Per lėlių kūrybą – į vaikų širdis

Padeda susidraugauti

Daiva nevadina savęs profesionalia lėlininke. „Dar daug ko šioje srityje reikėtų išmokti“, – kuklinasi iš Kretingos kilusi, šiuo metu sostinėje gyvenanti D.Maminskienė.

Kaip prisistatytų? Visų pirma, ji yra pradinių klasių mokytoja. Dirba su elgesio ir emocijų sutrikimų turinčiais antrų ir ketvirtų klasių mokiniais. Visi jie – berniukai. Kūrybiškumas Daivai padeda atrasti artimesnį ryšį su kiekvienu iš jų: berniukai noriai siuva, gamina žaislus iš modelino, konstruoja iš kartono.

D.Maminskienės baigtų mokslų sąrašas išties įspūdingas: istorijos studijos, pradinis ugdymas, socialiniai mokslai.

„Dar baigiau neuroedukaciją su dailės terapijos elementais asmenybės ugdymo institute „Rafaelis“. Lėlės atsirado lygiagrečiai. Nors, kita vertus, jos buvo visą laiką, – pasakoja pašnekovė. – Jau nuo vaikystės žaidžiau su visokiais pagaliukais, lapeliais, iš kurių darydavau lėles“, – dalijasi ankstyvaisiais prisiminimais.

Pirmąją lėlę saugo iki šiol

Pirmosios lėlės buvo iš gamtinių medžiagų, o vėliau, kai gimė dukra, Daiva pradėjo siūti skudurinukes iš medžiagų atraižų.

Silpnybė: Daivai patinka gaminti lėles gyvūnus, ypač lapes. „Gal ta meilė lapėms išliko dar nuo „Mažojo princo“ laikų“, – svarsto ji. / Asmeninio archyvo nuotr.

Šiuo metu jos vaikai jau suaugę. Dukrai Dovilei – 33-eji, sūnui Gubertui – 29-eri. Moteris gerai pamena tuos laikus, kai jokio kepamo ar ore stingstančio modelino, iš kurio dabar gamina interjero lėles, prekyboje nebuvo. Dailininkams skirtose parduotuvėse galėjai rasti tik medžio miltų, iš kurių išeidavo kažkas panašaus į papjė mašė masę.

„Štai iš tų medžio miltų ir padaryta mano pirmoji interjero lėlė, kuri dabar sėdi garbingiausioje vietoje namuose. Gaminome ją drauge su dukra daugiau kaip prieš 20 metų“, – aiškina Daiva ir priduria, kad duktė Dovilė tuo metu pradėjo mokytis Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje, dailės klasėje. Sūnus irgi pasirinko dizaino studijas.

Kodėl ji pati, baigusi mokyklą, nesirinko menų? „Labai norėjau studijuoti istoriją. Kartu ir pradinį ugdymą su pedagogine pakraipa, kuri vėliau man labai pravertė: netikėtai supratau, kad dirbti istorijos mokytoja nenoriu. Bendrauti su pradinukais man pasirodė kur kas įdomiau ir kūrybiškiau“, – tikina atradusi savo pašaukimą.

Kūryba atpalaiduoja

Baigusi dailės terapijos kursus pas Liudmilą Lebedevą, Daiva keletą vasarų dirbo globos namuose su nepilnametėmis mamomis. Būtent tada ir pastebėjo, kad dailės terapija veikia kaip papildoma komunikacijos priemonė, padedanti greičiau atrakinti žmonių širdis, rasti bendrą kalbą.

„Lygiai taip pat ir dabar, kai dirbu su specialiųjų poreikių vaikais, turinčiais įvairių elgesio ir emocijų sutrikimų, – matau, kad per meną prieiti prie vaiko yra tiesiog būtina. Kai kuriame drauge, jie darosi geresni, ramesni, galime daugiau ką nuveikti“, – menų terapijos pranašumus vardija Daiva ir pripažįsta, kad jos darbas labai sunkus. Dažnai, grįžus po jo namo, nebesinori nieko – tik ilsėtis. Arba kurti lėles, nes kūryba atpalaiduoja.

