Kūrybinė gyvenimo refleksija A. Ruseckaitės romane

Rašytojos, poetės Aldonos Ruseckaitės romanas "Per žarijas" (Kauko laiptai, 2021) – literatūrinė autobiografija, apimanti muziejinės veiklos ir 30 metų vadovavimo Maironio lietuvių literatūros muziejui laikotarpį. A.Ruseckaitė – Maironio namų rekonstruktorė ir kūrėja, kurios veikla ir indėlis į Lietuvos kultūros ir literatūros paveldo išsaugojimą, puoselėjimą ir sklaidą prašytųsi atidesnio žvilgsnio.

Šio romano gimimą inspiravo buvusios muziejaus vadovės prisiminimų ir išgyvenimų refleksijos: "Kam slėpti viduje tai, kas veržte veržiasi į paviršių..." – byloja poeto Prano Visvydo žodžiai knygos priešlapyje. Kuriant muziejininkės ir muziejaus vadovės, protagonistės Balbinos vardu, panoraminį kasdienės veiklos vaizdą apnuogina plačiajai visuomenei nematoma socialinė, kultūrinė ir biurokratinė situacija po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo.

Romane atsiskleidžia kalto be kaltės žmogaus situacija.

Literatūrinės autobiografijos pagrindinė siužeto linija analogiška Franco Kafkos "Procesui": Balbina "Įsitikinusi, jog čia ir dabar bus nuteista." (p. 9). Romane atsiskleidžia kalto be kaltės žmogaus situacija, kai socialinė aplinka žmogaus elgesį, darbus, žodžius, emocijas – visa, ką pastebi, mato ar nori matyti, vertina ir priima vienokį ar kitokį verdiktą, tačiau galutinio neskelbia, taip sukeldama įtampą, nežinią, kaltės jausmą ir nerimą dėl galimų sankcijų. Ši dilema iškyla per visą pasakojimą: "Ir kas tie teisėjai, tiesėjai ir kitokie lygiavininkai?" (p. 45). Ją įkūnija Balbinos vardas: patronė "buvo kilminga ir turtinga, jai piršosi daugybė jaunikių, tačiau ji troškusi likti ištikima savo pašaukimui. Suimta, kankinta, nukirsdinta dėl to, kad neišdavusi pasiryžimo palaikyti krikščionišką tikėjimą" (p. 14).

Daugiaplanis Balbinos paveikslas – ir silpnos, ir stiprios moters, menininkės prototipas. Balbina ištikima savo pašaukimui per visus savo darbo metus: vykdo muziejaus rekonstrukciją, renka medžiagą literatūrinėse ekspedicijose, susirašinėja ir susitinka su žymiais to meto žmonėmis, kaupia ir saugo archyvus, tačiau veikla reikalauja daug jėgų, ištvermės, apsukrumo, kantrybės. Pasakojimas nenuoseklus, įvykiai nedėliojami istoriniu tikslumu, paremtas asociacijomis, vidiniais moters išgyvenimais, mintijimais, emocijomis. Šiuo pagrindu susisieja knygos skyriai – atskiros novelės, per kurias eina teismo ir tiesos motyvas. Balbinai nebuvo nukirsdinta galva, nemirė kaip F.Kafkos Jozefas K., bet buvo kaip šuva* išvaryta iš... ko? Išvarymo motyvas atsiskleidžia daugeliu aspektų: išdavyste, pažeminimu, menkinimu, atstūmimu, užmarštimi.

"Pasaulyje griūva ir griūva gerumo bokštai, bokšteliai, o kiek nematomų, neregimų užmiršimų, išsižadėjimų, paniekos ir netgi kaltinimų... Žmogaus prigimtis lyg pelkė – reikia, išskleidžia visus paslaptingus ir gražiausius žiedus, skaniausias uogas, išleidžia skambiausių balsų paukščius čiulbėti, orą prisodrina sodriausių kvapų, kad tik prisigerintų prie kito, prie kitų. Ir staiga nebereikia, jau gavo, ko siekė ir troško (...) o tada jau galima ir nuskandinti, nugramzdinti, praryti. Arba kartais bent pagąsdinti." (p. 194).

Neaiškios grėsmės nuojautą simbolizuoja šėtono figūra, sušmėžuojanti protagonistės vaizdiniuose, o pati knyga dėl jos pavadinimo "Per žarijas" asocijuojasi su pasaka "Sigutė". Balbina, kaip Sigutė, turi padėjėjų: ištikimų, palaikančių, darbščių: "Pasakotojau, aš suprantu, kad be tų žmonių, su kuriais kartu muziejuje dirbau, turbūt būčiau niekas..." (p. 225). Tačiau dažnai lieka viena ties "slenksčiu žarijų": "Daug metų ėjau per žarijas..." (p. 224). Sunkumus priima kaip Dievo siųstą išbandymą, suprasdama, kad savame krašte pranašu nebūsi, "visą laiką įsikirtusi į dvi tiesas: tai Jėzaus Kristaus, kurį nuolat prisimindavo, ir Motinos Teresės" (p. 195).

