Kopija, pranokstanti originalą

– Tiesą sakant, jau beveik įpusėjęs jūsų knygą pajutau, kad nieko aš čia nesuprantu...

– Visiškai nenuostabu, taip reagavo ir kai kurios literatūrologės. Todėl, kad ši knyga kitokia nei ligi šiol skaitytos. Jos ir nereikia karštligiškai stengtis suprasti. Perskaičius visą knygą daug kas bus aiškiau, tačiau "Vyno kopiją" reikia ne suprasti, o pajusti, perimti autoriaus žaidimo taisykles ir žaisti sykiu su juo. Fantazuoti, kurti, įsivaizduoti – tos knygos supratimo variantų gali būti tiek pat, kiek skaitytojų.

– Taip, perskaičius visą knygą tarsi kai kas aiškėja.

– Čia svarbus tas žodelis "tarsi". Tarsi taip, o tarsi ne. Viskas čia tik galimybė: galbūt buvo taip, o galbūt visiškai priešingai. Nenorėjau išsakyti kokių nors nepajudinamų tiesų ar papasakoti vieną sukrečiančią istoriją. Tokios linijinės istorijos dažniausiai vienodos: kaip herojus knygos pradžioje įlindo pro vieną vamzdžio galą, o pabaigoje išlindo pro kitą. Mano knygoje pagrindinė istorija (o ji, beje, yra) gali būti traktuojama bet kaip, priklausomai nuo skaitytojo fantazijos, išsilavinimo ir noro knistis po gilesnius romano klodus.

– Romane lyg juntama pastanga specialiai supainioti ir paklaidinti skaitytoją, neįmanoma atspėti, kas vyks ne tik kitame skyriuje, bet kartais net kitoje pastraipoje. Nors knygą skaityti tikrai labai smagu, tokių paklydusių skaitytojų turbūt bus nemažai.

– Taip, tai sąmoninga pastanga ir susijusi ne su kokiu Susanino kompleksu, bet su siekiu eliminuoti linijinį mąstymą, skaitymo klišes ir įprastinį naratyvą. Kartais knyga konstruojama pagal sapno taisykles, tačiau dažniausiai tai gryna fantazija, kuri, žinoma, turi savus vektorius ir struktūrą, tačiau pastaroji jau labai nutolusi nuo "Kalvio Ignoto teisybės". Visas tas kilpavimas ir pėdų mėtymas ir reikalingas tam, kad būtų išjungti įprastiniai skaitymo ir suvokimo mechanizmai, atveriant erdvę fantazijai ir leidžiama patirti ne atpažinimo, bet atradimo džiaugsmą. Žinoma, sapnui ir fantazijai realybė irgi reikalinga, tad ir čia jos esama, tik šiek tiek perkurtos.

– Knygoje daugybė intertekstų, citatų, kuo keisčiausių faktų, kurie, ko gero, atkeliavę iš interneto.

– Visa tai galima suskirstyti į dvi grupes: kultūros faktai ir kontekstai, kurie yra tiesiog dvasinės patirties dalis, ir visi kiti faktai, kurie akivaizdžiai internetiniai. Internetas yra vienišo žmogaus priebėga, todėl šie "Google" trupiniai pagrindinio herojaus gyvenime neatsitiktiniai, o visas literatūrinis, kinematografinis ir kt. anturažas padeda išryškinti kai kurias gilumines knygos struktūras ir šį bei tą paaiškina. Žinoma, jei kas nors norės aiškintis. Jei nenorės, tegu ramiai skaito nesiaiškindamas, aiškintis nebūtina. Kaip sakėte, knygą skaityti smagu, o kai smagu, dažniausiai to ir pakanka.

– Manau, daug kam bus nežinomos kai kurios pavardės ar kontekstai, o ir kitakalbių citatų jūs neverčiate, nors cituojate net kataloniškai ir hebrajiškai.

– Nuo mažens skaitydavau knygas. Daugybės dalykų jose nežinodavau ir nesuprasdavau, tad pats susigalvodavau, ką tai galėtų reikšti. Todėl viena pagrindinių romano tezių: jei nežinai ar nesupranti – susigalvok. Tad kas norės – susigalvos, jei kas aiškinsis – "Google" visada šalia, o visos tos kultūrinės cukatos į knygą integruotos taip, kad kuo puikiausiai galima skaityti ir jų nesuprantant.

– Knygos veiksmas vyksta neaiškiame mieste, neaiškioje valstybėje, visi veikėjų vardai nelietuviški. Kodėl?