PARODŲ SALĖSE
Iš paveikslų skverbiasi šviesa
Klaipėdietės tapytojos Onutės Paliukienės naujų paveikslų paroda „Šviesos prisilietimas“ atidaryta „Parko galerijoje“ ir čia veiks iki pat Naujųjų metų.
Šia savo tapybos ekspozicija autorė sako norėjusi įnešti truputį šviesos į kasdienę mūsų būtį, nors trumpam pasotinti jos troškulį, kuris žmogų apninka vėlų rudenį ir žiemos pradžioje. Parodoje vyrauja paslapties, jaukaus intymumo, šventės laukimo nuotaika, irgi labai deranti prieškalėdiniame mūsų būties interjere. „Praskleidžiau užuolaidą ir įleidau truputį šviesos visiems“, - sakė dailininkė per vernisažą, džiaugdamasi, kaip gera pabūti su artimais žmonėmis, menu besidominčiais bičiuliais. O jų „Parko galerijoje“ tą pavakarį susirinko tiek daug, kad vos galima buvo prasilenkti, kad pamatytum paveikslus.
Tapytoja visus naujosios parodos darbus nutapė šį rudenį. Juose dalinasi prisiminimais, subtiliais sielos atsivėrimais, kurie drobėje išnyra iš praeities kažkada dovanotų gėlių puokštėmis, gimtinės ežero, akmenėliais nusėto pajūrio, tik menui apčiuopiamo laiko vaizdais... „Pilnas laukimo bėgantis laikas“ – ar ne apie tą pašėlusį mūsų gyvenimo tempą, tą jo fragmentiškumą?.. Autorė linkteli ir rodo į kitą – „Kai nežinai, kur krantas“: „Šitas toks vienišas, raudonas skrenda... Kitame krante paskandinau savo liūdesį, kad rupūžė neišlįstų!..“ „Gėlėta atmintis“ mena Onutės mamos siuvinėjimus, „Naktis svajų pilna“ – Joninių naktį ir brangų širdžiai susitikimą su broliu bei seserimi. „Stovim visi pievoje kaip tie lubinai, trys iš penkių belikę...“ – liūdnai tarsteli tapytoja. Kitas peizažas – iš taip autorės vadinamos akmenėlių serijos. Jam ji minčių pasisėmė vaikštinėdama prie jūros ir, kaip sako, ieškodama savo laimės akmenėlio. „Vakarienė dviem“ – irgi apie tai, apie trapią dviejų žmonių laimę, kurią gali nusinešti kažkoks patarška žvirblis. Ne šiaip sau jį dailininkė apdovanojo įspūdinga povo uodega...
Kai kuriuose naujausiuose O. Paliukienės paveiksluose, tarsi „sulipdytuose“ iš spalvotų taškelių, mažyčių teptuko brūkšnelių, galima įžvelgti aborigenų meno įtaką. Klausiu autorės, kaip tai atsidūrė jos tapyboje. Šypsosi, jog vėlgi iš prisiminimų – apie nuostabią kelionę, kurios metu lankėsi Australijoje, Naujojoje Zelandijoje. Pasak dailininkės, niekas niekur nedingsta, visa tai, ką pamatome, patiriame, - visuomet lieka su mumis, mumyse. Kartais tai išplaukia asociacijomis, atgyja reminiscencijomis. Kaip tos natiurmortuose vėl pražydusios kažkieno dovanotos gėlės, skleidžiančios švelnų malonių prisiminimų kvapą...
Naujausi komentarai