- Kauno.diena.lt inf.
- Teksto dydis:
- Spausdinti
Kiekvieną mūsų nuolat puola ne tik sveikatai kenkiantys virusai, bet ir gyvenimo džiaugsmą slopinančios kasdienybės bacilos. Tačiau knygos "Paskutinė diena" sudarytoja Monika Malinauskaitė teigia, kad, klausdami savęs, ką darytume, jei gyventi liktų 24 valandos, galime atrasti meilę gyvenimui grąžinantį vaistą.
Ieškant atsakymo
Ieškant atsakymų į klausimą, ką darytumėte, jei sužinotumėte, kad gyventi liko tik viena para, gimė debiutinė M.Malinauskaitės knyga "Paskutinė diena". Autorė, pasitelkusi nepatogius klausimus, garsias Lietuvos asmenybes įtraukia į makabrišką pašnekesių apie gyvenimą ir visatos naujienas vakarėlį.
Net kūrybingiausius žmones kartais apninka gyvenimo pelkė, o paskendus kasdienėje rutinoje lengva pamiršti gyvenimo magiją, kuri slepiasi ir puodelyje cinamoninės arbatos, ir troleibusuose ar miesto parkuose. Nusprendusi ieškoti atsakymų į gyvenimo prasmės, mirties ir net ezoterikos klausimus, autorė pasiryžo prakalbinti itin intriguojančias asmenybes.
"Knygos herojus rinkausi intuityviai, tačiau norėjau, kad į šį vakarėlį susirinktų įvairių profesijų, pasaulėvaizdžio ir amžiaus herojai. Taip knygoje sugulė fotografo, tapytojo ir muzikanto Algio Krisčiūno, menininkės Nomedos Marčėnaitės, juvelyrikos dizainerės Jurgos Lago, dainininko Gyčio Paškevičiaus, komiko Olego Šurajevo ir dar penkiolikos įkvepiančių figūrų pamąstymai ir pokalbiai", – teigia M.Malinauskaitė.
Apie gyvenimo ribas
Pasak autorės, šia knyga ji skaitytojams ir pašnekovams pasiūlė įsivelti į avantiūrą, kurioje nebelieka vietos saugiems atsakymams. Tai pasakojimai apie gyvenimo ribas ir lūžio taškus, kurie priverčia stoti į atvirą akistatą su savimi. Štai A.Kriščiūnas pastebi, kad "mes, lyg vaikai, įsodinti į linksmuosius kalnelius: kai mums pasako, kad metas lipti lauk ir eiti namo, pradedame bliauti, nors iš tų namų ką tik atėjome..."
Visas knygos herojų išsakytas mintis sieja bendra idėja, kad niekas neturi laiko nugyventi gyvenimo iš naujo. Vis dėlto kasryt nubudę visi dalijamės tomis pačiomis 24 valandomis, į kurias, jei tik norime, galime sutalpinti visą amžinybę.
Kaip teigia autorė, mums visiems baisu svajoti, o ką jau kalbėti apie tų svajonių įgyvendinimą. Todėl ši knyga turėtų būti tas akmenukas bate, kuris priverčia stabtelėti, nutraukti inertišką žygiavimą, apsidairyti aplinkui ir galbūt netyčia ką nors pajausti.
Kadangi nusprendžiau parašyti knygą, kurią pati tuo metu būčiau mielai skaičiusi, ji gimė labai greitai – per tris mėnesius.
Palikusi įprastą darbą
M.Malinauskaitė pastebi, kad, kaip ir daugumai debiutuojančių autorių, jai galimybė parašyti knygą atsirado tik metus įprastą darbą, šiuo atveju – videoprodiuserės.
"Mane visuomet traukė žmonės ir jų istorijos, – sako ji, – tačiau tik palikusi darbą radau laisvo laiko ir erdvės naujoms bei pamirštoms mintims. Kadangi nusprendžiau parašyti knygą, kurią pati tuo metu būčiau mielai skaičiusi, ji gimė labai greitai – per tris mėnesius. Tai atspindi ir jos pagrindinį tikslą – patraukti tuos skaitytojus, kurie myli gyvenimą, arba tuos, kurie yra pasiruošę jam suteikti dar vieną šansą."
