietuvių tapyboje nenumirė, plėtojamas įvairiomis kryptimis ir yra pakankamai populiarus, sprendžiant iš neslūgstančios parodos lankytojų bangos. Gal kad jame esama naujų idėjų ir filosofinių poteksčių, kiti autoriai į peizažą įveda naujas technologijas, neįprastas medžiagas. Tarkim, vilnietis A. Griškevičius savo peizažų statinius apipina viela... O klaipėdietis A. Taurinskas savo ekspresyvaus potėpio galia realistinius gamtos vaizdus priverčia kvėpuoti lyg „gyvus“.

Peizažas – realistinis, abstraktus, konceptualus, panoraminis, minimalistinis... Vieni autoriai polemizuoja su lietuviškuoju ekspresionizmu, kiti ieško egzotikos. Ir visa tai yra aplinkos menas, nors dažnai labai nutolęs nuo tradicinės peizažo sampratos. Juk daug metų buvome įpratę jį maždaug tokį matyti: miškelis, upelis, kiškelis... Anot V. Eidukevičiaus, peizažas vystosi nuo horizonto linijos. Betgi šioje parodoje yra paveikslų, kuriuose toji linija jau beveik ištirpusi arba susidvejinusi, susitrejinusi, kaip antai A. Gražio paveiksluose... Kitur (kad ir L. Liandsbergio, V. Viningo, R. Klimavičiaus paveiksluose) to horizonto išvis nematyti, tačiau vis tiek tai galima vadinti peizažais, savotiškomis peizažo interpretacijomis.

Anot dailės žinovų, projektas aprėpia gana plačiai, parodoje parodyta pakankamai daug. Iš jos tikrai galima susidaryti nuomonę apie peizažą šiuolaikinėje Lietuvos tapyboje. „Tai ne vien tik realus vaizdelis ar dirvonus imituojanti spalvinė košė. Čia yra įvairiausių versijų – nuo tradicinių dalykų iki a la vaikiškų piešinių. A. Griškevičiaus paveikslai jau žengia iš tapybos zonos, o kauniečio G. Vaičio – iš peizažo“, - sakė menotyrininkas I. Kazakevičius, pasigedęs šioje parodoje dviejų atskaitos taškų – A. Kuro ir R. Vaitekūno darbų. Tačiau, jo nuomone, projekto temą plėtoti yra kur, bent jau šioje parodoje matyti kelios paralelės.