Silpnybė: Daivai patinka gaminti lėles gyvūnus, ypač lapes. „Gal ta meilė lapėms išliko dar nuo „Mažojo princo“ laikų“, – svarsto ji. / Asmeninio archyvo nuotr.

Pastaruoju metu Daiva kuria tik interjero lėles. Anksčiau gamindavo ir tokias, su kuriomis galėdavo žaisti vaikai. „Matote, lėlės, skirtos žaidimams, turi būti labai stiprios: juk vaikas gali ir galūnę nukąsti, ir nutrenkti lėlę ant grindų… Todėl modelinas čia netinka“, – aiškina pašnekovė, kurianti ir sužmogintus gyvūnus, ir pasakų personažus, ir charakterines lėles.

Antradienių tradicija

Antradienių vakarais Daiva turi malonų užsiėmimą – moterų grupelę, kuri kaskart užsiima vis kitokia kūryba. Pasak jos, prieš aštuonerius metus, kai ukrainiečiai bėgo nuo karo iš Ukrainos, į Lietuvą atvažiavo tokia auksarankė Olga Norvilienė, kadaise ištekėjusi už lietuvio. Su ja pašnekovė susipažino Kaziuko mugėje.

Subūrusi aplink save kūrybingų moterų grupelę Olga atidarė Vilniuje studiją smagiu pavadinimu „Serotonin“, kuria nuostabias lėles ir šio meno paslaptimis dalijasi su kitomis moterimis.

„Iš tiesų po Olgos edukacinių vakarų visos grįžtame namo be galo laimingos – visai savaitei įsikrovusios laimės hormonų“, – tikina D.Maminskienė.

Daivai smagiausia ruoštis kokiai nors parodai ir kurti temines lėles. Štai 2019 m. auksarankės dalyvavo tarptautinėje parodoje Taline, kurioje pristatė savo interjero lėles tema „Vilnius – angelų miestas“. Moterys gamino įvairius angelus ir su Vilniaus miestu susijusias miniatiūras. Vėliau jų darbai iš Talino keliavo į Madridą, kur buvo gerai įvertinti.

Man labai patinka kurti lėles pagal pasakas ir knygas. Kai kurių dailininkų iliustracijos taip sužavi, kad norisi padaryti jų 3D variantus.

„Užpildai paraišką, gauni kvietimą ir tave tarsi apsėda kūrybinė dvasia, suteikianti kasdieniam gyvenimui daugiau adrenalino, ryškesnių spalvų“, – atvirauja lėlininkė.

Įkvėpimo ieško prie jūros

Geriausios idėjos Daivai gimsta nuvykus pie jūros – juk kilusi iš Kretingos. „Neseniai vaikštinėjau prie Olando Kepurės, kur prisirinkau labai gražių, jūros nudailintų medžio pagaliukų. Grįžusi namo iš jų padariau keletą angelų modelininiais veideliais“, – džiaugiasi ji.

Kaip pavyksta išgauti lėlių kūno plastiką? Tenka mokytis anatomijos. Kartais per antradienio pamokėles su Olga moterys kuria tik lėlių galvas ir žiūri, kaip keičiasi veido bruožai nuo jauno iki seno… Arba mokosi lipdyti tik kojas, o kitą sykį – rankas.

D.Maminskienė juokiasi, kad, pradėjusi kurti interjero lėles, visai kitaip ėmė žiūrėti ir į žmones – vos ką sutikusi tuoj imdavo tyrinėti jų nosis, akis. Sunkiausia formuoti, anot jos, lėlių kojas, pėdas. Ir rankas, jei nori, kad būtų kaip tikros – su odos raukšlelėmis, o pirštai – su nagučiais.

Mielos: Daivos sukurtos lėlės abejingų nepalieka. / Asmeninio archyvo nuotr.

