„Neatimu iš skaitytojo laimės kurti savo prasmes“

– Kaip manote, ar knygos viršelis, pagrindinė iliustracija būtinai turi atspindėti jos esmę? Ar sutinkate, kad dauguma rašytojų stengiasi jį padaryti kuo įmantresnį tam, jog jis pritrauktų skaitytojo akį?

– Rašytojai nėra vieninteliai ir dažnai net ne pagrindiniai sprendėjai, koks turėtų būti knygos viršelis, nors paprastai jie turi savo norų ir poreikių. O iš leidybos specialistų pasakojimų žinau, kad viršelis daro didelę įtaką skaitytojų pasirinkimams – kad ir kaip tai absurdiškai skambėtų, nemažai žmonių knygas perka (ir kiek rečiau) perskaito būtent dėl knygos viršelio, leidyklų rinkodarininkai žino, kokie vaizdo motyvai, šriftai, spalvos, dydžiai traukia žmonių dėmesį. Tad dažniausiai galvojama, kaip viršelis padėtų knygą parduoti, o ne atspindėtų jos esmę. Šiai rinkodaros magijai neretai pasiduoda net ir geriausi rašytojai, ir kartais taip nutinka, kad galime pamatyti puikią knygą su labai neskoningu viršeliu. Tik nereikėtų apsigauti: tai ne viršelių dailininkai neturi skonio, o pirkėjai, kuriems tokie viršeliai kažkodėl patinka. Kita vertus, ir autoriai, ir leidyklos turi užsidirbti pinigų, todėl siekti patraukti pirkėjų dėmesį yra tiesiog būtina.

– Knygoje tvyro karo nuotaika, tačiau pagrindinis veikėjas skeptiškai nusiteikęs prieš bet kokius jo pranašus. Ar per šį siužeto vingį norėjote išsakyti ir savo nuomonę apie vykusius politinius nesutarimus? Tikriausiai jums, kaip istorikui, yra labai svarbi ši tema, tačiau kiek savo požiūrio romane perteikėte?

– Regis, atvirai kokio nors politinio požiūrio knygoje nėra dėstoma, tik lengvai pašiepiami nesiliaujantys bandymai išpranašauti ateitį. O juk nežinomybė, kaip bus ateityje, yra gal net tiek pat baugi kaip ir pats karas. Tos pranašystės ir prognozės tėra būdas įveikti baimę, nes iš tikrųjų niekas negali žinoti, kaip bus. Tad svarbiausia atrodė užfiksuoti tą būseną, kurioje atsidūrė mūsų visuomenė nuo Rusijos agresijos prieš Ukrainą pradžios: galimo karo tema staiga įsiskverbė į mūsų kasdienybę, tapo privačių pokalbių tarp artimųjų, draugų ir bendradarbių tema, girdėjau žmones svarstant, ką karo atveju reikės daryti su paskola, šeimų ginčų, ar per karą reikėtų vykti iš šalies, ar likti ginti savo valstybę, palyginimų su 1938 m. ir t. t.

Priimtas sprendimas grąžinti šauktinius ir kilusios labai karštos diskusijos parodė, kaip mums sunku priimti tikrovės faktą, kad karas gali būti ne teorinė, hipotetinė, fantastinė galimybė, bet rytoj su visu siaubu užgriūvančia ir mūsų visų gyvenimą radikaliai pakeičiančia jėga. Nors tai tik spėlionė, bet atrodė, kad karo nuojauta mūsų visuomenėje nulėmė tam tikrą lūžį – pirmą kartą po nepriklausomybės atgavimo laisvė, kartu ir pats įprasčiausias kasdienis gyvenimas vėl nebėra savaime suprantamas dalykas.

Nors ne visi sutiktų, bet manau, kad viena iš literatūros užduočių yra mėginti užčiuopti tokius laiko ženklus, nematomus visuomenėje vykstančius procesus, kad apie juos galėtume kalbėtis ar bent kiekvienas sau apmąstyti.

– Knygoje galima įžvelgti psichologizavimo vienais ar kitais klausimais, ypač tais, kurie liečia žmonių santykius. Kaip jau ir minėjote viename iš savo interviu, bandėte sulaužyti viešojoje erdvėje brukamus santykių standartus, kad viskas turi būti pagal visuomenės normas. Ar nestandartinė meilė, šiuo atveju vyresnei moteriai, gali turėti laimingą pabaigą?

– O meilė apskritai gali turėti laimingą pabaigą? Jeigu gali, tuomet tokią pabaigą gali turėti ir jauno vyro ir vyresnės moters meilė. Ta istorija ir norėta pasisakyti ne prieš visuomenės normas, o prieš mums nuolat brukamus, kartu ir mūsų pačių kuriamus ar palaikomus stereotipus apie dviejų žmonių santykius – nesvarbu, kas tie du žmonės būtų: jaunesnis vyras ir vyresnė moteris, du vyresni vyrai, dvi jaunesnės moterys ir t. t. Stereotipai prieštarauja sveikam protui ir naikina tikrovę, galiausiai vadovaudamiesi stereotipais mes paneigiame pačią meilę, jos galimybę, nes meilė – kaip ryšys tarp dviejų žmonių – visada yra unikalus, nors tas unikalumas ir slepiasi tarp smulkmenų ir niuansų. Kaip mes galime surūšiuoti meilės tipus, jei kiekvieno žmogaus jausmai kitam yra nepakartojami, jei taip, kaip myli vienas žmogus, niekada nemylės kitas? Tai suvokiant kyla natūralus noras pasipriešinti stereotipams – taip atsirado stipriai psichologizuotas romanas.

– Kokiai skaitytojų auditorijai galėtumėte parekomenduoti šį savo romaną? Galbūt žmonėms, besidomintiems menu, istorija, žmonių santykiais? Ar, galbūt priešingai, jį vertėtų perskaityti tiems, kurių požiūris apie viską yra ganėtinai standartinis ir ši knyga į jų gyvenimus įneštų naujų apmąstymų?

– Sakyčiau, kad šis romanas galėtų būti įdomus visiems tiems, kurie skaitydami knygas nepraverčia gamtos ir kitų panašių aprašymų.

– Kokia jūsų nuomonė apie knygų rinką Lietuvoje? Kai kas sako, kad knygų išleidžiama tiesiog per daug, todėl labai sunku atrasti tas gerąsias. Kita vertus, ar apskritai, jūsų nuomone, gali būti geros knygos ir blogos knygos? Gal visos turi teisę gyvuoti? O gal leidyklos turėtų daryti griežtesnę rankraščių atranką?

– Knygos ne tik gali, bet ir tikrai būna tiek geros, tiek blogos, ir visos turi teisę egzistuoti, jei kas nors nori jas leisti ir skaityti. Šiais laikais knygų iš tikrųjų išleidžiama labai daug, bet knygų niekada nebus per daug.

Praėjusį rudenį man teko gana atsitiktinai visą dieną padėti parduoti vienos leidyklos knygas per Vilniaus sostinės dienas. Pastebėjau, kad egzistuoja toks reiškinys, kurį galėtume pavadinti komercine inercija. Leidyklos darbuotojai visada priėjusiems pirkėjams mėgina įpiršti populiariąją literatūrą, remdamiesi išankstiniu įsitikinimu, kad tokių knygų pirkėjai ir nori, o pirkėjai drąsiau į rankas ima išpopuliarintas knygas, net abejodami jų verte. Todėl padariau eksperimentą: mėginau priėjusius pirkėjus sudominti tik tomis knygomis, kurias laikau aukštąja, pačia vertingiausia, nors galbūt ir nelabai lengvai perskaitoma literatūra.

Nustebau, kad žmonės labai noriai išklauso rekomendacijų ir apsidžiaugia, kad pagaliau galės paskaityti ne kokį lengvą skaitalą, o tikrai gerą literatūrą. Nors jokių apibendrinimų nederėtų daryti, bet kilo rinkodaros požiūriu šventvagiška mintis, kad knygų pardavimas ne visai atitinka skaitytojų poreikius – iš inercijos lengvoji literatūra yra labiau reklamuojama ir sulaukia daugiau dėmesio, bet jei būtų įdėta daugiau pastangų skleidžiant žinią apie aukštos klasės literatūrą, ieškoma būdų, kaip be verksmingo patoso paaiškinti jos vertę, jos pirkimas tikrai galėtų bent kiek išaugti. Žinoma, lengvoji literatūra vis tiek išliktų populiariausia, ir gerai, nes jos atliekamos funkcijos taip pat labai svarbios.

O nepaskęsti knygų sraute galėtų padėti paprastas būdas – bent viena akimi nuolat sekti literatūros kritiką, kurios šiuo metu – netgi labai profesionalios – jau tikrai netrūksta.