Kaip atrodo atskiras tapytojo G. Markučio pasaulis?

Kelionė į salą

Į atokų kraštą, kuriame pastovių gyventojų yra vos 40, G.Markutis vyko kartu su dešimties menininkų grupe. Tai jau trečioji tapytojo kelionė iš arčiau susipažįstant su Suomija.

Helskinkyje yra įkurta Suomijos K.Donelaičio Lietuvos bičiulių draugija, vienijanti šalyje gyvenančius lietuvius ar lietuvių istorija, kultūra, tradicijomis, menu besidominčius suomius. Jos filialai yra įkurti ir kituose šalies miestuose. Turku mieste esančio draugijos filialo valdybos pirmininkas Lasse Bergrothas, kuris, dar būdamas studentu, susidomėjo Lietuva ir atvyko į Vilnių studijuoti lietuvių kalbos, kiekvienais metais rengia projektus, kuriais siekia stiprinti draugiškus ryšius tarp Lietuvos ir Suomijos.

"L.Bergrothas domisi lietuvių tapyba, keramika, skulptūra, tad jis nusprendė organizuoti plenerą Uto saloje ir pakviesti menininkus iš Kauno bei jo rajonų atrasti naujų motyvų kūrybai bei susipažinti su sala. Kelionę finansavo Kauno rajono savivaldybė, apgyvendinimo išlaidomis pasirūpino L.Bergrothas, o mums tereikėjo pasiimti drobes bei teptukus ir mėgautis salos unikalumu", – pasakoja G.Markutis.

Nesiliauti ieškojus

Biržuose užaugęs, vaikystėje daug laiko kaime leidęs menininkas gamtos apsuptyje jaučiasi ypač savas. "Man reikia miškų, laukų ir pievų. Nors gamtoje tapyti nėra paprasta, tačiau stengiuosi atrasti vis kažką naujo, kuo nustebinčiau save ir pasisemčiau įkvėpimo", – sako tapytojas.

Tapyboje kartais laimi, kartais pralaimi, bet aš visada stengiuosi atsilošti ir dažnai tai pavyksta.

Domėdamasis tarpukaro menininkų – Jono Buračo, Jono Vaičio, Leono Katino – kūryba menininkas sako analizuojantis jų kūrinių kompozicijas, spalvas.

"Kitų menininkų paveikslų studijavimas leidžia man nesikartoti savo darbuose. Lietuviška gamta yra nuostabi, tačiau ne visi joje regimi vaizdai yra tapybiški, todėl reikia pasitelkti savo fantaziją, kad paveikslas būtų įdomus. Ne visada tai pavyksta. Tapyboje kartais laimi, kartais pralaimi, bet aš visada stengiuosi atsilošti ir dažnai tai pavyksta. Tapau intensyviai, kiekvieną dieną ir nepaisant to, kad profesionaliai tuo užsiimu tik 16 metų, įdirbis leidžia jaustis laisvai ir paveikslais pasakyti tai, kas yra giliai giliai viduje", – atvirauja G.Markutis.

Paskui savo tikslą

Menininkas pasakoja, kad jo gyvenime buvo daugybė atsitiktinumų, kurie atvedė jį ten, kur yra dabar – prie drobės ir paletės.

"Baigęs mokyklą įgijau inžinieriaus profesiją, dirbau braižybos mokytoju. Darbas man ir patiko, ir sekėsi, todėl apsisprendžiau studijuoti dailės pedagogiką. Įstojau į Marijampolės kolegiją. Tačiau nebuvau baigęs jokios dailės mokyklos, todėl pradžioje mokslai sekėsi sunkiai. Turėjau užsispyrimo, todėl, kad pasivyčiau grupiokus, papildomai lankiau dailės užsiėmimus ir per ketverius studijų metus iš paskutinių pozicijų pakilau iki pirmaujančių. Gyvenime man viskas klostėsi sėkmingai, nes aš visada judėjau, kažką dariau. Sutikau gerų žmonių, kurie man padėjo eiti į priekį. Dar daug noriu padaryti, tik bijau nesuspėti. Tikiuosi, jog pradėtus darbus bus kam perduoti", – energijos ir ryžto nestokoja G.Markutis.

Menininkas ne tik aktyviai kuria, dalyvauja parodose, tačiau ir kiekvienais metais organizuoja tarptautinius plenerus Kačerginėje, į kuriuos sukviečia jaunus menininkus iš Ukrainos, stengdamasis jiems padėti ir palaikyti. "Plenerų metų dailininkai dirba intensyviai, net naktimis. Įdomu stebėti, kokie jie skirtingi ir atsidavę tapybai", – sako dailininkas.

Atskiras pasaulis

G.Markučio energija žavi. Tarp visų savo veiklų, jis randa laiko ir personalinėms parodoms. Vasario 7 d. "Ars et mundus" galerijoje tapytojas atidarys solinę parodą "Atskiras pasaulis", kurioje eksponuos Uto saloje kurtus darbus.

Cikle atsiskleidžia atšiaurus salos grožis, kurį G.Markučiui pavyko prisijaukinti. Potėpiai ir faktūros drobėse perteikia menininko nuotaikas ir jausenas, tačiau svarbiausia yra spalva. "Siekdamas perteikti saloje vyravusį koloritą, spalvoms išgauti ieškojau skirtingų "receptų". Pradžioje atsargiai ant drobės uždėdamas vieną spalvą, ant jos – dar vieną, ir dar vieną, po truputį suradau tas spalvas ir atspalvius, iš kurių mano mintyse išnyra Uto sala", – kūrybos procesą apibūdina G.Markutis.

Atrasta sala ir joje kurti paveikslai įkvėpė menininką ir naujiems darbams. "Ciklą, kurį eksponuosiu parodoje, jau turiu minčių pratęsti, pavyzdžiui, peizažais iš Rusnės", – atskleidžia tapytojas.