Kokį impresionistą turėjome!..

Kokį impresionistą turėjome!..

Klaipėdos dailės parodų rūmuose šiandien ir rytoj dar galima pamatyti klaipėdiečio tapytojo Vaclovo Rimkaus (1933 - 2000) kūrybos parodą. Stebinančią ir jaudinančią... Didelę, išsamią, menininko gyvenimo ir kūrybos kelią apžvelgiančią. Deja, pačiam autoriui jau nedalyvaujant. Šiemet V.Rimkui būtų sukakę septyniasdešimt... Parodą surengė jo žmona Irena, praėjus trejiems metams po vyro mirties.

Kam to reikia?

Buvo verta! Dėl daugelio priežasčių. Taip pat ir meninių. Mat per visą savo gyvenimą V.Rimkus nė sykio nėra surengęs tokios rimtos, solidžios parodos. Kur ne kur parodydavo vieną kitą savo darbą, kartais pakabindavo po kelis uostamiesčio bibliotekose, knygynuose. Į prestižines parodų sales nesiveržė. O ir kuri jį būtų įsileidusi, - neprofesionalas, šiaip mėgėjas, žinomas triukšmadarys... Dabar, pamačius tiek geros, jautrios ir profesionalios jo tapybos, belieka skėstelėti rankomis, - tas žmogus buvo ne šiaip “triukšmadarys”, kuriam skaudėjo širdį dėl savo miesto, kuris degė ir sugebėdavo uždegti kitus. Pasirodo, kokį impresionistą turėjome!.. - žavėjosi per vernisažą tapytoja monumentalistė Angelina Banytė.

Nedaug kas jam gyvam esant apie tai žinojome, sugebėjome įvertinti. Nedaug kam V.Rimkus parodydavo daugiau savo darbų. O jei ir parodydavo vieną kitą, tai tik tuos, kuriuos pats norėjo. Platesnį vaizdą iš to sunku buvo susidaryti. Anot jo žmonos Irenos, ir į tokį didžiulį vernisažą čia susirinkusių daugybės jį pažinojusių ir mylėjusių, gerbusių žmonių komplimentus tikriausiai numotų ranka. Jis nešvęsdavo net savo gimtadienių: “Kam to reikia?! Trukdai tik žmones...” Kaip prisimena ponia Irena, jis sakydavo: “Aš nieko neplanuoju. Aš gyvenu!”. “Todėl aš negavau atsakymo į klausimą, ką turėčiau daryti su jo darbais, kur juos dėti. Visus tebesaugau mūsų namuose, - sakė ponia Irena per parodos atidarymą ir prisipažino, kad jai ši paroda - didelė, jaudinanti ir labai brangi šventė. - Šiuose paveiksluose - jo Klaipėda. Jis labai mylėjo šį miestą ir kiekvieną jo žmogų.”

Studijavo... gyvenimą

Parodoje plačiai pristatoma V.Rimkaus tapyba, piešiniai, taip pat piešinių asmeninės bibliotekos knygų tituliniuose puslapiuose pavyzdžiai, knygų įdėklai, dienoraščio mintys, fotografijos ir kita autoriaus archyvo medžiaga.

Anot menotyrininkės Jovitos Skolevičienės, mažyčiame kambarėlyje šis nedidelio ūgio, smulkaus sudėjimo žmogus sukaupė tokį didelį savo gyvenimo aruodą. V.Rimklaus žodžiai - “dalinkimės viskuo, ką turim” - šiandien skamba simboliškai - jis ir dabar dosniai dalinasi su mumis. Kiek čia širdies, įspūdžių!.. Menotyrininkė prisiminė, jog su šia paroda sukanka 40 metų nuo pirmojo V.Rimkaus “išėjimo” į visuomenę su savo kūryba. O juk jis buvo pasirengęs dirbti gana prozišką buhalterio darbą. Bet pasuko savo gyvenimą jo studijų link. Tai buvo neramios sielos, nesugebantis prisiderinti, nekantrus neteisybei žmogus. Iš tų, kurie nebijojo pasakyti, ką galvoja, į akis.

V.Rimkus ir jo gyvenimas, asmenybė ir kūryba buvo viena ir neatsiejama. Kilęs nuo Tauragės, dviračiu, autobusais apkeliavęs visą Lietuvą, tapęs Aukštaitiją, vis dėlto jis buvo pirmiausia Mažosios Lietuvos ir Klaipėdos metraštininkas, peizažistas. Kartais tapė ir portretus, kurių, gana įspūdingų, taip pat esama parodoje.

