P. Cvirka – žmogus, įpainiotas į voratinklį?

Poetas, prozininkas, dramaturgas Gasparas Aleksa naujausiame – šeštajame – romane "Baik cirkus, Cvirka!" pasakoja apie kontroversiškai vertinamą rašytoją Petrą Cvirką. Knygos autorius P.Cvirką vaizduoja kaip sudėtingo likimo žmogų, įpainiotą į stalininį-komunistinį voratinklį.

"Aš ieškau teisybės, o jie visi lyg susitarę: "Cvirka, baik cirkus... Apsisprendžiau – eisiu iki galo", – rašoma Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos išleistame romane, skaitytojus panardinančiame į P.Cvirkos gyvenimo ir kūrybos sūkurius. Reabilituoti P.Cvirką ar pasmerkti – šį klausimą G.Aleksa spręsti palieka skaitytojams, kuriems atskleidžia kūrinio atsiradimo aplinkybes.

– Ėmėtės rizikingos, diskusiją provokuojančios temos – papasakoti apie P.Cvirką. Kaip kilo šio kūrinio idėja?

– Rašytojo asmenybė mane domino nuo paauglystės. Pažinau jo kūrinių veikėjų prototipus. Klangių ir Antkalnės kaimų pasakoriai dar buvo gyvi. Puikus fantazuotojas buvo ir jo dėdė Juzas. Teko bendrauti su rašytojo seserimis – Aniceta, Izabele ir Benedikta. Šio romano idėją nešiojausi apie 30 metų. Vis neradau rakto į P.Cvirkos pasaulį.

– Rašydamas šį romaną rėmėtės archyvine medžiaga, gyvais liudijimais. Kokie faktai apie P.Cvirką jus labiausiai sukrėtė ar nustebino?

– Labiausiai sukrėtė antkalniškio Juliaus Veličkos, mano krikšto tėvo, liudijimas prieš pat mirtį. Jis sirgo sunkia nepagydoma liga ir prisipažino jaučiąs artėjančią gyvenimo pabaigą. Su rašytoju jiedu buvo geri bičiuliai, P.Cvirka, atvykęs į Veliuoną, visada apsilankydavo Veličkų namuose. Lyg didžiausią paslaptį krikšto tėvas man papasakojo apie P.Cvirkos paskutinį apsilankymą. Rašytojas suprato klydęs ir pasisakė mano krikšto tėvui norįs parašyti kūrinį, kuriame atskleisiąs visą tiesą apie raudonąją tvarką. P.Cvirka buvo labai susijaudinęs, net verkė.

"Kam galėjau apie tai papasakoti? – klausė manęs Julius Velička. – Juk kam nors prasitaręs, kad P.Cvirka man sakė: "Juliau, tu net neįsivaizduoji, į kokio smako gerklę mes papuolėm", būčiau atsidūręs Sibire."

Rašytojas suprato klydęs ir pasisakė mano krikšto tėvui norįs parašyti kūrinį, kuriame atskleisiąs visą tiesą apie raudonąją tvarką. P.Cvirka buvo labai susijaudinęs, net verkė.

– Kaip ir P.Cvirka esate gimęs Veliuonos krašte. Jūsų tėvų kaimynystėje gyveno rašytojo dėdė. Kuo jums ypatinga ši vietovė?

– Cvirkų ir Aleksų giminės Veliuonos krašte gyvena nuo seniausių laikų. Mūsų krašto apylinkės yra nepaprasto grožio. Senąją miestelio istoriją liudija keturi piliakalniai. Mes, veliuoniškiai, tikime, kad čia palaidotas kunigaikštis Gediminas, žuvęs puolant vokiečių Bajerburgo pilį.

Veliuona – Žemaitijos pakraštys, nors senieji gyventojai kalba anaiptol ne žemaitiškai, o aukštaičių vakariečių veliuoniškių šnekta. Jie teisingai kirčiuoja miestelio vardą ir net mano pavardę! Sako "Veliuona, Veliuonos" ir "Aleksa, Aleksos"...

Žmonės nepaprastai vaišingi, šnekūs, bičiuliški, atvirasieliai. Daugelis mielai dalijosi su manimi prisiminimais, ir tai labai padėjo rašant romaną.

– Pasak jūsų, P.Cvirka – tragiško likimo tėvynainis. Kokį jo portretą siekėte atskleisti romane?

– Rašytojas nebuvo politikas. Komunistams jis rūpėjo tik todėl, kad buvo populiarus – lygiai kaip Salomėja Nėris. P.Cvirkos talentą liudija dvi "Sakalo" leidyklos premijos, skirtos už romaną "Žemė maitintoja" ir už novelių rinkinį "Kasdienės istorijos", bei smetoninės švietimo ministerijos piniginė dotacija kelionei į Vakarų Europos šalis.

