Lietuvos muzikos natų leidyba – regis, visiškai nišinė, visada satelitinė ar alternatyvi, netgi ribinė veikla, balansuojanti ant iškritimo ribos. Veikla, kurios statusas dažnai apibrėžiamas priedo kategorija. Veikla, kuri vykdoma pagrindinių darbų fone, veikla, kurios biudžetas dažnai formuojamas ypač atsargiai ir nuosaikiai. Pagaliau tai veikla, kuri vykdoma tik todėl, kad nesusiformuotų absoliutus vakuumas.

Kitaip tariant, natų leidyba yra išties marginalinė leidybos rinkos dalis, šiuo metu Lietuvoje galinti egzistuoti tik sulaukus dalinės valstybinių fondų paramos. Itin ankšta vietinė rinka, silpna vartotojų perkamoji galia (o gal tiesiog perkamoji motyvacija?), įsigalėję piratiški kopijavimo įpročiai ir komplikuotesnis profesionalių natų leidybos procesas nesudaro stiprių prielaidų atsirasti tikrai natų leidyklai, todėl šiuo metu Lietuvoje nėra nė vienos natų leidybos įmonės, kurios pagrindinė veikla būtų natų leidyba ir kuri funkcionuotų pagal verslo modelį.

Pasiūlą diktuoja paklausa

Lietuvos muzikos informacijos centras (LMIC) Lietuvos kompozitorių natas leidžia nuo 1998 m. ir per tą laiką išleido daugiau kaip 120 natų leidinių. Po to, kai 1994 m. užsidarė Vilniuje įkurta leidykla "Muzika", LMIC ne vienus metus buvo bene vienintelė organizacija šalyje, nuosekliai ir be pertrūkių leidusi Lietuvos kompozitorių natas, siekdama kurti bent bazinę nacionalinės šiuolaikinės kompozicinės muzikos pasiūlą tiems, kurie ryžtasi veržtis anapus Vakarų klasikos kanono arba pasiryžtantiesiems žvalgytis po kitos šalies muzikos kultūros teritoriją.

Pastaraisiais metais ėmė gausėti ir kitų institucijų ar nevyriausybinių organizacijų leidybinių iniciatyvų, stiprinančių įsitikinimą, kad tokia veikla yra aktuali. Juk natų leidyba yra utilitarinė koncertinio judėjimo, edukacinio proceso, bendros visuomenės sociokultūrinės raidos dalis. Atsisakius šios dalies, ašis, aplink kurią sukasi institucinis Lietuvos muzikos kultūros gaublys, tikrai nesustotų, bet, vėl prie jos sugrįžus, minėtas sukimasis pagreitėtų, įgautų platesnį kampą, taptų patogesnis ir praktiškesnis.

Per 2015 m. Vilniaus knygų mugę prie Lietuvos muzikos informacijos centro stendo priėję lankytojai dažnai teiravosi trijų tipų natų: leidinių vaikams, natų fortepijonui ir kūrinių balsui. Palankiai susiklosčius aplinkybėms ir gavus dalinį Lietuvos kultūros tarybos finansavimą, LMIC įgyvendino ne tik minėtus tris Lietuvos šiuolaikinės kompozicinės muzikos natų leidybos sumanymus, grįstus gyvaisiais pareikalavimais. Atsižvelgdamas į dabarties kontekstus, atlikimo meno profesionalų ir pedagogų rekomendacijas, koncertinius repertuarus, jaunosios kartos atlikėjų motyvus, užsienio atlikėjų užklausas ir skirtingas praktines detales, 2015 m. LMIC išleido dešimt natų leidinių.

Greta edukacinių Lietuvos kompozitorių muzikos sąsiuvinių fortepijonui "Mažoji muzika I" ir "Mažoji muzika II", skirtų pradinių klasių mokiniams, išleisti atlikimo meno studentams ir profesionalams numatyti Žibuoklės Martinaitytės, Broniaus Kutavičiaus ir Vidmanto Bartulio kūrinių akordeonui leidiniai, Justės Janulytės ir Ramintos Šerkšnytės kompozicijų fortepijonui natos, Ritos Mačiliūnaitės ir Zitos Bružaitės partitūros kameriniams ansambliams bei Juliaus Juzeliūno solo dainų rinkinys – tiek daug LMIC nebuvo išleidęs nuo 2008-ųjų, kai pradėjo ryškėti pirmieji ekonominės krizės simptomai.

Išgirstos atlikėjų iniciatyvos

Ne vienas naujų LMIC leidinių atsirado atlikėjų iniciatyva. Kamerinius Z.Bružaitės ir R.Mačiliūnaitės kūrinius į LMIC leidybos planus įtraukti rekomendavo aktyviausi jų atlikėjai. Z.Bružaitės "Keturių dermių miniatiūras" (2001) įvairiose scenose pristačiusios smuikininkė Rūta Lipinaitytė ir pianistė Indrė Baikštytė redagavo ir savo instrumentų partijas. "Keturių dermių miniatiūros" jungia keturias skirtingais metais sukurtas pjeses ("Lydinė", "Dorinė", "Fryginė", "Miksolydinė"), kurios gali būti atliekamos kaip ciklas arba kaip savarankiški kūriniai. Pjeses inspiravo senovės graikų dermės, tačiau pjesių skambesys veikiau primena viduramžių muzikos ir lietuvių liaudies dainų jungtį, sunarstomą pagal džiazo estetikos jauseną.

R.Mačiliūnaitės "Kōan" (2012) klarnetui, altui ir fortepijonui – Rytų filosofijos įkvėptas kūrinys, grįstas siekiu sukurti muzikinį koaną. Koanai – vienas pagrindinių dzenbudizmo istorijos ir tradicinės išminties dėmenų. Tai logikai prieštaraujantys pasakojimai ar klausimai, kuriuos derėtų svarstyti tol, kol protas peršoks logikos ribas, pasiekdamas aukštesnį suvokimo lygį. Vienas žinomiausių koanų yra plojimas vienu delnu. Siekdama išvengti bet kokio dvilypumo, kompozitorė čia sukūrė vieną muzikinį motyvą, kuris pateikiamas skirtingais štrichais ir atlikimo technikomis, išsaugant motyvo pirmapradiškumą. Leidinį redagavo trio "Claviola" nariai: klarnetininkas Vytautas Giedraitis, altininkas Jurgis Juozapaitis ir pianistė Ugnė Antanavičiūtė.

Akordeonistas Raimondas Sviackevičius taip pat yra vienas tų atlikėjų, kurie stipriai įsitraukęs į Lietuvos šiuolaikinės kompozicinės muzikos (re)interpretacijas. Jis tapo ne tik trijų natų leidinių redaktoriumi, bet ir poros jų aranžuočių akordeonui autoriumi. Broniaus Kutavičiaus "Rhythmus-Arhythmus" originali versija (1993) sukurta violončelei ir fortepijonui (kūrinį užsakė Davidas Geringas), tačiau 2008 m. susibūręs Raimondo Sviackevičiaus ir Mindaugo Bačkaus duetas su kompozitoriumi parengė versiją akordeonui ir violončelei, ją keliasdešimt kartų pristatė tarptautiniuose festivaliuose ir koncertų cikluose.

Pats repetityviškiausias V.Bartulio kūrinys "Auksinių debesų lietus" yra originalios versijos fortepijonui perdirbinys. 1984 m. kompozicija parašyta kaip techniškai reikli, virtuozinė pjesė jo pirmajam atlikėjui Gintautui Kėvišui, kuris tuo metu ruošėsi dalyvauti pianistų konkurse. 2008 m. "Auksinių debesų lietus" tapo ne mažiau reiklia pjese akordeonui, kurioje vis dar juntama kompozitoriaus deklaruota viską naikinančio grožio vizija. O Ž.Martinaitytės "Dviprasmybių žaismas" (2008) – tai energija kunkuliuojanti, antitezių kupina kompozicija, skirta hiperaktyvaus proto atlikėjams.

Sena ir nauja greta

XX a. Lietuvos muzikos klasiko J.Juzeliūno (1916–2001) šimtmečio išvakarėse išleistas jo kūrybos tyrinėtojo, muzikologo Algirdo Ambrazo sudarytas solo dainų rinkinys. Bent pusė kūrinių publikuojama pirmą kartą.

Rinkinį sudaro 1945–1964 m. sukurtos septynios originalios ir dvi išplėtotos liaudies dainos bei 1969 m. kompozitoriaus parašytos ir tais pačiais metais leidyklos "Vaga" publikuotos "Aštuonios lietuvių liaudies sutartinės" balsui ir fortepijonui. Nors dalis kūrinių iki šiol nepublikuoti, juos yra dainavę žymūs solistai – Valentinas Adamkevičius, Beatričė Grincevičiūtė, Regina Maciūtė ir kiti. Fortepijono partiją redagavo Rūta Rikterė.

Lietuvos šiuolaikinės kompozicinės muzikos natų katalogą pianistams LMIC papildė J.Janulytės ir R.Šerkšnytės kūriniais. Vienas ankstyviausių J.Janulytės kūrinių "Krintančio sniego tyla" dviem fortepijonams (2003) sukurtas festivalio "Varšuvos ruduo" bičiulių fondo užsakymu.

Krintančio sniego metafora čia siejama su fortepijono lietimo metamorfoze arba prisilietimų studija, kuri, pasak autorės, turi sukelti fortepijonų vibraciją ir paversti juos ilgai skambančiais, rezonuojančiais objektais. Kūrinio redaktoriai – R.Rikterė ir Zbignevas Ibelhauptas. O R.Šerkšnytės "Fantazija" (1997) išleista drauge su kompaktine plokštele. Joje kūrinį skambina pati autorė (pirmoji R.Šerkšnytės specialybė buvo fortepijonas) ir Ieva Jokūbavičiūtė, kurios interpretaciją kompozitorė ypač vertina. "Fantazija" parašyta neoimpresionistine maniera, todėl pianistui paliekama daug atlikimo laisvės. Čia muzika skverbiasi pro įvairias būsenas, išnirdama iš melancholiškų nepasiekiamų tolių, įsiverždama į aktyviąsias zonas ir vėl pasinerdama atgal į sapną. "Fantazijos" redaktorės – R.Šerkšnytė ir R.Rikterė.

Tarptautinis pripažinimas

Alternatyvus britų muzikos žurnalas "The Wire" LMIC garso leidinį "Jurgis Mačiūnas. Muzikos notacijos sistemos" įtraukė į 2015 m. CD "TOP 10" . Paskutiniame šių metų "The Wire" numeryje skelbtuose muzikos parsisiuntimų (download), srautinio muzikos siuntimo (streaming), vinilinių ir kompaktinių plokštelių dešimtukų sąrašuose minėtas Lietuvos garso leidinys figūruoja modernios kompozicijos kategorijoje. Šio kompaktinės plokštelės iniciatorius – lietuvių kilmės britų muzikantas ir menininkas Antonas Lukoszevieze, kuris su savo ansambliu "Apartment House" specialiai šiam leidiniui padarė aštuonių eksperimentinių J.Mačiūno kompozicijų įrašus.

Nuo 1982 m. Londone leidžiamas nepriklausomas žurnalas "The Wire" yra laikomas įtakingiausiu tarptautiniu eksperimentinės, alternatyvios ir modernios muzikos žurnalu, jį užsisako daugiau kaip 40-ies pasaulio valstybių skaitytojai. Kiekvieną mėnesį "The Wire" spausdina leidinį 20 000 vienetų tiražu, o daugiau kaip 10 000 skaitytojų prenumeruoja skaitmeninę žurnalo versiją. "The Wire" rašo apie avangardinį roką, elektroniką, hiphopą, naująjį džiazą, laisvąją improvizaciją, modernią kompoziciją, garso meną ir tradicinę muziką.