V.Rimkus nuo 1957-ųjų gyveno Klaipėdoje. Sode augino bites, ankštame butuke turėjo didžiulę biblioteką, mat abu su žmona bibliotekininke labai mėgo skaityti knygas. Atsisakęs įgytos buhalterio profesijos ir nepabūgęs lemties skirtų kasdienybės sunkumų, V.Rimkus ryžtingai pasuko vien meninės kūrybos keliu. Daug keliavo, su kraštotyrininko ir enciklopedisto įžvalgumu užrašinėjo patirtus kelionių įspūdžius, domėjosi krašto istoriniu palikimu, rūpinosi jo išsaugojimu. Daug metų gyvendamas Klaipėdoje sielojosi matydamas ją nykstant ir visom jėgom būrė bendraminčius, ieškodamas būdų, kaip ją išsaugoti.

Keturi kūrybos dešimtmečiai

Kaip pastebi menotyrininkė J.Skolevičienė, išsamiai tyrinėjusi šio menininko kūrybinį palikimą, 2001-aisiais padėjusi parengti puikų albumą apie jį, - V.Rimkus nuo pat ankstyviausių savo tapybinių kompozicijų stengėsi įamžinti senamiesčio vaizdus, siekdamas parodyti jo savitumą.

“Jo kūryboje vyrauja urbanistinių temų realistinis vaizdavimo principas su meno ir architektūros objektų išlikimo bei saugojimo idėja, - apžvelgia parodą J.Skolevičienė. - Ilgainiui atkaklaus darbo dėka paveikslai įgauna vis brandesnę tapybos kalbą, turtingesnę spalvų paletę. Senamiesčio gatvelėse ir kiemuose sužydi gėlės, užsidega rudeninis medelis, suveši medžių lapija, ir tada architektūros objektai pavirsta poetiškais gamtos vaizdais. Ypač dėmesį traukia žiemos peizažai. Čia atsiskleidžia “rimkiška” žiemos nuotaika - su jautria šiltų ir šaltų spalvų pusiausvyra.”

Kaip matome parodoje, išskirtinę vietą V.Rimkaus kūryboje užima mažoji grafika. Šimtai miniatiūrinių kompozicijų, kurias jis mums paliko, rodo autorių buvus šmaikštų piešėją, subtilia linija fiksavusį dienos įspūdžius, sutiktų žmonių veidus - pažįstamus ir nepažįstamus, nuotaikų pliūpsnius iškalbingose abstrakcijose.

Čia pat galime pamatyti, kaip įdomiai ir originaliai V.Rimkus ženklino savo knygas, jose piešdamas miniatiūras, atstojančias autentišką ekslibrisą.

V.Rimkaus dienoraščiai, užrašai, ant po ranka pakliuvusių popieriaus skiaučių užfiksuotos mintys ir faktai, fotografijos, bičiulių prisiminimai padeda giliau pažinti jo asmenybę, jo išgyvenimus, pastebėjimus, jį dominusius klausimus bei įvykius, teikusius jam džiaugsmą arba nešusius nerimastį.

Įprasmina asmenybės vertę

Parodoje regime keturiasdešimties metų V.Rimkaus kūrybos apžvalgą ir autorių - kaip Klaipėdos senamiesčio metraštininką, Mažosios Lietuvos meno ir architektūros išsaugojimo propaguotoją. Ir prisimename jį - kaip aktyvų visuomenininką, buvusį Atgimimo sąjūdžio verpete, veiklų “žaliųjų” sąjūdžio dalyvį. “Prisimename žmogų, gyvenusį ir kūrusį Klaipėdos mieste, rūpestingu žvilgsniu žvelgusį į viską, kas jam buvo brangu, talpinusį savyje enciklopedisto, švietėjo, publicisto, tauraus žmogaus bruožus. Šiemet jis būtų minėjęs savo 70-metį... Tačiau byrantys kalendoriaus lapeliai tik dar labiau įprasmina asmenybės vertę”, - teigia J.Skolevičienė.

...Vernisažas buvo neįprastas. Jis virto prisiminimų vakaru. Anaiptol ne graudžiu, bet jaudinančiu. Viskas buvo labai subtilu, jautru, nuoširdu, tikra ir šventiška. Prie jaukios paveikslų ir susirinkusių žmonių spinduliuojamos gerumo atmosferos prisidėjo poezija ir ansamblio “Kuršių ainiai” dainos. Žvelgdama į klaipėdiečius, atėjusius į parodą pavieniui ir šeimomis, jų pažįstamus ir mielus veidus, I.Rimkienė kalbėjo: “Sakau jums, dažniau stabtelėkim, įsižiūrėkim vienas į kitą, nors minutėlę pabūkim šalia, nebėkim taip, neskubėkim, įsiklausykim į artimus žmones, kol jie su mumis...”