Man buvo svarbu parodyti, kaip talentingas rašytojas, kilęs iš neturtėlių, buvo viliojamas ir įpainiotas į stalininį-komunistinį voratinklį. Anuomet visa Europa buvo apraizgyta sovietų kultūros organizacijomis, kurios iš tikrųjų buvo specialiųjų tarnybų lizdai. Paryžiuje susižavėjęs marksizmu, grįžęs į Lietuvą P.Cvirka ieškojo Karlo Marxo pasekėjų tuometėje Lietuvoje. Komunistų pogrindis iš pradžių jį atstūmė, o vėliau, kai iš pogrindžio išėjo, priėmė labai mielai.

Nemažą įtaką jauno rašytojo simpatijoms lėmė ir mokytojas Vincas Petronis, su kuriuos P.Cvirka susidūrė Vilkijos progimnazijoje. V.Petronis buvo valstiečių liaudininkų atstovas Lietuvos Seime. Reikia nepamiršti, kad ne visos tuometės politinės jėgos liaupsino Antano Smetonos valdžią, kaip dabar mes kartais bandome pavaizduoti.

Šiandien didžiausi kaltinimai P.Cvirka ir S.Nėriai metami už tai, kad "parvežė į Lietuvą Stalino saulę". Keista, kad kaltintojai "nežino", jog paskutiniame tuometės vyriausybės posėdyje buvo nutarta įsileisti į šalį raudonąją armiją. Tam pritarė trys generolai – Stasys Pundzevičius, Vincas Vitkauskas ir Stasys Raštikis, nors buvo prisiekę ginti Lietuvą nuo bet kokio priešo.

Dažnai P.Cvirka kaltinamas ir tuo, kad gerai žinojęs, ko galima tikėtis iš sovietų, o generolai, turėję Lietuvos žvalgybos informaciją, girdi, nežinoję nieko...

Romane aš nei teisinu P.Cvirką, nei smerkiu. Pasmerkti ar reabilituoti – ne mano, o skaitytojų rūpestis.

Gasparas Aleksa. V. Šoblinskaitės nuotr.

– Romane iškeliate klausimą apie P.Cvirkos mirties aplinkybes. Partiniai veikėjai kartojo, kad rašytojas mirė nuo infarkto. Tačiau knygoje išryškėja kita versija. Kodėl jums buvo svarbu išsiaiškinti melo apie rašytojo mirtį priežastis?

– Svarbų faktą, patvirtinantį rašytojo mirties priežastį, sužinojau iš medicinos profesoriaus Petro Norkūno interviu žurnalistui Ferdinandui Kauzonui. "Dalyvavau ir komisijoje, kuri stebėjo P.Cvirkos skrodimą. Visi manė, kad infarktas, bet nieko neradome. Kraujagyslės sveikos. Matyt, kažkokios spazmos... Paskui išsiaiškinau. Buvau pažįstamas su moterimi, pas kurią jis pietaudavo. Iš jos sužinojau, kad jis tuo metu gydėsi nuo askaridžių", – rašoma interviu.

Šią istoriją ir anksčiau buvau girdėjęs iš įvairių pasakotojų, viena kurių – režisierė Kazimiera Kymantaitė. Man svarbu buvo rasti pirminį informacijos šaltinį, kad būtų ne dar viena versija, o medicinos specialisto liudijimas.

Santoninas – tai vaistai, kurie, vartojami mažomis dozėmis, naikina žarnyno kirmėles, o didelės jų dozės nužudo ligonį. P.Cvirka santoniną arba miltukus, kaip pats vadino, gydytojų nurodymu gėrė tris kartus per dieną dvi savaites... Kuo tai baigėsi, manau, aišku.

Sovietiniai veikėjai tikrąją rašytojo mirties priežastį slėpė. Mane tai skatino ieškoti atsakymo – kodėl? Kai meluojama, tam visados yra svarbių priežasčių.

– Knygos pabaigoje įdėta P.Cvirkos nebaigto romano "Upė negrįžta" rankraščio ištrauka. Kuo reikšmingas šis kūrinys?

– Rankraštis iškalbingas išbrauktomis teksto vietomis. Kas jas išbraukė, neįmanoma nustatyti. Po rašytojo mirties tekstą redagavo Antanas Venclova ir Kostas Korsakas. Tikėtina, kad tai jų pastangos. Laimė, rankraštyje liko išbrauktosios teksto dalys, nes rašytojas A.Venclova spausdinį su pataisymais išsaugojo ir prieš mirtį atidavė Lietuvių literatūros ir tautosakos institutui.

– Kaune verda aistros dėl P.Cvirkos biusto, Vilniuje taip pat netyla kalbos dėl P.Cvirkos paminklo. Ką manote apie tokį Lietuvos visuomenės susiskaldymą? Ar mūsų visuomenė linkusi matyti tik juoda arba balta?