Lėlių gamybos ypatumai

Dažnai Daivos paprašo pagaminti lėlę pagal konkretaus asmens nuotrauką. „Tuomet laukia sunkus ir ilgas darbas. Man smagiau atsiduoti laisvai, nevaržomai kūrybai“, – prisipažįsta kūrėja, prie vienos lėlės kartais užtrunkanti savaitę ir daugiau.

Darbų trukmė priklauso ir nuo lėlės ūgio, o jis gali svyruoti nuo 15 iki 70 cm. Pirmiausia daroma galva. Jei dirba su medžiu – naudoja ore stingstantį modeliną. Jei ne – traukia iš spintos kepamą, su kuriuo veiksmas vyksta truputį greičiau. „Bet vis tiek, jei nori padaryti kokybišką galvą, turi kokius tris, keturis kartus ją kepti. Tokia technologija: truputį padarai – kepi. Tuomet vėl truputį padailini, pašlifuoji veido dalis ir dedi į orkaitę. Žodžiu, netrumpas darbas su tomis lėlių galvelėmis“, – juokiasi kūrybininkė.

Kai dirba su ore stingstančiu modelinu, turi daug šlifuoti. Tuomet dulkių prisiuosto į valias. Kokius įrankius naudoja? Pačius įvairiausius: skirtingo tankumo šlifavimo kempinėles, dildinimo priemones, stomatologo įrankius.

Nė viena Daivos sukurta lėlės neturi sintetinių plaukų. Kodėl? „Negražiai atrodo. Sintetika gadina vaizdą. Iš pradžių lėlėms plaukų gaudavome iš Ukrainos. Paskui atsirado moteris, kuri visoms lėlininkėms parūpindavo Sibiro ožkų vilnos“, – aiškina lėlių gamintoja.

Padarius kaklą ir galvą, ateina eilė kūno karkasui. Daiva mėgsta jį apvelti vilnele – tuomet kur kas gražesnė lėlės forma. Pabaigoje gaminamos rankos ir kojos. Didžiausias meistriškumo lygis – basos pėdos su pirštukais. Kai nesinori vargti – kur kas lengviau pasiūti lėlei batus. Vėliau ateina eilė ir drabužėliams.

Pasitaiko, kad lėlės gaminimas stringa. Rankos tarsi nekyla arba daro ne tai, ką Daiva norėtų matyti. Tuomet tenka pusgaminį padėti į stalčių. Kartais jis ten praguli ir visą pusmetį ar net metus, kol ateina laikas. „Per jėgą įvykių neforsuoju – o gal lėlė visai nenori, kad aš ją padaryčiau?!“ – ironizuoja ji.

Krapštydamasi prie lėlių Daiva mėgsta įsijungti muziką, pasiklausyti darbui su vaikais reikalingų paskaitų.

Mėgsta keistis darbais

Paklausta, kiek interjero lėlių jau išleido į pasaulį, D.Maminskienė susimąsto. Su pačiomis mažiausiomis bus arti 100.

Kadangi mėgsta lėlėmis ne tik puošti savo namus, bet ir gražintis pati – Daiva kuria ir aksesuarus. Dažnai, eidama į darbą, įsisega kokią savos gamybos segę. / Asmeninio archyvo nuotr.

„Ypač smagu, kai, dalyvauji specializuotose lėlininkų mugėse, apsikeisti darbais su kolegomis iš kitų šalių. Esu gavusi dovanų ir pakabukų, ir segių. Tuomet ir pačią kelionę labiau prisimeni, ji tampa prasminga“, – sako pašnekovė, prieš pandemiją su draugėmis organizavusi lėlininkų parodą Lietuvoje.

Paskui visas kortas sumaišė korona. Rudeniop jų auksarankių būrelio vadovė O.Norvilienė planuoja ir vėl sukviesti visus lėlių kūrėjus į vieną vietą, tik kol kas svarsto, kur.

