Papuošalų kūrėja vertina paprastumą

„Gražūs jūsų papuošalai. Jūs pati ir pasidarėte juos?“- tokias pastabas dažnai išgirsta klaipėdietė juvelyrė Zoja Ramanauskienė. Įvairių Lietuvos mugių dalyvė menininkė iš tolo pažįsta savo pirkėjus ir žino, kurios moterys praeis pro jos dirbinius nė nežvilgtelėjusios, o kurios būtinai stabtelės.

-Kaip likimas Jus nuvedė į muges?

-Baigusi Telšių dailės technikumą, dirbau tuometiniame Dailės kombinate juvelyre ir emaliuotoja. Bet supratau, kad daryti kitų suprojektuotus darbus – ne man. Tai paskatino mane studijuoti aukštojoje mokykloje. Vėliau tame pačiame kombinate dirbau projektuotoja. Kai keitėsi sistema, mus tiesiog ištrenkė iš darbo ir nepasakė, kur toliau eiti. Tada pradėjau papuošalus kurti ir gaminti pati, kad duonai užsidirbčiau.

-Tikriausiai su jais jau visą Lietuvą išmaišėte?

-Greičiausiai, kad jau. Pati važiuoju į muges, pati parduodu.

-Koks metalas jums labiausiai patinka?

-Man patinka ir žalvaris, ir varis. Jie tik atrodo šalti, o iš tiesų – šildo. Visi mano papuošalai iš jų ir pagaminti. Kai norisi kitokios spalvos, pridedu melchioro. Ateityje žadu dirbti su sidabru.

-Pastebėjau, kad Jūs nenešiojate aukso papuošalų.

-Tokių neturiu, nes nemėgstu ir net nežinau, ar kada nors pamėgsiu. Sidabrą myliu – jis šiltas ir jaukus. Galbūt todėl, kad nemėgstu prabangos, vertinu paprastumą. Mano darbai daugeliui atrodo archaiški, kai kuriems net pagoniški. Bet aš ne specialiai tokius kuriu. Jie tiesiog ateina iš manęs. Kartais net sulaukiu pastabų, kad ankstesniame gyvenime tikriausiai buvau pagonė. Jei man reikėtų dirbti su auksu, ta šiluma ir senovinis braižas išnyktų. Mintyse, kurios gimsta mano galvoje, auksui nėra vietos.

-Kaip gimsta Jūsų darbai?

-Tie papuošalai iš tiesų gimsta. Jie netgi vieni kitus gimdo, lyg patys daugintųsi. Vieną bedarydamas galvoje turi kitą. Jei visus papuošalus sudėtumėte į eilutę, labai gerai matytųsi, kad jie yra vieni kitų tąsa.

Kai manęs paklausia, ką norėjau pasakyti simboliais ant žiedų, auskarų ar pakabukų, atsakau, kad nieko nenorėjau. Aš tiesiog taip sugalvojau. O kiekvienas simbolis turi daug reikšmių, vieni čia pamatys saulutę, kiti Dovydo žvaigždę. Kiekvienas išsiaiškins savaip.

-Ar stengiatės papuošalus daryti skirtingus?

-To paties modelio žiedų padarau ne vieną, nes reikia įvairių dydžių. Galiausiai, kai pagaminu daugiau, jie išeina tobulesni.

-Ar yra tokių modelių, kurie pirkėjų mėgstamiausi?

-Yra. Šis dviejų spalvų, tarsi sukniedytas žiedelis. Aš jau seniai nebenoriu tokių daryti. Šiam modeliui maždaug aštuoneri metai, per tą laiką ir naujų daugybę pridariau. Dažniausiai žmonės, apžiūrėję visus žiedus, išsirenka būtent šį. Nežinau, ką tokio jis turi. Viena mergina, kuri tą žiedą įsigijo prieš šešerius metus, sakė, kad jei į egzaminą išeidavo be jo, būtinai grįždavo namo. Ji tikėjo, kad jis jai sėkmę neša.

-Ar Jūs tikite, kad papuošalas gali virsti talismanu?

-Tikiu, esu gana prietaringa.

-Ar užtenka kantrybės tokiems smulkiems gaminiams?

-Sėdu dirbti tik tada, kai noriu. Esu kaip ta katė. Kai nesiseka dirbti, geriau į Girulius nuvažiuoju. O kai noriu, plušu per naktį. Mano darbo diena nesibaigia penktą valandą vakaro, dažniausiai dirbu iki išnaktų. Mėgstu ne tik papuošalus gaminti – aš ir gėles pasiuvu, ir mezgu, ir net lentynėles namie pasigaminau. Pati ir remontą pasidarau. Noriu dar daug ką išbandyti.

-Ar dažnai pamatote gatvėje žmonių, pasipuošusių Jūsų gaminiais?

-Matau. Susižvalgome su tuo žmogumi. Jis dažniausiai būna pirkęs iš manęs ir prisimena mane. Pasakau: „Oi, koks gražus jūsų žiedas“. Tada nusišypsome vienas kitam. Labai malonu buvo, kai pamačiau per televiziją vieną laidos vedėją su mano gamintu papuošalu. Bet tai būna nedažnai – nepadarau tiek papuošalų. Aš ne fabrikas, kad visam pasauliui prigaminčiau.

-Ar turite savų klienčių, kurios visada iš Jūsų perka?

-Yra savų žmonių. Kai keletą metų nevažiavau į Vilniaus Kaziuko mugę, vėliau žmonės ėmė klausinėti, kur aš dingau. Kas nori, tas mane susiranda mugėse.

-Kokie yra Jūsų pirkėjai?

-Jie visi – šiek tiek meniški. Ponios su įmantriomis šukuosenomis, išsipuošusios kailiais bei apsikarsčiusios auksu, niekada nė nepažiūrės į mano papuošalus. Bet skoniai skiriasi. Mano dirbinius renkasi tie, kurie mėgsta paprastumą.

-Ar pati mėgstate puoštis?

-Labai. Kartą buvome su drauge susitarusios susitikti. Ji vėlavo, o aš prie veidrodžio vis „kroviau“ ant savęs karolius, vėrinius, žiedus. Prisidėjau visko daug daug. Jei ji būtų dar ilgiau neatėjusi, tikriausiai būčiau atrodžiusi kaip Kalėdų eglutė.

-Ar dažnai sulaukiate komplimentų už savo papuošalus?

-Būna. Negi girsiesi?