– Paminklai statomi arba valdovams, arba menininkams. P.Cvirka – joks karalius, o politikas iš jo niekam tikęs, tą net ir amžininkai komunistai patvirtina. Man taip regisi, kad Vilniaus paminklas – rašytojui. Rašytojui, ne politikui. Rašytojystę paminkle atspindi ir knyga P.Cvirkos rankoje...

O dėl rašytojo paminklų likimo pasakysiu paprastai: jeigu griovėjų keliamas vėjas nerimsta, tegul Vilnius atiduoda skulptūrą Veliuonos kraštui. Mes priglausime ir pagerbsime savo kraštietį. Veliuona turi P.Cvirkos literatūros laureatų ąžuolyną, paminklas čia labai pritiktų. Kaunietiškosios skulptūros, taip suprantu, mums nepavyks gauti – ji buvo nugriauta be didesnio rezonanso.

Noras perrašyti istoriją – sovietmečio reliktas. Griauti viską, kas primena tėvų ir senelių gyvenimą, taip pat iš ten, iš sovietmečio.

Teigiate, kad mūsų visuomenė susiskaldžiusi. Tačiau juk tai demokratijos bruožas. Jau buvome valdomi vienos partijos, turėjome vieną nuomonę, balsavome vienbalsiai... Noras perrašyti istoriją – sovietmečio reliktas. Griauti viską, kas primena tėvų ir senelių gyvenimą, taip pat iš ten, iš sovietmečio. Ir visai nesvarbu, kad šiandien iš Europos pučia nauji vėjai. Nemanau, kad viskas, ką jie atpučia, mums, lietuviams, į naudą. Tarkime, aš pasisakau prieš genderizmą. Ir kartais susimąstau: ar aktyviausi šiandienos "visuomeninės sąmonės valytojai", paminklų griovėjai po keliasdešimties metų nebus pavadinti kolaborantais? Juk eidami keliu, į kurį dabar sukame, netruksime įteisinti santuokos su guminėmis lėlėmis, kaip tai, nors ir labai kvailai atrodo, ne per seniausiai padarė vyriškis iš Kazachstano... O gal pripažinsime ir naujas žmonių rūšis, ko intensyviai siekia norvegė, nusprendusi būti kate? Bandau įsivaizduoti Laisvės alėją, kuria keturpėsti žingsniuoja lojantys vyrai-kojotai ir kniaukiančios moterys-katės. Nebereikės tuomet nė ašarų dėl lietuvių kalbos išsaugojimo, nes juk lojama ir kniaukiama visam pasauly vienodai...

Ar visuomenė visa tai supranta? Ar susimąsto, kad tokia ateitis – nei juoda, nei balta. Tai žlugimas.

– Šis romanas fragmentišku pasakojimu primena kino filmą. Paskutinėmis P.Cvirkos gyvenimo valandomis lyg karuselė sukasi prisiminimai, sapnai. Koks yra tikrovės ir fantazijos santykis jūsų kūrinyje?

– Romanas nėra istorijos vadovėlis ar rašytojo biografija. Originali kūryba visada – autoriaus fantazijos vaisius. Aš tikrovę perkūriau palikdamas įvykių motyvus ir esmę. Svarbesnių įvykių tikrieji faktai paaiškinti išnašose.

Mano kūrybai apskritai būdingas sapniškas arba kinematografinis vaizdavimas. Nemėgstu linijinio, plokščio pasakojimo.

– Esate parašęs romaną "Šventojo Akiplėšos medžioklė", kurio pagrindinis veikėjas – disidentas kunigas Juozas Zdebskis. Kuo "Šventojo Akiplėšos medžioklę" galima gretinti su romanu "Baik cirkus, Cvirka!"? Kuo jums artimas biografinio romano žanras?

– Man patinka žvelgti į gyvenimą iš įvairių pozicijų. Šiuose kūriniuose ieškau atsakymų į klausimus, kaip nepalūžti sudėtingose gyvenimo situacijose, kaip nepapulti į piktųjų jėgų pinkles. Rūpi man ir dar vienas svarbus aspektas: ar sunku mylėti savo priešus?

– 2012 m. už publicistikos ir novelių knygą "Žiogas žvirblį medžiojo" pelnėte Petro Cvirkos literatūrinę premiją. Kaip manote, kuo panaši jūsų ir P.Cvirkos kūryba? Ką jums, kaip rašytojui, reiškia apdovanojimai, įvertinimai?

– Mano nuomone, įvairias premijas lemia žmonių, kurie jas skiria, ambicijos, skoniai, kartais – asmeninės pažintys. Dažnai premijomis tiesiog atsidėkojama už darbą kultūros baruose.