M.Malinauskaitė – videoprodiuserė, scenarijaus autorė, iliustratorė – savo debiutine knyga kviečia skaitytojus stabtelėti ir drauge su žinomais pašnekovais užduoti sau galbūt kiek nepatogius, tačiau imunitetą kasdienybės baciloms stiprinančius klausimus. Nesvarbu, ar senų knygų aromate, skaitant poeziją ar tyloje, M.Malinauskaitė tiki, kad gyvenimo magiją galima atrasti visur.
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
M. Mažvydo bibliotekoje – paskutinė galimybė išvysti seniausią čia saugomą knygą „Postilė“
Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje sekmadienį paskutinė galimybė pamatyti žymaus lietuvių raštijos kūrėjo, Karaliaučiaus klebono Jono Bretkūno pamokslų rinkinį „Postilė“. ...
-
Trumpųjų filmų festivalyje – Kanados Pirmųjų Tautų kinas, VR filmų programa ir animacija suaugusiems
Sausio 15–21 dienomis Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir Šiaulių kino salėse bei prie namų kino ekranų susirinkusius žiūrovus iš žiemiško snaudulio žadins ryškus trumpametražis kinas, kadangi čia vyks 18-asis Vilniaus tr...
-
Kultūros viceministre dirbs Ingrida Veliutė, kanclere – Regina Jaskelevičienė3
Kultūros ministras Šarūnas Birutis į politinio pasitikėjimo komandą viceministre dirbti pakvietė menotyrininkę, paminklosaugininkę Ingridą Veliute, ministerijos kanclerės pareigas eis teisininkė Regina Jaskelevičienė. ...
-
Atverta paskutinė istorinė koplyčia
Vilniaus Šv. vyskupo Stanislovo ir šv. Vladislovo arkikatedroje bazilikoje tikintiesiems ir svečiams atverta paskutinė šios šventovės koplyčia – Valavičių (Karališkoji) koplyčia. Ji restauruota tikinčiųjų lė&...
-
Raudonas rašalas – tabu: gali prišaukti nelaimę2
Korėjiečių kultūroje raudonu rašalu šiukštu negalima rašyti kieno nors vardo. Tikima, kad tai atneša nelaimę. Korėjoje raudonas rašalas naudojamas tų žmonių vardams rašyti, kurie netrukus mirs arba jau ...
-
Nuaidėjo Kalėdinių giesmių festivalis
Įsimintinas 2024-ųjų pabaigos akcentas – Kalėdinių giesmių festivalis, įvykęs Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčioje. Čia koncertavo chorai ne tik iš Klaipėdos, bet ir iš kitų Lietuvos miestų. ...
-
Laiškas iš Ukrainos su linkėjimais ir Banksy atvirukais
Rašau jums antrąjį laišką iš Ukrainos. Kas per mėnesį įvyko naujo? Beveik nieko. Virš Ukrainos vis dar neskraido lėktuvai, tik raketos ir dronai. Vis dar lyja lietus, kartais pasninga, o kartais ir saulė pašviečia. B...
-
Žemaičių Kalvarijos kalnai: nemirštanti tradicija
Jei esi kilęs iš Žemaitijos ar bent lankęsis, buvęs joje per žmogaus laidotuves ar kitą gedulo akimirką, tikriausiai būsi girdėjęs Žemaičių Kalvarijos kalnus arba tiesiog Kalnus. Kalnai – tai senos Kristaus kančios istoriją pasakoja...
-
Lietuvos partizanų uniformos: nepriklausomybės tąsos ženklai3
Sovietinės okupacijos metais Lietuvos valstybingumo simboliai buvo naikinami ir trinami iš atminties. Dėvėti Lietuvos kariuomenės uniformą – garbė, atsakomybė ir pasididžiavimas savo valstybe, todėl šį Lietuvos valstybės simbol...
-
Ukrainiečių ir lietuvių aktorė, prodiuserė Kiseliovaitė: Ukrainos teatrui reikia pokyčių2
„Šiandienos teatras turi būti toks, kokios norėtume rytojaus visuomenės“, – šia garsia Ukrainos režisieriaus Les Kurbas, Stalino režimo sužaudyto 1933 m., fraze savo darbe vadovaujasi Kristina Kiseliovaitė – u...