Iki 2016 m. savo karjerą suplanavusiai ir po pasaulį dėl darbų nuolat klajojančiai garsiai dainininkei sopranui Asmik Grigorian Lietuva – vis dar vienintelė vieta, kur ji grįžta. Daugeliui čia ji „sunkesnis“ žmogus, nes tenka būti ir mama, ir dainininke, ir drauge, ir viskuo kitu.

– Grįžote dvi savaites pailsėti?

– Nedainuoti, bet mokausi visko, ko reikės. Sūnus Nojus, darbai namuose, įvairiausi reikalai, po to skrendu į Ispaniją, vėliau – koncertai Berlyne.

– Jaučiatės neišsimiegojusi? – nors ir trykštanti temperamentu, kalbantis viename Vilniaus restorane, Asmik kartais tarsi nuplaukdavo kažkur į kitą pasaulį. Buvo labai nuoširdi.

– Pavargusi, – linksi ir šypsosi savo ypatingomis pilkšvai žalsvomis mėlynomis ir tarsi švelniai padūmavusiomis akimis. – Atostogų neturėjau. Šiek tiek laisvesnė buvau gegužę, bet tuo metu nieko nenorėjau.

– Klausėtės tylos?

– Aha. Ir dažniausiai namie Vilniuje. Tokios prabangos šiais laikais beveik neturime.

– Asmik, jūs išties susiplanavusi karjerą iki 2015-ųjų?

– Iki 2016-ųjų.

– Darbo ir finansine prasme turėtų būti labai puiku. Bet turbūt nuobodu?

– Nežinau, – nuoširdžiai gūžtelėja pečiais. – Operos planuojamos daug metų į priekį. Bet darbo suplanavimas palieka daug erdvės – juk suplanuotas ne gyvenimas.

– Esate prasitarusi, kad grįždama į Lietuvą nesijaučiate tarsi namuose? Tai dėl to, kad esate kosmopolitė, tėtis tenoras Gehamas Grigorianas – armėnas, o mama sopranas Irena Milkevičiūtė – lietuvė?

– Taip sakiau, nes esu maišyto kraujo. Bet Lietuva – mano namai. Bent jau dėl to, kad čia dešimt metų gyvena mano sūnus Nojus. Čia užaugau, čia mane augino, daug praleidžiu laiko. Lietuva – vienintelė šalis, kur aš grįžtu. Kitur, jei net ne pirmą kartą, važiuoju iš naujo.

– O Armėnija? Atrandate iš naujo?

– Ten metus nebuvau. Gyvenau ten, bet vis dar važiuoju ir kažką atrandu iš naujo. Ši šalis daug metų gyvena kažkokiame virsme.

– Armėnijoje neteko būti, bet girdėjau, kad žodžiai „Aš tave myliu“ verčiami kaip „Pasiimsiu tavo skausmą“?

– Tsavet tanem. Kalbant apie meilę tarp vyro ir moters, dažniau vartojamas kitas žodis, bet ši frazė taip verčiama, o sakoma kalbant ir apie meilę.

– Scenoje turite daug veidų. O kai nusivalote grimą po spektaklio, nejaučiate, kad prarandate savąjį veidą?

– Nežinau. Nors tie veidai greičiau mane papildo. Nuo vaikystės buvau daugialypis žmogus, o aktorystė – mano kraujyje.

– Turite didelį ego.

– Žinoma! Pasirinkus šią profesiją kitaip negalima ir neįmanoma. Ego – pagrindinis variklis. Kitaip scenoje neišgyvensi. Nevaidinsiu ir žvaigždės, kuriai nepatinka dėmesys.

– Iš kokių vaidmenų jums sunkiausia sugrįžti į realybę?

– Priklauso nuo tam tikros gyvenimo situacijos tuo metu. Kai tuo metu vaidmuo susipina su gyvenimo situacija, išeiti sudėtingiau. Buvo įvairių vaidmenų, kai kurie – labai sunkūs, bet tokio vaidmens, kad tektų kategoriškai kariauti su savimi, nebuvo.

– Kartais atrodote taip, tarsi skrajojate padangėse...

– Skrajoju padangėse ir skrajosiu tiek, kiek užteks jėgų.

– Esate nepastovi?

– Taip, esu nepastovi. Net opera nėra pastovumas. Pastoviausia – šeima.

– Sūnus Nojus?

– Ir žmonės, kurie jį augina.

– Turbūt nuo visatos atsiradimo visur yra pusiausvyra. Užpildžius savo karjeros indą, kažkoks kitas lieka apytuštis. Tai – sūnus Nojus?

– Taip, – Asmik akyse sublizga ašaros. – Tai yra baisi kaina, kurią mokame. Deja, nieko nepakeisi. Negali būti ir ten, ir čia.

– O mygtukas „stop“ ar bent – „pauzė“?

– Pernelyg dideli įsipareigojimai.

– Kodėl Nojus?

– Norėjau ko nors armėniško, bet kad būtų įmanoma ištarti, nes mano vardo Lietuvoje beveik niekas neištaria, – sako kažką  panašaus į „H-E-asmik“.

– Ar Nojus buvo Armėnijoje, ar ant Ararato kalno, kur nutūpė legendinio Nojaus paleistas balandis?

– Ant Ararato kalno, kuris po žiauraus karo priklauso Turkijai, nebuvo. Armėnijoje – kai buvo dar mažas.

– Rūkyti pradėjote labai anksti? Pasislėpusi Vilniaus senamiestyje? – klausiu, kai Asmik surūko cigaretę, užgerdama espreso.

– Rūkyti pradėjau 12 metų. Gyvenau Kalvarijų gatvėje. Žinote, paaugliai...

– Aha, girdėjau, kad tvoromis karstėtės...

– ... tai buvo vaikystėje, paauglystėje – blogiau.

– 12 metų cigaretės, 13-os – degtinė, 14-os – su berniukais į namus klausytis muzikos?

– Ne taip baisiai, bet buvau išdykusi. Na... Sukaupiau daug patirties, tai davė stiprybės, brandos ir tai dabar labai padeda scenoje.

– Baletas – nerealizuota svajonė. Dar žlugo jūsų svajonių?

– Baletą žiūriu labai labai retai. Skauda. Kitos svajonės? Praleidau daug savo vaiko laiko, – akyse vėl sublizga ašaros. – Jis paaugs, tikiuosi, supras. Bet laikas to nesugrąžins. Nesu iš tų žmonių, kurie galvoja, kas bus rytoj. Galvoju šiandien. O šiandien prarandu labai daug.

– Asmik, o kada paskutinį kartą verkėte iš džiaugsmo?

– Tai – emocijos, kai didelį skausmą palydi didelis jausmas... Tai buvo rugpjūčio 1 dieną. Kas tada buvo? Verkiau iš džiaugsmo.

– Jums 31-i. Jautriai reagavote peržengusi į ketvirtą dešimtį?

– Oi, ne, jaučiuosi puikiai. Tiesa, šiemet pajutau pasikeitimų. Tie pokyčiai negąsdina. Kai esi 30-ies, gali turėti meilužį ir 20-ies, ir 40-ies metų, kai esi 20-ies – pusė galimybių atkrenta, – sako anekdotą ir kvatojasi.

– Hmm. Dabar negaliu nepaklaust. Turite ir tokį, ir anokį?

– ... ir visokių kitokių. Galimybių turiu, bet jei rimtai, dar bandau suprasti, kas yra meilė.

– Dvidešimt pirmajame, susvetimėjimo ir materializmo, amžiuje dar tikite meile?

– Tikiu. Ir niekas to nepakeis. Tik šiandienis žmogus per mažai tam skiria dėmesio. Vis dar esu ieškojimų kelyje, nors ir kaip būtų nuvalkiotas „meilės“ apibrėžimas. Nenoriu meilės sieti tik su chemija ir trauka. Tai jausmas ir nesujęs fiziniu kontaktu ar aistra. Man atrodo, kad meilė yra viena – kažkas aukštesnio, nepriklausomai, ar myli vaiką, tėvą, draugą. Bet niekada negalėjau apibrėžti, kokie vyrai man patinka. O nepatinka? Silpni? Bet tai priklauso nuo situacijos. Kažkur jis bus labai stiprus.

– Jus erzina, kai sako dar vieną nuvalkiotą apibrėžimą: Asmik Grigorian – seksuali?