Aš P.Cvirkos literatūros premiją išleidau kelionei į Šventąją Žemę ir esu už tokią galimybę labai dėkingas likimui.

Ar mano kūryba panaši į P.Cvirkos? Na, nebent tuo, kad abu esame iš to paties krašto. Naujausiame romane, vaizduodamas P.Cvirką, neslėpsiu, bandžiau imituoti rašytojo kalbėseną, mąstymą, pasitelkiau į pagalbą ir jo kūrinių herojus. Ar man pavyko? Tegul spręs skaitytojas.

– Esate gydytojas. Pirmasis jūsų romanas "Adomo broliai ir moterys" pasakojo apie chirurgų darbus ir gyvenimą. Kiek jūsų asmeninės mediko patirties atsispindi šiame romane ir apskritai kūryboje?

– Romanuose "Adomo broliai ir moterys" ir "Pusė obuolio Ievai" – chirurgo patirtis, kurią įgijau gydydamas žmones Šakiuose ir dirbdamas inkstų transplantacijos skyriuje Vilniuje. Iš ten siužetai ir veikėjų paveikslai. Kituose romanuose medicinos jau mažiau. O rašant apie P.Cvirką medicininės žinios padėjo geriau suprasti rašytojo nuodijimo aplinkybes.

– Esate ne tik prozininkas, bet ir poetas, dramaturgas. Kuris žanras jums artimiausias?

– Artimiausiuose planuose karaliauja stambioji proza. Tačiau, jeigu nutiktų taip, kad gaučiau Kultūros tarybos skirtą stipendiją, gali netikėtai prireikti parašyti dramą pagal romaną "Ėriukėlis stiklo ragais".

– Kaip įsivaizduojate savo skaitytojus? Kokią literatūrą renkatės pats?

– Mano skaitytojai yra žmonės, pasiekę gyvenimo brandą. Pusiau juokais, pusiau rimtai skaitančiuosius suskirstyčiau į tris grupes. Biografinės-istorinės literatūros mėgėjai skaito "Šventojo Akiplėšos medžioklę" ir "Baik cirkus, Cvirka!". Originalios kūrybos knygas "Adomo broliai ir moterys", "Fabricijus sprogdina arklius" ir visa kita skaitė sunkiai apibūdinama publika, gal smalsuoliai... Trečioji grupė – tai distopinių kūrinių mėgėjai, kurie susidomėjo futuristiniu romanu "Ėriukėlis stiklo ragais", mielai skaito mano poezijos knygas.

Šiandien ant mano darbo stalo – istorinės ir mistinės knygos. Skaitau tokius autorius kaip Carstenas Peteris Thiede'as, Simone Weil, Faustina Kowalska, Francis S.Collinsas. Kartais susidomiu ir kokiu nors įdomesniu detektyvu.

– Kokie jūsų artimiausi kūrybiniai planai?

Kūryba lavina mąstymą ir ilgina gyvenimą. Su šia aistra grumiasi kitas mano užsiėmimas, tai vynuogių vyno brandinimas. Kad visiškai subręstų naujas kūrinys, reikia trejeto metų. Tiek pat laiko bręsta ir geras vynas. Kai nerašau, eksperimentuoju su vynuogėmis.

Man visados svarbiausia rasti romano pavadinimą. Tai kūrinio raktas. Naują romaną, kurio veiksmas vyksta Šventojoje Žemėje, jau pradėjau.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Visko matęs

Visko matęs portretas
Gerbiamą autorių pažinau, teko su juo bendrauti Šakiuose. Buvo jis malonus pašnekovas, puikus žmogus, gailėjome, kada, Šakius palikęs, išvyko į Vilnių. Džiaugiuosi, kad protingu, turinčiu savo nuomonę liko ir šiandien. Pasirodo K. Aleksa ne tik geras gydytojas, rašytojas,- jis, pasirodo, esąs geras psichologas. Ačiū už knygą, Gerbiamasis.

Melas

Melas portretas
kad Cvirka buvo įpainiotas į Lietuvos okupantų veiklą, melas, kad paminklas jam pastatytas už rašytojo talentingą darbą. Jis pats įpainiojo daug patiklių lietuvių, skundė savo kolegas rašytojus, ištikimai tarnavo okupantams, ,padėjo jiems tarptautiniu mastu skelbti, kad Lietuva buvo savanoriškai okupuota. Sąžiningas rašytojas turi būti šviesuliu, rodančiu kelią savo tautai-Cvirka elgėsi priešingai. Labai liūdna, kad atsiranda Cvirkos baltintojų, kai visi mato, koks jis buvo raudonas.

jonas

jonas  portretas
gerai butu Cvirkos statula istremti prie Laptevu juros
VISI KOMENTARAI 32
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių