Nėra avyčių, nėra ir milo

Lietuvos liaudies buities muziejuje, Aukštaitijos sektoriuje, prie Daujėnų sodybos stovi iš išorės į vandens ratu sukamą malūną panašus statinys – milo vėlykla. Tai unikalus technikos paveldo objektas su išlikusia milo vėlimo įranga, į muziejų perkeltas 1968 m. Tokio niekur kitur, išskyrus muziejų, jau nebegalima pamatyti. Sudėtingos milo vėlyklos eksterjero ir interjero ekspozicijos sukūrimu rūpinosi muziejininkas, puikus senovinės technikos žinovas, direktoriaus pavaduotojas informacijai ir muziejininkystei dr. Eligijus Juvencijus Morkūnas.

Idealu šiltam drabužiui

Tarpukario Lietuvoje kasmet buvo užauginama daugiau kaip 600 tūkst. avių, tad vilnos nestigo. Milas – tai staklėmis išaustas ir suveltas storas vilnonis audinys. Jį iki XX a. vidurio moterys ausdavo 4, 6 arba 8 nytimis. Iš suvelto milo paprastai siūdavo šiltus viršutinius drabužius – apsiaustus, kostiumus, kostiumėlius, paltus, švarkus. Iš nevelto milo nebent tik piemeniui ką nors greitai pasiūdavo.

Buvo manoma, kad drabužiai iš velto milo yra šiltesni ir atrodo dailiau, o pats milas stipresnis. Dažniausiai jį dažydavo tamsiai žalia, ruda arba juoda spalva. Tarpukariu siuvėjai nemažai siūdavo iš milo, ypač kaimuose. Šis audinys buvo populiarus ir karo bei pokario metais, kai žmonės sunkiai galėdavo įsigyti pirktinių medžiagų.

Namuose milą veldavo rankomis arba basomis kojomis, pasidarę į lovį panašų prietaisą, pripildytą karšto vandens ir šarmo. Tai buvo sunkus ir lėtas darbas, nes vienu metu galėdavo suvelti tik nedidelį milo gabalą. Todėl jau prieš veliant reikėjo numatyti, ką iš jo siūs. Kažkiek audinio tekdavo užleisti, nes milas veliant susitraukdavo. Milą namuose ir lygindavo – po vėlimo dar drėgną kietai susukdavo ant kočėlo, galą užsiūdavo, suvyniodavo į drobę, kad neišsiteptų ir įkišdavo į karštą duonkepę krosnį. Čia milas galutinai išdžiūdavo ir išsilygindavo.

Tarpukariu velti milą dažniausiai veždavo į milo vėlyklą, vadintą veliušiu arba valiušu. Jos paprastai būdavo įrengiamos prie vandens malūnų užtvankų. Lietuvoje milo vėlyklos ilgiausiai išliko Pietryčių Lietuvoje.

Unikali ekspozicija

Muziejinė milo vėlykla buvo pastatyta 1922 m. ant Gaujos upės prie Daubutiškių dvaro (Šalčininkų r.) vandens malūno užtvankos. Viename jos gale stovėjo malūnas, kitame – piestinė milo vėlykla. Vėlykla suręsta iš tašytų sienojų. Stogas dvišlaitis, dengtas medine danga. Pastatas yra ant medinių polių. Ant jų stovi ir iš viršutinio veikimo vandens rato bei piestinės milvėlės mašinos sudarytas milvėlės įrenginys.

Milo vėlyklą sudaro dvi maždaug vienodo dydžio patalpos. Vienoje patalpoje – vėlykloje – milą vėlė. Vandens ratas sukdavo veleną, kuriame įmontuoti kumšteliai; jie paeiliui kilnodavo piesčius, o šie krisdami į piestas veldavo milą. Veliant sunaudodavo gana daug vandens. Kad nereikėtų jo nešioti, vanduo į milo vėlyklą patekdavo latakais. Vienas latakas nukreiptas į lovį, o du latakai – mediniams guoliams drėkinti. Prilaistytam vandeniui išbėgti grindyse išgręžtos skylės. Vandenį kaitindavo mūrinėje krosnyje įrengtame katile su mediniu dangčiu. Katilas buvo pagamintas Kaune, specialiai milo vėlyklai.

Kita patalpa skirta milui džiovinti, blizginti ir lyginti. Lygindavo, kad milas būtų lygesnis, nepasišiaušęs, nepūkuotas. Nuvarvėjęs suveltas milas buvo dedamas ant tam skirto neaukšto stalelio su velenėliu. Į plotį tempdavo rankomis. Čia stovi ir mūrinė krosnelė metalo plokštėms kaitinti. Jos buvo naudojamos suslegiant milą. Į slėgtuvą milą klodavo klostėmis. Tarp jų dėdavo kartono lakštus. Ant paskutinės klostės dėdavo kartono lakštą, ant jo – medinį skydą, o ant skydo – krosnyje įkaitintą geležį. Šį darbą kartodavo iki slėgtuvo varžto. Atvėsusį milo paketą išardydavo ir milą vėl tokia pat tvarka sudėdavo į slėgtuvą. Klodavo taip, kad lenkimo žymės patektų tarp kartono ir jų antrą kartą suspaudus nebeliktų.

Velti gebėjo ne kiekvienas

Milą dažniausiai veldavo vėlyklose dirbę vėlėjai. Daubutiškių milo vėlykloje vilnonį milą veldavo apie dvylika valandų, o pusvilnonį – apie šešias valandas. Vėlyklose su modernesne vėlimo įranga vėlimas trukdavo nuo dviejų iki penkių valandų. Vėlimo laikas priklausė nuo milo kiekio, storio, vilnos kokybės, suvėlimo laipsnio.

Ruošiamą velti milą vėlėjas suklostydavo klostėmis. Audeklo gabalo ilgis priklausė nuo milo rūšies – storo milo iki 30 m, plono – iki 50 m. Vienu metu vėlykloje buvo galima velti iki 60–100 m milo. Suklostytą milą sudėdavo į piestą ir užpildavo šiltu vandeniu. Veliant maždaug kas 20 minučių vėl užpildavo po kibirą šilto vandens. Po 2–3 valandų milą išimdavo iš piestos ir perklostydavo, nes beveliant jis susisukdavo. Per visą vėlimo laiką atvežtąjį audinį reikėjo perklostyti 3–4 kartus. Vėlėjas prižiūrėjo vėlimą, nuolat vartydavo milą, kad visur tolygiai veltųsi. Baigiamą velti milą užpildavo beveik verdančiu vandeniu. Vėlimas buvo laikomas baigtu, kai užsidėdavo pūkas ir nebesimatydavo audimo siūlų.

Suveltą audinį užsakovas perplaudavo švariame vandenyje ir pakabindavo ant karties nuvarvėti. Jei jo veliant nebūdavo, tuomet milą kabindavo neperplautą. Kai kuriose vėlyklose milą ir dažydavo. Dažus paprastai pirkdavo vėlyklos savininkas.

Atvežę velti milą, užsakovai paduodavo jį vėlėjui ir gaudavo kvitą. Kartu atveždavo ir kelis glėbelius malkų vandeniui šildyti. Milą atiduodavo susuktą į rietimus. Už darbą atsilygindavo duoniniais grūdais arba pinigais.

Vėlėjams daugiausia darbo būdavo rudenį. Tuomet kartais dirbdavo net naktimis. Kiek mažiau veldavo pavasarį, o mažiausiai – vasarą, ypač kai trūkdavo vandens. Žiemą milo vėlyklos dažniausiai visai nedirbdavo.

Įdomu, kad tarpukariu geresnį milą lyginti veždavo į Kauną, "Drobės" fabriką, o kartais ten atiduodavo ir suvelti. Beje, nuo žodžio "milas" lietuvių kalboje kilo ir žodis "milinė" – kariškas paltas.