Daivos svajonė – išmokti ypatingos lėlių gaminimo technikos, su kuria prieš keletą metų kūrybininkes supažindino garsi lėlių meistrė iš Maskvos – Ana Haritinova. Visą savaitę ji mokė auksarankes iš Lietuvos gaminti lėles su sąnariais, kad jos galėtų lankstytis per kelius, alkūnes, pečius, liemenį, kaklą.

„Bandėme taip surinkti ir įtempti lėles, kad pastatytos ant pėdučių jos be vargo stovėtų pačios“, – pasakoja D.Maminskienė ir apgailestauja, kad po karantino laikų nebeliko gyvų edukacijų – viskas persikėlė į internetą.

„Prieš pandemiją dažnai sulaukdavome svečių iš Latvijos, Baltarusijos, Rusijos, Ukrainos, o dabar nežinia, kaip bus toliau. Tos šalys turi puikių interjero lėlių specialisčių, kurios atvykusios rengdavo mūsų kūrybininkėms seminarus, dalydavosi patirtimi“, – su neslepiama nostalgija balse kalba Daiva.

Labiau vertina rankdarbius

Ar lietuvės vertina interjero lėlių kūrėjų triūsą? Anot Daivos, prieš kokius šešerius metus visokių replikų mugėse prisiklausydavo. Pasitaikydavo ir tokių, kurios sakydavo, kad pigiau Lenkijoje lėlę nusipirks. Tokie žodžiai žeisdavo. Bet pastaruoju metu žmonės į rankų darbą žiūri jau kitaip, o svarbiausia – ir patys trokšta kažką panašaus pabandyti.

„Prieš karantiną Vilniaus senamiestyje turėjau savo studiją, bet per epidemiją ją uždariau. Dirbau su vaikais ir suaugusiaisiais. Buvo smagu. Kol kas patalpų nuomotis dar nesiryžtu, bet jei kas pakviečia – mielai važiuoju į svečius. Vedu edukaciją kokiai pažįstamų grupelei, norinčiai kūrybiškai praleisti gimtadienį ar šiaip paįvairinti savaitgalį“, – pasakoja lėlių kūrėja.

Jei per edukaciją gamina lėles, užtrunka ilgiau. Paprastai – dvi dienas. Ir dirba iš peties nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro. Ar nepavargsta?

„Oi, ne. Kai susirenka linksma kompanija, prasideda moteriški pokalbiai, būna labai smagu. Paskui pietus užsisakome, kavytės išgeriame, kojas pramankštiname. Ne tik lėlės – esmė, bet ir pats bendravimas. Žmonėms dabar labai jo trūksta“, – įsitikinusi Daiva, į mokymus važiuojanti su paruoštukais.

Metamorfozė: prie Baltijos surasti jūros nugludinti pagaliukai virto lėlėmis su modelininiais veideliais. / Asmeninio archyvo nuotr.

Vyras neatsisako padėti

Paklausta, ar ir jos namus puošia savos gamybos interjero lėlės, Daiva linksi galvą. Vyrui ji padovanojo linksmą jūreivį su didžiulėmis akimis, o vaikams – pasakų personažus: dukrai – raganaitę, sūnui – nykštukų.

„Man labai patinka kurti lėles pagal pasakas ir knygas. Kai kurių dailininkų iliustracijos taip sužavi, kad norisi padaryti jų 3D variantus. Labai patinka Pauliaus Juodišiaus kūryba ir paveikslėliai, ypač knygutė „Bucikiukas ir pabaisa“. Pagal ją padariau kompoziciją „Kaip pagauti įkvėpimo karvytę“, – pasakoja Daiva.

Ją žavi ir dailininko Vladimiro Bogatyriovo paveikslai, nes jų personažai atrodo kaip gyvi: juda, sukasi, skrenda ir mintyse iškart atsiranda 3D modelis.

Moteris džiaugiasi, kad jos hobiui, kartais papildančiam ir šeimos biudžetą, neabejingas vyras Sigitas. Jis padeda gaminant lėles, ypač kai prireikia vyriškos jėgos: ką nors išgręžti ar nupjauti, sukonstruoti iš medžio.