Liūdnas Dievas žvelgia vaikų akimis Pereiti į pagrindinį turinį

Liūdnas Dievas žvelgia vaikų akimis

2008-06-06 09:00
Liūdnas Dievas žvelgia vaikų akimis
Liūdnas Dievas žvelgia vaikų akimis

Kau­no vals­ty­bi­nio dra­mos teat­ro sce­no­je - prem­je­ra, ku­riai me­tus ren­gė­si per 180 ak­to­rių. Prie teat­ro vei­kian­čios teat­ro mo­kyk­lė­lės ak­to­riai moks­lei­viai spek­tak­ly­je „Liūd­nas Die­vas" vai­di­na kar­tu su pro­fe­sio­na­lais. Įt­rauk­ti į spek­tak­lį ir ma­žus vai­kus, ir pro­fe­sio­na­lius ak­to­rius - de­vin­tus me­tus vei­kian­čios teat­ro mo­kyk­lė­lės tra­di­ci­ja. Nau­ja te­ma­ti­ka - Ine­sos Pa­liu­ly­tės pje­sė­je ana­li­zuo­ja­mos ge­no­ci­do, to­le­ran­ci­jos ir hu­ma­niz­mo te­mos.

Ge­to vai­kų is­to­ri­ja

„Įtai­giau, tu juk blo­giu­kų ly­de­rė čia. Gar­siau, ta­vo teks­tą tu­ri iš­girs­ti vai­kai, ku­rie po šių žo­džių ei­na į sce­ną. Išei­da­mi ne­pa­mirš­kit pa­ta­lų - ki­to­je sce­no­je jie ne­rei­ka­lin­gi! Tu­ri su­sto­ti sce­nos vi­du­ry­je - čia ge­riau­sias ap­švie­ti­mas", - li­kus ke­le­tui die­nų iki „Liūd­no Die­vo" prem­je­ros, pra­de­dan­tie­siems ak­to­riams di­ri­ga­vo spek­tak­lio re­ži­sie­rė I.Pa­liu­ly­tė, pa­ti ja­me at­lie­kan­ti vai­kų na­mų dar­buo­to­jos Ste­fa­ni­jos vaid­me­nį. Iš­ban­dy­mas ne­vai­kiš­kai kant­ry­bei, ta­čiau jau­nie­ji ak­to­riai, ku­rių am­žius - nuo 2 iki 17 me­tų, teat­ro tai­syk­lėms pa­klus­da­vo be dis­ku­si­jų. Pa­var­gu­sius ma­žiau­siuo­sius pri­glaus­da­vo ma­mos, o sce­no­je juos kei­tė dub­le­riai.

Spek­tak­ly­je „Liūd­nas Die­vas" vi­si teat­ro mo­kyk­lė­lę „Ma­no teat­ras" lan­kan­tys vai­kai vai­di­na sa­vo bend­raam­žius - žy­dų ge­to vai­kus.

Pje­sė­je „Liūd­nas Die­vas" re­mia­ma­si au­ten­tiš­ka me­džia­ga apie vai­kų na­mus Len­ki­jo­je, ku­rių gy­ven­to­jai Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tais žu­vo kon­cent­ra­ci­jos sto­vyk­los du­jų ka­me­ro­je. Kar­tu su be­veik 200 vai­kų į mir­tį ėjo vai­kų na­mų dar­buo­to­jai, tarp jų - žy­mus žy­dų kil­mės len­kų hu­ma­nis­tas, vai­kų na­mų stei­gė­jas, gy­dy­to­jas, pe­da­go­gas Ja­nu­šas Kor­ča­kas. Švie­suo­lis ta­po mei­lės ir pa­siau­ko­ji­mo vai­kui sim­bo­liu ne tik ho­lo­kaus­to lai­ko­tar­piu. Jis ir da­bar tu­ri sa­vo pa­se­kė­jų vi­sa­me pa­sau­ly­je. Apie jį ra­šo­mos kny­gos, sta­to­mi spek­tak­liai, stei­gia­mos jo var­du pavadintos drau­gi­jos.

At­ve­ria erd­vę to­le­ran­ci­jai

„Pers­kai­čiu­si J.Kor­ča­ko biog­ra­fi­ją, pa­gal šią me­džia­gą sta­ty­ti spek­tak­lį siū­liau ne vie­nam re­ži­sie­riui - pa­ti ra­šy­ti ir sta­ty­ti pje­sės ne­si­ry­žau, ta­čiau nie­kas ne­siė­mė šio dar­bo. Pa­ga­liau pa­gal il­gai rink­tą me­džia­gą, dėl ku­rios lan­kiau­si ir Iz­rae­ly­je, praė­ju­sią va­sa­rą pa­ra­šiau pje­sę. Ma­no čia la­bai ma­žai kas su­gal­vo­ta", - pri­si­pa­ži­no pje­sės au­to­rė.
J.Kor­ča­kas bu­vo ži­no­mas žmo­gus, ir Len­ki­jos vi­suo­me­nė sten­gė­si jį iš­trauk­ti iš ge­to. Kai hu­ma­nis­tui bu­vo su­da­ry­ta ga­li­my­bė pa­bėg­ti, jis at­si­sa­kė.

„Ne­ma­nau, kad J.Kor­ča­kas gal­vo­jo apie pa­siau­ko­ji­mą. Jis be­są­ly­giš­kai my­lė­jo vai­kus, dėl to ei­ti su jais į mir­tį jam bu­vo vi­siš­kai na­tū­ra­lu", - įsi­ti­ki­nęs vai­kų na­mų di­rek­to­riaus vaid­me­nį spek­tak­ly­je at­lie­kan­tis teat­ro va­do­vas ak­to­rius Egi­di­jus Stan­ci­kas. Spek­tak­ly­je taip pat vai­di­na ak­to­riai Ni­jo­lė Le­peš­kai­tė, To­mas Erb­rė­de­ris, Dai­va Ru­do­kai­tė, Aud­ro­nė Paš­ko­ny­tė. T.Erb­rė­de­ris at­lie­ka kiem­sar­gio Piot­ro Za­levs­kio vaid­me­nį. Čia at­sklei­džia­ma ki­ta au­ten­tiš­ka pa­siau­ko­ji­mo is­to­ri­ja. Kiem­sar­gis bu­vo len­kas, to­dėl jo ne­lau­kė du­jų ka­me­ra. Ta­čiau P.Za­levs­kis taip pat ap­si­spren­dė lik­ti su vai­kais, kai jam bu­vo pa­siū­ly­ta ap­leis­ti ge­tą. Už lo­ja­lu­mą žy­dams ese­si­nin­kai jį su­šau­dė.

„Spek­tak­lio me­džia­ga at­ve­ria be­ga­li­nę erd­vę to­le­ran­ci­jai. Ir ki­tai odos spal­vai, ir ti­kė­ji­mui. Mū­sų į sce­ną per­kel­ta is­to­ri­ja įvy­ko prieš 60 me­tų, bet pa­na­šūs da­ly­kai vyks­ta nuo­la­tos. Vai­kai žu­do­mi ir šiuo­lai­ki­nia­me pa­sau­ly­je. Pa­sau­lis ne­si­kei­čia. Ir jį ga­li iš­gel­bė­ti tik mei­lė", - įsi­ti­ki­nu­si I.Pa­liu­ly­tė.

Vai­kai ne­tu­ri vien links­min­tis

„La­biau­siai neį­ti­ki­ma yra tai, kad šiuo tra­giš­ku pe­rio­du bū­tent vai­kai ra­do sa­vy­je jė­gų pa­si­prie­šin­ti rea­ly­bei. Su­ge­bė­ji­mas žai­di­mais ir vaiz­duo­te pa­keis­ti rea­ly­bę pa­dė­jo vai­kams at­lai­ky­ti di­džiu­lius fi­zi­nius krū­vius, iš­sau­go­ti dva­si­nę pu­siaus­vy­rą. Tai per­tei­kia­me sce­no­je", - tvir­ti­no re­ži­sie­rė.

