Ištaręs šiuos žodžius ir sutvirtinęs pasižadėjimą parašu, jis tapo trečiuoju nepriklausomos Lietuvos prezidentu, kuriam pagarba žmogui, įstatymui ir laisvei buvo didžiausia vertybė.
Kandidatų gausa
Tai, kad K. Grinius buvo išrinktas prezidentu, visuomenės nenustebino. Pasibaigus gegužės 8–9 d. vykusiems rinkimams į III Seimą paaiškėjo, kad nė viena partija neturi daugumos. Lietuvių krikščionių demokratų partijai nenorint su niekuo sudaryti koalicijos, valdančiųjų daugumą teko suburti į Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungą kartu su socialdemokratais ir tautinių mažumų atstovais. Tad net ir krikščionių demokratų šalininkai prognozavo, kad svarbiausius valstybės postus – Prezidento ir Ministro Pirmininko – pasidalys valstiečių liaudininkų lyderiai – K. Grinius ir Mykolas Sleževičius.
Savo vardą visuomenėje K. Grinius buvo užsitarnavęs kaip varpininkas, vienas lietuvių tautinio sąjūdžio lyderių, patikimas ir garbus demokratas, nuosekliai gynęs demokratines laisves ir savo idealus. Jo autoritetu beveik niekas neabejojo. Negalėjai pavadinti jo ir politikos naujoku – jis buvo visų iki tol išrinktų Seimų narys, o sunkiomis nepriklausomybės kovų dienomis vadovavo VI Vyriausybei.
K. Grinius buvo vienas ryškiausių kairiųjų politinio sparno oratorių, pasižymėjusių iškalba, principingumu ir kova už demokratines vertybes. Skambūs pasisakymai Seime ir spaudoje, taip pat našus darbas lėmė, kad jis politiniuose ir visuomenės sluoksniuose buvo matomas ne tik kaip atsakingas valstybės veikėjas, gerbiamas Seimo narys, bet ir kaip tinkamas kandidatas užimti Lietuvos Respublikos Prezidento postą.
Naujai išrinktas III Seimas susirinko birželio 2 d., o ketvirtajame Seimo posėdyje, 1926 m. birželio 7 d. įvyko ketvirti prezidento rinkimai. Prezidentą 1920–1926 m., kitaip nei dabar, rinko ne piliečiai tiesioginiuose rinkimuose, o Seimo nariai. Kiekvienas Seimo narys asmeninėje kortelėje pažymėdavo kandidato vardą ir pavardę, už kurį atiduoda savo balsą. Pasirinkęs nebalsuoti nė už vieną kandidatą, kortelę palikdavo tuščią. Kortelę – užpildytą ar tuščią – įdėdavo į voką ir uždarytą jį atiduodavo Seimo pirmininkui. Kiekvienas Seimo narys kortelę atiduoti buvo kviečiamas abėcėlės tvarka.
Šie Prezidento rinkimai Lietuvos istorijai ypatingi dar ir tuo, kad juose pirmą kartą Lietuvos istorijoje buvo iškeltos ne tik Antano Smetonos ir K. Griniaus, bet ir dviejų moterų – Felicijos Bortkevičienės ir Gabrielės Petkevičaitės-Bitės kandidatūros. Taip šiuose rinkimuose Seimo nariai turėjo pasirinkimą iš trijų valstiečių liaudininkų atstovų ir vieno tautininkų sąjungos atstovo.
25 nieko nepalaikė
Į Prezidento rinkimų posėdį 17.26 val. susirinko 79 Seimo nariai iš 85 ir pilna salė stebėtojų. Visi norintieji į Seimo posėdžių salę net netilpo – rinkimų rezultatų liko laukti Seimo rūmų koridoriuose. Įdomu, kad K. Grinius, nors ir buvo Seimo narys, rinkimuose nedalyvavo.
Įtempta rinkimų eiga buvo aprašyta ir spaudoje: „Paskutinis atstovas paduoda voką. Vyksta balsų skaitymas. Publika įsitempusi laukia. [...] Visi įtempia dėmesį. Pirm. D-ras Staugaitis skaito prezidento rinkimo aktą. Pasirodo rinkimų rezultatai: iš 79 atstovų už Daktarą Kazį Grinių balsavo 50, t. y. absoliuti dauguma; todėl jis ir išrinktas Valstybės Prezidentu. Seimas nuaidi audra aplodismentų.“
Iš citatos matyti, kad už K. Grinių balsavo 50 narių, likę balsai pasiskirstė taip: už A. Smetoną – du balsai, po vieną balsą gavo F. Bortkevičienė ir G. Petkevičaitė, o 25 kortelės atkeliavo tuščios. Panašu, kad už K. Grinių balsavo visa koalicinė dauguma.
