Kiekvieną potėpį lydi aistra ir sielos drama

PARODŲ SALĖSE

Kiekvieną potėpį lydi aistra ir sielos drama

Vienas ryškiausių Klaipėdos tapytojų Liudvikas Natalevičius savo 50-mečio proga Klaipėdos dailės parodų rūmuose surengė didžiulę tapybos ir piešinių parodą. Vernisaže autorių sveikino kolegos, bičiuliai, miesto kultūrinės bendruomenės ir valdžios atstovai. Dailininkui įteikta Klaipėdos miesto mero padėka už ryškius ir savitus tapybos darbus, garsinančius Klaipėdą ir joje kuriamą meną.

Jubiliejinėje parodoje L. Natalevičius rodo savo naujausius, iki šiol dar niekur neeksponuotus pastarųjų dvejų metų darbus – beveik 100 paveikslų ant drobės ir piešinių ant laikraščių ciklą. Paveikslai publikos teismui pateikti neįprastai ir gana originaliai – be rėmų ir porėmių, ištapytos drobės skiautės tiesiog vinimis prikaltos ant baltų salės sienų.

Anot parodą pristačiusio menotyrininko Igno Kazakevičiaus, šįkart matome menininko laboratoriją; kiekvienas paveikslas – kaip laboratorinis pjūvis. Čia eksponuojami sielos lūžiai, dvasios atplaišos, dramatiški sąskambiai, kuriuose šviesios dėmės „pjauna“ juodą koloritą. Geriau įsižiūrėjęs pamatai, kad L. Natalevičiaus paveiksluose kaip ir nėra grynos juodos spalvos. Jis juodrusviais, juodžalsviais tonais sugeba „išasfaltuoti“ mistišką klodą, pro kurį vis bando prasiveržti šviesos spindulys. Pavymui jo mes atsiduriame biblijinių personažų eisenoje, kur sklendžia angelai, prieš akis atsiveria pieta, nukryžiavimo scenos, kryžius ir po ja suklumpanti minia... Tačiau šiame sakraliame pasaulyje tiek daug pagoniškos laisvės!..

Nors L. Natalevičiaus kūriniai labai lakoniški, jie apibendrinto siužeto, kuris išeina toli už paveikslų ribų. Taip galima paaiškinti, kodėl parodos eksponatai be rėmų. Tai nepaprastai laisva dailininko paroda, apibendrinanti jo kūrybą. Anot kolegų tapytojų, L. Natalevičiaus kūryba – kaip malda, o jo paveikslai – vis kitos tos maldos variacijos. Jos eina iš pačių sielos gelmių. Be to, tai labai profesionali, aukščiausios prabos tapyba. Gal todėl nenusibosta.

„L. Natalevičiaus paveikslai asocijuojasi su krikščioniška ikonografija. Tačiau aliuzijas į pietą, nuėmimą nuo kryžiaus, angelo figūrą būtų neteisinga suvokti kaip populiarių motyvų priedangą abstrakčia kompozicija“, - patikslina menotyrininkas. I. Kazakevičius atkreipia dėmesį, jog asociacijos su minėtais motyvais L. Natalevičiaus paveiksluose tai nutolsta, tai vėl priartėja. Menotyrininko teigimu, šio dailininko kūriniai nėra nei simboliai, nei alegorijos ar literatūrizuotos kieno nors versijos. Veikiau tai individualus autoriaus santykis su religiniu potyriu, jo pasireiškimais. „L. Natalevičiaus stilistikoje galima įžvelgti El Greko manieringumo, Karavadžio šviesotamsos ir vėlesnės barokinės religinio žanro tapybos įtakų“, - tvirtina menotyrininkas. Anot jo, čia vienodai svarbu ir aistra, ir misticizmas, spalvinių derinių rafinuotumas ir formos elegancija... Ir neabejotinai kiekvieną L. Natalevičiaus kūrybos etapą nuo tik užgimusios minties iki paskutinio potėpio lydinti drama.