Spek­tak­ly­je tie­sio­gi­nių mir­ties sce­nų nė­ra. Fi­na­li­nė­je sce­no­je vai­kai sim­bo­liš­kai at­si­svei­ki­na ir išei­na į Ana­pus. „Vai­kai ne­tu­ri vai­din­ti tik „Tris par­šiu­kus", vien links­min­tis ir ži­no­ti, kad ge­riau­sia jų drau­gė yra „Ma­xi­ma", - tvir­ti­no I.Pa­liu­ly­tė. - Do­mė­tis am­ži­no­sio­mis ver­ty­bė­mis tu­ri ir vai­kai. Jų ir suau­gu­sių­jų pa­sau­liui da­ro­ma di­džiu­lė ža­la skel­biant mir­ties ano­ni­miš­ku­mą. Mir­tis ir kan­čia yra. Tik kan­čia pa­da­ro mus žmo­nė­mis, su­tau­ri­na, pa­ska­ti­na ma­ty­ti ir gir­dė­ti vie­nas ki­tą."

Dir­ba pre­ven­ci­nį dar­bą

„Teat­ro mo­kyk­lė­lės vai­kams iš pat pra­džių pa­ro­dė­me Andr­ze­jaus Waj­dos fil­mą „Kor­ča­kas". Vie­ni tuo me­tu žai­dė mo­bi­liai­siais te­le­fo­nais, ki­ti la­bai rim­tai žiū­rė­jo. Pen­kia­me­tis ber­niu­kas vė­liau pa­sa­ko­jo ma­mai: „Ma­ma, koks fil­mas!", nors fil­mas bu­vo ru­sų kal­ba ir jis teks­to ne­sup­ra­to. Yra vai­kų, ku­riems tai ne­tin­ka, ir jie išei­na. Bet yra vai­kų, ku­rie žiū­ri rim­tai, jie su­pran­ta ir no­ri tai vai­din­ti", - pa­ste­bė­jo re­ži­sie­rė.

„Kai pa­gal­vo­ji, ši­tiek vai­kų ne­tam­pa gat­vės vai­kais, o lei­džia lai­ką gi­lin­da­mie­si į to­kią rim­tą me­džia­gą. Mū­sų teat­ro mo­kyk­lo­je vai­kai iš­moks­ta ne tik vai­dy­bos - ir pieš­ti, val­dy­ti kū­ną. Vyks­ta ju­de­sio, dai­lės, teat­ro pa­mo­kos. Daž­nas vai­kas čia įgy­ja pa­si­ti­kė­ji­mo sa­vi­mi, at­si­ve­ria, nu­ga­li sa­vo komp­lek­sus. Mes jau­ni­mo ne­mo­ko­me vai­din­ti - mo­ko­me gy­ven­ti su me­nu, me­ne. Daž­nai su vai­kais tie­siog apie gy­ve­ni­mą pa­si­kal­ba­me, ko kar­tais ne­spė­ja jų sku­ban­tys tė­vai", - sa­kė teat­ro mo­kyk­lė­lės „Ma­no teat­ras" va­do­vė Ni­jo­lė Le­peš­kai­tė.

Kau­no dra­mos teat­ro Il­ga­jai sa­lei pri­tai­ky­tas spek­tak­lis į re­per­tua­rą bus įtrauk­tas ru­de­nį. E.Stan­ci­kas pa­brė­žė, kad tai - ne spek­tak­lis vai­kams. Į jį tu­rė­tų atei­ti vai­kai nuo 7-8 me­tų su tė­vais, kad suau­gu­sie­ji ga­lė­tų paaiš­kin­ti vai­kams ky­lan­čius klau­si­mus apie mir­tį, ne­bū­tį.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra

Daugiau naujienų