– Taip, kaip aš suprantu seksualumą, niekada nepasakyčiau, kad Asmik – seksuali. Seksualumas – lyties atskleidimas. Vyro – stiprybė, o moters – švelnumas, rūpestis, atsidavimas. Deja, tokių moterų mažai. Šiais laikais jos įgavo kažkokių vyro seksualumo bruožų, o vyrai – atvirkščiai. Mus tai skatina gyvenimas.

– O gyvenimą kuriame mes.

– Taip, bet negali būti balta varna. Gali išvažiuoti į mišką ir ten gyventi.  Bet moterys pačios siekė lygybės, prarasdamos savo seksualumą ir tuo pačiu žudydamos vyrus. Gimdome vaikus, dirbame, vyriškėjame. Po to guodžiamės, kad nėra vyrų. Iš kur jų bus? Kas jiems lieka? Be to, kas vyrus augina? Mamos, mokytojos – tos pačios moterys.

– Ar esate gyvenime kada nors triumfavusi?

– Dar niekada nepatyriau triumfo jausmo. Triumfuočiau, jei pamatyčiau laimingas savo vaiko akis, atradusi savo vietą šioje Žemėje. Triumfuosiu, kai įgysiu visapusišką žmonių, kuriuos myliu pasitikėjimą, kai pajausiu, kad gyvenime nuveikiau išties ką nors labai svarbaus.

– Jūsų nesuviliosi blizgančia pakuote?

– (Juokiasi) Galima. Priklauso nuo popierėlio.

– Jis turi būti juodas? Atrodo, juoda – mėgstamiausia jūsų spalva?

– Spalva – tai nuotaika. Mėgstu visas spalvas, tik ne visų spalvų nuotaikas turiu. Raudona? Šios spalvos drabužiais vilkiu, kai man labai blogai. Tuomet suteikia energijos, jėgų. Jei neišsimiegu, jaučiuosi klaikiai, pasidažau lūpas raudonai. Įdomiausia, kad tuomet visą laiką sako, kad gražiai atrodau – patikrinta. Pastebėjau, kad kuo blogiau jaučiuosi, tuo gražiau atrodau ir rengiuosi.

– Bet dabar nepramiegate, kaip kartą – „Traviatą“?

– Lėktuvus pramiegu. Kai grįžtu pervargusi, miegu kaip užmušta, todėl neprikeltų dešimt žadintuvų. Ypač rudenį ar žiemą miegu kaip meškinas. Negyvenu be žadintuvo. Kartais reikia ne vieno.

– Ko gyvenimas išmokė A.Grigorian?

– Norėti atsargiai. Nors niekada neturėjau atsargumo jausmo. Buvau iš tų, kurie labai daug nori ir tie norai pildosi. Bet tai turi didelę kainą. Labai sudėtinga surasti pusiausvyrą tarp mokėti ir nemokėti norėti.

– Atrodo, kinų išmintis sako, kad kelią nueina einantieji. Yra kelias, kuriuo norite, bet nepradėjote žengti?

– Yra. Kaip jį įvardyti? – susimąsto. – Taikos su savimi. Vis dar kariauju ir maištauju su savimi. Nors darydamasi vyresnė rimstu, šis karas didėja. Ypač mano profesijoje. Bet kada pradėsiu žengti į taikos ir ramybės kelią – nežinau. Asmik žmogus ir dainininkė – du labai skirtingi žmonės. O tokiems labai sunku turint mano profesiją. Bet ir gyvenime nenoriu būti tuo, kuo esu.

– O ko šiame gyvenime negalite nusipirkti už pinigus?

– Praėjusio laiko ir tikėjimo.

– Vos nepamiršau paklausti: kokios jūsų mėgstamiausios gėlės? Jazminai? Asmik  lietuviškai – jazminai.

– Neee, – juokiasi. – Asmik neįpareigojo mylimiausiomis gėlėmis pasirinkti jazminus. Nors jazminų kvapas man labai patinka, mėgstamiausios -- vandens lelijos.

– Kada paskutinį kartą jų gavote dovanų?

– Visi meilužiai man dovanoja rožes. O lelijas... Turbūt pirmą ir paskutinį kartą – gimus Nojui. Bet tai – tarsi praėjęs laikas, kurio nenupirksi, todėl nedovanokite man vandens lelijų! Tiks ir rožės! Nors iki šiol nesuprantu, kodėl visi bando mane prie jų priderinti.