Perskaičius rinkimų rezultatus, pranešta, kad iškilmingas inauguracinis posėdis, kurio metu prezidentas duos priesaiką ar pasižadėjimą, įvyks birželio 8-osios vidurdienį Seimo rūmuose. Prezidento rinkimų posėdžiui pasibaigus, Seimo Prezidiumo nariai išvyko pas K. Grinių į namus pranešti, kad jis buvo išrinktas Respublikos Prezidentu.
Programinė kalba
Kitą dieną Kaunas šventė Prezidento inauguraciją. Miestas buvo papuoštas trispalvėmis, o nuo prezidentūros iki pat Seimo rūmų stovėjo išrikiuota Karo mokyklos garbės sargyba.
Į Seimo posėdį susirinko III Seimo ir Vyriausybės nariai, užsienio valstybių diplomatai, kariuomenės vadovybė ir įžymūs visuomenės veikėjai, o likusias vietas užpildė stebėtojai.
Prieš vidurdienį prie K. Griniaus buto (dabar Laisvės al. 49) išsirikiavo ne tik raitelių būrys, turėjęs palydėti išrinktąjį prezidentą iki Prezidento rūmų, bet ir stebėtojų minia. Ministras Pirmininkas Leonas Bistras su raitelių kolona palydėjo K. Grinių į Seimo rūmus, kur turėjo vykti inauguracinis posėdis.
Susirinkus visiems posėdžio dalyviams ir atvykus išrinktam prezidentui, Seimo Pirmininkas Jonas Staugaitis inauguracinį posėdį pradėjo kreipdamasis į K. Grinių klausimu, ar jis sutinka eiti Lietuvos Respublikos Prezidento pareigas. Davęs teigiamą atsakymą, susirinkusiųjų akivaizdoje, prieš Lietuvos vėliavą K. Grinius prisiekė. Kitaip nei šiandien, kai visi prezidentai taria tuos pačius priesaikos žodžius, tarpukariu kiekvienas prezidentas tardavo asmeniškai parengtos priesaikos žodžius. Tiesa, Aleksandro Stulginskio ir K. Griniaus priesaikos buvo labai panašios, tik kitaip nei pirmtakas, laisvamaniu buvęs K. Grinius neprisiekė Dievu.
Vėliau, aidint ovacijoms, prezidentas kreipėsi į susirinkusiuosius programine kalba, kurioje išdėstė savo darbo principines gaires. Jis pabrėžė, kad svarbiausias prezidento uždavinys ir šventa pareiga – Konstitucijos ir demokratijos principų saugojimas. Atkreipęs dėmesį, kad Lietuva vos keturis metus turi Konstituciją, jis priminė senovės graikų išmintį: naujiems įstatymams perprasti ir įvertinti reikia ne mažiau dešimties metų. Dėl to, pasak K. Griniaus, lietuviai turi mokytis gyventi pagal įstatymus ir „ne Konstituciją lenkti į save, bet save lenkti į Konstituciją“.
Taip pat jis pabrėžė, kad Lietuva yra Vakarų kultūros dalis ir privalo sparčiai dirbti, kad pasiektų Vakarų Europos valstybių kultūros ir ekonomikos lygį. Kalboje nebuvo pamirštos ir Lietuvos ekonominės problemos. Jis priminė, kad valstybė vis dar nėra atsigavusi po karo, o kur dar nauji finansiniai iššūkiai, kurie reikalauja atsakingumo ir taupumo iš visų institucijų ir piliečių. Prezidentui pasakius kalbą ir sugiedojus Tautos himną, iškilmingas inauguracinis posėdis Seime baigėsi. Prezidentas su palyda pajudėjo prezidentūros link, kur jį pasitiko tuometis valstybės vadovas – Prezidentas A. Stulginskis, ir iškilmingai perdavė vadovo pareigas ir Prezidento rūmų raktus. Naujai išrinktą prezidentą pasveikino bendraminčiai, artimieji ir sūnus Kazys.
Vieša pagarba
Kitą dieną spaudoje buvo plačiai aprašytas prezidento išrinkimo faktas ir pateikta trumpa naujo prezidento biografija, publikuoti sveikinimai.
Net ir aštria retorika garsėjęs Lietuvių krikščionių demokratų partijos oficiozas „Rytas“ rašė, kad Lietuva būdama kultūringa tauta, nepaisant visų partinių konfliktų, privalo pagerbti asmenį, išrinktą atstovauti valstybę ir skelbia politines paliaubas: „Tokia giliai demokratinių ir kultūringų valstybių praktika eidami ir mes, po neišvengiamų partinių kovų, skelbiame paliaubas tam asmeniui, kurį tautos atstovai vakar išrinko mūsų Respublikos Prezidentu. Nei boikotams, nei kitokiems išsišokimams, kurių mūsų jauno Seimo istorijoje, deja, būta, nei spaudoje nei viešajame gyvenime negali būti vietos. Tauta privalo pagerbti savo Valstybės Galvą R. Prezidentą.“
Taip pat išsamiai ir plačiai aprašyta Prezidento inauguracijos šventė ir susirinkusios minios pasveikinti ką tik prisiekusio prezidento: „minia širdingai ir su entuziazmu šaukia garsų „valio“. Tarp cilinderiuotų senosios valdžios atstovų – Bistro, Enziulaičio ir kitų, p. Grinius atrodo labai paprastai, plaukus vėjas tik šiurena... Tai ir parodė miniai, kad šis prezidentas yra artimesnis už iki šiol buvusius. Užtat ir tas entuziastingas „valio“.
Amžininkų prisiminimai liudija: nepaisant užimamų pareigų K. Grinius nenutolo nuo žmonių ir nesureikšmino savo nei politinio, nei visuomenino vaidmens. Teisininkas, Lietuvos ūkininkų partijos pirmininkas Rapolas Skipitis prisiminė, kad „pasiekti prezidentą buvo lengviau, negu kokį fanaberną apskrities viršininką. Koks buvo paprastas, neišdidus dr. Grinius, neužimdamas jokios aukštos vietos, toks jis buvo pakeltas į ministerio pirmininko vietą, toks jis pasiliko ir dabar, kai tapo išrinktas pirmuoju valstybės piliečiu – Lietuvos Respublikos Prezidentu“.
Tai lėmė prezidento K. Griniaus įsitikinimas, kad demokratinėse valstybėse valdžia turi remtis tauta ir dėl to valstybės pareigūnai privalo palaikyti tą ryšį.
Kitaip nei šiandien, kai visi prezidentai taria tuos pačius priesaikos žodžius, tarpukariu kiekvienas prezidentas tardavo asmeniškai parengtos priesaikos žodžius.
Rodė pavyzdį
Šias vertybes K. Grinius ne tik deklaravo, bet ir įgyvendino darbais. Jis siekė kuo daugiau tiesiogiai bendrauti su žmonėmis: radęs laisvą minutę stengėsi priimti kuo daugiau interesantų, neapleido ir savo visuomeninių darbų.
K. Grinius tapo pirmuoju valstybės vadovu aplankiusiu prieš tris metus prie Lietuvos prijungtą Klaipėdos kraštą. Šis vizitas turėjo simbolinę ir politinę reikšmę – tai turėjo padėti sutvirtinti ryšius tarp Lietuvos ir Klaipėdos. Be to, jis tapo pirmuoju prezidentu, oficialiai apsilankiusiu sporto varžybose (stebėjo futbolo varžybas). Futbolininkams buvo maloni staigmena, kad prezidentas ne tik atvyko stebėti rungtynių, bet ir pasakė kalbą, akcentavusią sporto reikšmę valstybės ir žmonių gyvenime.
Savo inauguracinėje kalboje K. Grinius pabrėžė, kad sunkų ekonominį laikotarpį išgyvenanti valstybė turi kiek galėdama taupyti lėšas, o taupumo principo pirmiausia turi laikytis ir pavyzdį visuomenei rodyti valstybės vadovas. Todėl K. Grinius kreipėsi į Seimą su prašymu sumažinti Respublikos Prezidento atlyginimą ir reprezentacijos lėšas. Seimui pritarus prezidento mėnesinis atlyginimas buvo sumažintas nuo 6 tūkst. litų iki 4 tūkst. litų, o metinės reprezentacinės išlaidos – nuo 48 tūkst. iki 36 tūkst. litų.
K. Grinius vengė naudotis ir tarnybiniu transportu. Kol persikėlė į Prezidento rūmus, į darbą ir iš darbo eidavo pėstute ir dažnas kaunietis, kaip ir iki tol, galėjo sutikti aukštą prezidento figūrą su ant akių užtraukta skrybėle ir lazda rankoje. Dažnai net valstybės vadovo skrybėlė nebuvo nauja. Toks prezidento paprastumas išliko ir vėliau, sūnus Liūtas pasakojo, kad tėvas, gyvenant Aukštaičių gatvėje, eidavo pats nusišluoti gatvės prie namo. Tai stengdavosi daryti, kai niekas nematydavo, nes jau buvo pasklidęs aplinkinių tarnaičių pasipiktinimas, kad buvęs prezidentas pats gatves šluoja.
K. Grinius Lietuvai paliko ne tik politinį, bet ir moralinį demokratijos pavyzdį. Jam demokratija ir valstybė pirmiausia reiškė piliečių teisių ir jų gerovės saugojimą – pagarbą žmogui, įstatymui ir laisvei. Minėdami 160-ąsias K. Griniaus gimimo ir 100-ąsias išrinkimo prezidentu metines prisimename, kad meilė Tėvynei prasideda nuo sąžiningumo savo valstybei ir žmonėms. Demokratija nėra duotybė – ją visi turi saugoti, stiprinti ir perduoti ateities kartoms. Tai proga ne tik prisiminti ir pasveikinti prezidentą K. Grinių, bet ir aplankyti Prezidento rūmus ir kitas memorialines vietas Lietuvoje, kuriose gyva pagarba jo atminimui.
Naujausi komentarai