Kita vertus, Balbina yra pati sau teisėja. Pasakotojo figūra – sąžinės balsas, kuris vis tikrina moters pasakojimų objektyvumą, Angelas Sargas, sergstintis nuo keršto ir apgaulės, melo ir savęs aukštinimo: "Ką tu, Pasakotojau, mane teisman? Tai tuomet turiu čia vėl paminėti Vaižgantą, ką jis kalbėjo apie kunigų kritiką, mirus Žemaitei. (...) o Žemaitė siekė, kad pasaulis būtų teisingesnis, gražesnis, šviesesnis, todėl ir kritikavo, ir šaržavo..." (p. 223). Siekiant išlaikyti žvilgsnį iš šalies, tam tikrą objektyvumą savęs pačios, veikėjų ir socialinės aplinkos atžvilgiu, gyvenimiškoji patirtis reflektuojama pasitelkiant ironiją, saviironiją, satyrą, groteską. Tamsos ir šviesos pasaulių koegzistavimą pagrindžia ir reprezentuoja pasakojimo erdvėlaikis: valdžios institucijose ir ekspedicijose.

Autobiografinė istorija konstruojama pagal Georgeó Orwelle'o "Gyvulių ūkio" modelį, kai kalbama apie biurokratijos užkulisius. Trylika valdininkų, dar daugiau pavaldinių atitinka briedžio, lapino, voverės, katytės, zuikio, stirnino ir kt. įvaizdžius. Vieni valdininkai kalbėjo draugiškai, dalykiškai, kiti "mandravo, pūtėsi, kažko reikalavo, kritikavo, apkalbėjo, nemėgo..." (p. 47). Per antraplanių veikėjų paveikslus parodomas biurokratinio aparato absurdiškumas, pompastika, kai įstatymai reglamentuoja viena, jų interpretacijos ir nauda rodo kita, jų laikymasis ar nesilaikymas – trečia, o ketvirta tveria valdininkijos užkardos.

Romane apie ekspedicijas ir literatūrinę veiklą kalbama be pseudonimų.

Balbina mena, kad dėl Maironio ir Salomėjos Nėries namų rekonstrukcijos, Vaižganto memorialinio muziejaus kūrimo ir kitokių darbų darbelių turėjo rašyti begales raštų, kad įrodytų, pagrįstų, apgintų, kad pasiektų. Tuos raštų raštelius moteris vadina disertacija "Lėšų kaulijimas". Jų keliones iš vienos institucijos į kitą Balbina prisimena su ironija: "pavaduotojas juos nešioja pirmyn atgal, kiekvieną dieną į savivaldybės visus skyrius po keletą. Sykį vadovė savo pavaduotoją sutinka gatvėje, šis pakelia koją, rodo batą, sako: "Visai neseniai žmona nupirko dovanų man šituos prancūziškus, o kas iš jų liko?" "Gal dar ir kitus nupirks, vokiškus? – kaltai viliasi Balbina." (p. 54). Balbinai ne kartą teko ir išsiverkti: "Sodas buvo lyg gyvas padaras – didelis, minkštas, šiltas, gobiantis, guodžiantis, atpalaiduojantis, nors jame Balbina priverkė ir nemažą kibirėlį ašarų, ši erdvė tarnaudavo visokiais atvejais. Sodas kaip draugas – jame galima ir išsiverkti, ir išsirymoti, ir neišsiduoti..." (p. 127).

Tame biurokratijos kritikos kontekste Balbina ir save, kaip vadovę, persijoja per kritikos rėtį, suprasdama, kad "ne visada teisi, ne visada tiesi" (p.64), taip atskleisdama giluminius išgyvenimus. Bet romane svarbu yra tai, kad jame atsiskleidžia biurokratinė sistema, į kurią patekęs žmogus savanoriškai arba nesąmoningai tampa straigteliu, marionete, funkcionieriumi. Balbiną saugojo ekspedicijos ir literatūrinė veikla.

Romane apie ekspedicijas ir literatūrinę veiklą kalbama be pseudonimų. Pateikiami iki tol literatūroje ir kultūroje neaprašyti, nežinomi faktai apie rašytojų, poetų gyvenimus. Romane cituojami autentiški laiškai, prisimenami pokalbiai, sudėta labai įdomi ir vertinga medžiaga. Šie prisiminimai parodo kitą Balbinos asmenybės pusę – smalsios, subtilios, mylinčios, gerbiančios, vertinančios, jautrios ir kūrybiškos moters. Balbiną muziejininkas, besirūpinęs Vytauto Mačernio atminimo įamžinimu, Konstantinas Bružas netgi pavadino savo mūza, aštuntąja mūza. Eklektiškai suvertuose pasakojimuose mimimi Tėvas Stanislovas, kun. Ričardas Mikutavičius, rašytojai ir poetai Juozas Grušas, Justinas Marcinkevičius, Paulius Širvys, Loreta Gražina – Vinco Krėvės-Mickevičiaus dukra, Juozas Almis Jūragis, Petras Babickas ir daugelis kitų, kiekvienam skiriant ypatingą dėmesį ir atskleidžiant tų žymių asmenybių charakterio detales.

Balbina prisimena išvykas Maironio keliais, nuotykius Sankt Peterburge, Bernardą Brazdžionį ir jo archyvo tvarkymą. Romano pabaigoje, "Nuobirose" – užrašai iš Balbinos darbo kalendoriaus, prilygstantys anekdotams.

A.Ruseckaitės romanas "Per žarijas" skaitytoją įtraukia į socialinį, kultūrinį ir literatūrinį lauką, kuriame esame nuolat, bet kuris neretai yra nematomas, kol žmogus nesusiduria su kliūtimis ir problemomis, kurias teko patirti Balbinai.


* Kafka, F. Procesas. In: Procesas; Pilis; [Romanai]. Novelės. Vert. A. Gailius ir kt. Vilnius: Vaga, p. 178.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių