Gavę Menų spaustuvės paramą, jauni menininkai skinasi kelią į pripažinimą
Jaunieji menininkai turi ką pasakyti – kartais užtenka jiems tiesiog suteikti progą. Jau tradiciniame konkurse „Atvira erdvė“ mažai kam žinomi kūrėjai stebina ir visko mačiusius kritikus. Pirmtakų sėkmės įkvėpti konkurso paraiškas neša vis daugiau jaunųjų menininkų. Vietą po saule iškovoję kūrėjai neturėtų užmigti ant laurų – ateina naujoji karta.
Lieptas į žinomumą
Jauniems menininkams, degantiems troškimu kurti, tačiau neturintiems galimybių, Menų spaustuvės organizuojamas konkursas „Atvira erdvė“ tapo vienu būdų įgyvendinti savo svajones. Vieni svarbiausių kriterijų „Atviros erdvės“ konkurse – naujoviškumas, aktualumas. Tiems, kurių projektai patvirtinami, viešoji įstaiga Menų spaustuvė skiria lėšų ir priemonių kūrybinėms svajonėms įgyvendinti. Per penkerius metus pagal „Atviros erdvės programą“ sukurtas 21 projektas. Tarp jų – garsėjančių menininkų režisieriaus Agniaus Jankevičiaus, choreografės Loretos Juodkaitės, režisierės Dalios Jokubauskaitės, dramaturgės Gabrielės Labanauskaitės darbai.
Pernai sėkmingai „Atviros erdvės“ konkurse dalyvavusi kaunietė grafikė Auksė Petrulienė užkariauja Lietuvos meno gerbėjų širdis. „Psilikono teatro“, kuriame veikia miniatiūrinės tąsios silikoninės lėlės, vadovė magiškai žaidžia su įvairiaspalvėmis kolbomis, gyvūnais ir žmogeliukais. Menininkė prisipažįsta, kad iki „Atviros erdvės“ gyvenimas jos teatrui nebuvo lengvas: turėjo tiesiog verstis per galvą, kad pastatytų spektakliukus, dalyvautų festivaliuose. „O kai sulaukėme Menų spaustuvės pagalbos, galėjome ir kostiumus lėlėms pasiūti, sudarėme visas technines sąlygas, tarsi kilstelėjome mūsų kūrinius į kitą dimensiją, – džiaugiasi ji.
– Mums reikėjo tiek finansinės paramos, tiek šanso būti pastebėtiems, nes abu dalykai labai stipriai susiję.“
„Atviros erdvės“ programa padėjo „Psilikono teatrui“ išeiti į viešumą. „Iki dalyvavimo Menų spaustuvės projekte buvome kažkas neapibrėžto. Konkursas tapo lieptu, leidusiu žengti lemtingą žingsnį – tapti teatru“, – pasakojo menininkė, dalyvauti konkurse raginusi ir kitus.
Klysti nedraudžiama
„Mums svarbu, kad programoje dalyvautų jaunieji menininkai, norime, kad jie sudarytų grupės branduolį. Čia jie žengia pirmuosius žingsnius, gali išbandyti save ir nebijoti klysti, ką visuomenė kartais nori jiems uždrausti. Iš pradedančiųjų šedevrų nereikalaujame, mūsų pagrindinis tikslas – edukacinis“, – paaiškino Menų spaustuvės programų koordinatorius Vaidas Jauniškis.
Prašantys pagalbos menininkai turi įrodyti, kad jų sumanymas labai rūpi ne tik jiems patiems, bet ir gali sudominti aplinkinius. „Idėja turi būti nenuvalkiota, tikimės nors trupučio originalumo. Antra vertus, suprantame, kad, kai pasauliui šitiek metų, visiškai originalaus dalyko sukurti neįmanoma“, – šypsojosi V.Jauniškis.
Sąvoka jaunas menininkas – labai sąlyginė. „Lietuvoje menininkas yra jaunas iki 35 metų. Mūsų programoje dažniausiai dalyvauja studentai arba neseniai baigę studijas žmonės. Tačiau iš principo gali dalyvauti ir vyresnis kūrėjas, svarbu, kad grupės branduolys būtų iš jaunų žmonių. Kai pernai konkurse dalyvavo choreografė ir šokėja L.Juodkaitė, ji į pagalbą pasikvietė Valentiną Masalskį, kurio jaunu nepavadinsi. Nebent jaunu siela. Tačiau didžiausia iniciatyva visgi buvo L.Juodkaitės“, – pasakojo programų koordinatorius. V.Jauniškiui pritarė Menų spaustuvės viešųjų ryšių koordinatorė Kristina Savickienė: „Visas žavesys, kad neapibrėžiame, kas yra jaunas menininkas. Tokių turime ir keturiasdešimtmečių. Šiuo požiūriu nenorime sprausti savęs į rėmus, nes Lietuvoje valstybiniu mastu nėra struktūros, į kurią patektų jauni menininkai, baigę mokslus nepatenkantys, pavyzdžiui, į teatrą. Todėl, neįvesdami griežto amžiaus cenzo, savotiškai apsidraudžiame: jei žmogus vyresnis, bet pats save priskiria jauniesiems menininkams, jis taip pat gali siųsti paraišką.“
„Tolerancija: aš nekenčiu“
Šiuos metus „Atvira erdvė“ pasitinka naujovėmis. Pirmą kartą kūrėjams nurodyta kryptis, kuria eiti, – konkursas vadinasi „Tolerancija: aš nekenčiu“, o teikiami projektai turi atspindėti itin aktualią Lietuvoje tolerancijos problemą. „Pristatydami projektus autoriai tarsi kažko bijodavo ar vengdavo atsakomybės kalbėti apie tam tikrus dalykus. Mes pasiūlėme tokią temą, kurios nereikėtų suprasti tiesmukai, – aiškino V.Jauniškis. – Savo kūriniuose menininkai turi pristatyti, ką jie myli, ko nekenčia, kokia yra jų gyvenimiška pozicija. O tokią poziciją jie tikrai turi, tik kartais bijo parodyti. Ir tai, beje, nėra tik jaunųjų menininkų problema.“
Programų koordinatorius tolerancijoje įžvelgia ir tam tikrų pavojų. „Visi darosi mandagūs lyg pagal protokolą ir be jokios kritikos priima kiekvieną frazę, toleruoja bet kokį kitoniškumą jo nesvarstydami ir iš esmės nesuvokdami“, – neigiamą visuomenės tendenciją pastebėjo V.Jauniškis. Pašnekovas mano, kad meno pasaulyje tolerancija ypač gaji: „Šiandien bet kas gali daryti bet ką, pavadinti tai visa gelbstinčiu žodžiu „Projektas“, ir žmonės priims tai kaip meno kūrinį. Tokie kūriniai ir jų autoriai sulaukia padrąsinančio žvilgsnio, tačiau trūksta kritikos. Pasigendame ir vertinimo kriterijų.“
Sėkmės recepto nėra
Kiek projektų bus atrinkta, iš anksto nežino net organizatoriai. Priklausys nuo to, kiek kuriam projektui reikės lėšų. Teikiantieji paraiškas turi įtikinti organizatorius savo idėjų vertingumu. Kaip tai padaryti, recepto nėra.
„Nėra jokio recepto, kaip gyventi, nėra recepto, kaip kurti. Svarbiausia – norėti kurti, dirbti ir iš anksto nusiteikti, kad kūryba nėra kažkas nuostabaus ir romantiško. Pirmiausia tai yra darbas ir didžiulė atsakomybė. Žmogus turi norėti kažką pasakyti, o ne tik garsinti savo vardą. Ir jei tas noras toks stiprus, kad žmogus kitaip gyventi negali, jis tikrai ras galimybę kurti“, – įsitikinusi sėkmingiausia praėjusių metų „Atviros erdvės“ dalyvė L.Juodkaitė, su režisieriumi ir aktoriumi Valentinu Masalskiu sukūrusi šiuolaikinio šokio spektaklį „Salamandros sapnas. Paveikslas“.
Neturėdama erdvės repeticijoms, scenos menininkė pateikė paraišką konkursui. „Norėjau šokti, kurti, ieškojau vietos, kur galėčiau dirbti. Teikdama projektą, honorarą visai grupei surašiau simbolinį, po šimtą litų“, – šypsojosi menininkė. Jos ir V.Masalskio sukurtas spektaklis pelnė net du „Auksinius scenos kryžius“ ir dabar sėkmingai keliauja po užsienio scenas. „Sėkmė yra labai laikinas dalykas. Kai sukuri gerą darbą, reikia suprasti, kad toliau bus dar sunkiau“, – įsitikinusi pašnekovė.
Menininkams, kuriems nepasiseka gauti paramos, L.Juodkaitė linki nenuleisti rankų. „Dažnai jauni scenos menininkai skundžiasi neturintys erdvių repeticijoms. Bet juk jie paprastai kažkur mokosi, tai kodėl negalėtų pradėti kurti, repetuoti savo universitetų patalpose? Nors ir koridoriuje. Artėja vasara, atostogos, kai bus galima repetuoti prie jūros. Pirmiausia reikia pradėti. Tuomet – visą laiką galvoti apie tai, ką nori pasakyti. O po to reikės pastangų išlaikyti tą energiją ir norą dirbti“, –šypsojosi ji.
Naujausi komentarai