Apie dešimtį metų be filtrų, festivalio užkulisius, ribas, viršytas galimybes ir tai, ką reiškia pasakyti #viskaspx paskutinį kartą, pasakoja festivalio sumanytojai: Edvardas Padegimas, Rytis Čekauskas, Naurimas Michailiukas ir Motiejus Čaplikas.
– Papasakokite festivalio istoriją. Kaip viskas prasidėjo?
– Kadaise vyko toks festivalis „SATTA Outside“ ir mūsų kompanija buvo dideli jo gerbėjai. Laikai keitėsi, tuo metu daug festivalių po truputį traukėsi ar visai nebevykdavo. Neaplenkė toks likimas ir SATTOS. Tiek patiko šis festivalis, kad, jam nustojus vykti, kasmet Žolinės savaitgalį važiuodavome į Šventąją ir susirinkdavome prie garsiojo amfiteatro (jo dabar jau nebėra), kuriame buvo įrengiama viena iš scenų. Ilgainiui galvose vystėsi idėja: o kas, jeigu pabandytume tuos pačius gerbėjus suburti į vieną vietą ir padarytume mažesnę mėgstamo festivalio versiją?
Taip viskas ir prasidėjo – pirmieji metai gimė iš nostalgijos ir noro nepaleisti SATTOS ir jaunystės. Vėliau viskas po truputį rutuliojosi tolyn, nes laikai keitėsi, žmonės – taip pat. Atsiradome iš meilės pasibaigusiam festivaliui, o vėliau tęsėme vedami laimės kurti ir duoti tai mus įsimylėjusiems.
– Kokia buvo pradinė vizija ir kaip priėjote prie dabartinės?
– Pradėjome ir ilgai laikėmės įsikibę idėjos nepaleisti bass muzikos, nes ji buvo mūsų meilės elektroninei muzikai pagrindas. Vėliau atsirado repo, įvairesnės elektronikos. Tiesa, ilgainiui mados ir auditorijos poreikiai, o ir mūsų pačių pomėgiai, labai pakoregavo muzikinę programą. Šiemet užbaigėme su repu, gyva gitarų muzika ir trankia elektronika, o bass muzikos jau kurį laiką mūsų pievose negirdėti.
Kalbant apie bendrą festivalio idėją, nuo pat pirmųjų dienų labai akcentavome kelis dalykus, visų pirma – laisvę. Laisvę jaustis savimi, laisvę elgtis, kaip tik norisi, laisvę daryti tai, ko kitur daryti nevalia. Savotišką hedonizmą ir free will, žinoma neperžengiant ribų, kad tai netaptų našta artimam, šalia esančiam. Iš čia ir kita mūsų labai propaguota idėja – bendruomeniškumas. Festivalis nuo pat pirmų dienų buvo organizuojamas ne keleto, o keliolikos ar net keliasdešimties žmonių. Kiekvienas įnešdavo ką nors savo ir tai iš esmės kurdavo tiek einamųjų, tiek ateinančių metų festivalio veidą, nuotaiką ir jausmą. Gerai šią dalį iliustruoja tai, kad niekada nestigo savanorių, – jų gretos augo. Net ir šiemet, skaičiuojant dešimtmetį, prie festivalio prisidėjo tie patys žmonės, kurie dirbo ir prieš šešerius septynerius metus. Tai žmonės, kurie jau užaugo, turi darbus, tikrai nestinga pinigų bilietui, bet vis tiek renkasi būti festivalio dalimi, atiduodami dalelę savęs, o ne tik atvykdami pašokti. Labai norėtųsi rasti formatą išreikšti padėką šiems žmonėms. Reikės pagalvoti.
– Kokie buvo didžiausi iššūkiai pradėjus organizuoti festivalį?
– Nežinojimas. Po antrojo festivalio net VMI „ant kilimėlio“ teko pabūti ir atremti kaltinimus dėl mokesčių slėpimo, nors tiesiog buvome visiški žiopliai, nesuprantantys, kaip veikia pasaulis. Didžiausi iššūkiai buvo ten, kur jų mažiausiai tikėjomės. Pavyzdžiui, nesutarimai ir nesusikalbėjimai su artimais draugais. Pirmuosius porą metų organizuojant festivalį dirbo didelė draugų komanda ir, nors tai graži idėja popieriuje, realybėje vos nepaskandinome draugysčių. Ačiūdiev, dabar viskas gerai ir toliau bučiuojamės į skruostus sveikindamiesi. Taip pat ir elementariausios klaidos, regis, lygioje vietoje. Nemokėti, klysti iki kosmoso ir iš to pasimokyti. Turbūt visi pritartų, kad iš šio festivalio išsinešame ne tik krūvą naujų draugų, naujų patirčių, naujų meilių ir nesuskaičiuojamai daug nuotykių, bet ir labai daug pamokų iš profesinės pusės.
– Kas labiausiai įstrigo per visą festivalio gyvavimo laikotarpį?
– Per dešimt metų tų atsiminimų tiek, kad ir visų jūsų mėnraščio puslapių neužtektų bent daliai jų užrašyti. Manau, gražiausi atsiminimai žiūrint į žvaigždes, atskridusias iš didžiausių Europos festivalių ir grojančias toje mažytėje scenoje (pavyzdžiui, Shlomo atkeliavo pas mus groti tiesiai iš „Awakenings“), 2020-ųjų golfukas, visi magiški rytai prie upės, kai su saule kyla rūkas ir tu, stovėdamas nuošaliau, negali patikėti, kad šimtai žmonių išsišiepę šoka tik todėl, kad vieną dieną su saujele draugų sugalvojai keistą pavadinimą, parašei keliems pažįstamiems didžėjams ir paleidai visa tai į pasaulį.
Sekmadieniai taip pat liks giliai atsiminimuose – visada keisčiausios, bet ir bemaž smagiausios dienos festivalyje, kai lieka tik labiausiai įsijautę žiūrovai ir dalis komandos, kai nuo pečių nubyra paskutiniai streso trupiniai ir visi nurimsta besimėgaudami gamta ir buvimu su artimais žmonėmis. Artimais, net jei prieš kelias dienas dar nepažinojo vienas kito. Na, ir viena gražiausių dalių yra sekmadienį per pietus stoviniuoti ir stebėti išvažiuojančius – kiek sunkumo veide, bet kartu ir laimės akyse. Neįkainojama! Niekur kitur šito nepamatysi ir nepajausi.
– Kokios vertybės jums buvo svarbiausios organizuojant festivalį? Ar tai buvo idėja labiau apie muziką, bendruomenę?
– Čia galime grįžti prie prieš tai minėtų dalykų. Svarbiausia mums – bendruomeniškumas, betarpiškumas ir laisvė. Muziką bandėme paversti pagrindine festivalio ašimi, bet nusvilome, patyrėme milžiniškų nuostolių ir nutarėme, kad nebereikia vaidinti, kad mūsų auditorija – snobai melomanai, ieškantys itin įdomių atlikėjų ir skambesio. Nesakau, kad taip nėra. Be abejo, kokybės kartelė privalėjo būti iškelta aukštai, tačiau vis tiek užbaigėme kaip draugų, draugų draugų ir draugų draugų draugų susitikimas, o ne muzikos festivalis. Muzika neatsiejama visa ko dalis, tačiau laimė – jau minėtas betarpiškumas, artumas ir laisvė. Tiek būti savimi, tiek būti kuo tą naktį nori būti.
Kalbant apie pasirinkimą ieškoti muzikos vietinėje rinkoje, reikia paminėti ir mūsų pradėtą rengti „alio dj“ – jaunų ir dar neturinčių platformos pasirodyti didžėjų konkursą. Šis konkursas atvėrė duris ne vienam šiandien aktyviai grojančiam didžėjui ir darsyk įrodė, kad visai čia pat, už artimiausio kampo, yra šimtai, jei ne tūkstančiai, nuostabių atlikėjų – reikia tik jiems suteikti progą.
– Kaip festivalis keitėsi per tuos metus?
– Sakyčiau, kad labiausiai keitėsi čia skambėjusi muzika. Kiti dalykai ir akcentai liko gana stabilūs, nors buvo virsmo, atsižvelgiant į auditorijos poreikius. Tiesa, keitėme lokaciją, scenų skaičių, net logotipą ir komunikaciją... Tačiau visgi didesne dalimi išlikome tokie patys, kokie ir pradėjome.
– Daug minite bendruomenę, festivaliuose užsimezgusias draugystes... Kokie ryšiai susikūrė tarp lankytojų, atlikėjų ir organizatorių? Gal galite papasakoti įkvepiančių istorijų?
– Dešimtys ar šimtai draugysčių, kurios išliks visam gyvenimui. Man tai vertingiausias iš čia išsineštas dalykas. Jei ne „funikulierius“, nebūčiau sutikęs šimtų nuostabių žmonių, kuriuos dabar galiu vadinti savo draugais ir kurie prireikus išties pagalbos ranką. Tai neįkainojama. Ir už tai net nežinau, kam dėkoti.
Pažįstu porų, susižadėjusių ar jau net ir susituokusių, kurie savo pažintis užmezgė „funikulieriuje“. Čia ir atlikėjai atrado savo rėmėjų, žmonės susibūrė į draugų kompanijas, kurios daug metų toliau mėgaujasi vieni kitų draugija. Kai festivalyje vyrauja bendruomeniškumas ir betarpiškumas, taip nutinka.
– Koks buvo šių metų festivalis? Kodėl jis paskutinis? Tik dėl finansinių dalykų?
– Finansai mums niekad nebuvo stabdis – kai tiek metų festivalis nuostolingas, pripranti. Sakyčiau, kad pasenome, tiksliau – subrendome. Kai festivalis toks, tai yra ir labai didelis atspindys žmonių, kurie jį kuria. Nori nenori, jau truputį išblėsus vakarėliui galvoje darosi sudėtinga tą vakarėlį sukurti žmonėms. Nors dar tikrai linksminamės, bet festivaliui suorganizuoti reikia tiesiog per daug energijos, kurią, deja, tenka kreipti kitur – turime savo projektų, savus gyvenimus, kurie, metams bėgant, darosi vis labiau užimti. Nors skaudančiomis širdimis atsisveikiname, geriau taip, nei bandyti toliau save prievartauti būti jaunais vėjavaikiais, kokie buvome prieš tuos dešimt metų.
– Su kokia nuotaika organizavote paskutinį, atsisveikinimo, festivalį?
– Įvairios nuotaikos, bet gal palikime tai mums... Apibendrinus – tikrai buvo daug liūdesio, daug ašarų ir daug prakaito. Nieko naujo, tik gal šįsyk ašarų buvo ne tik dėl pykčių ar nuovargio, bet ir dėl užgriūvančios nostalgijos ir supratimo, kad tai tam tikro etapo pabaiga. Nors, kaip sakoma, kiekviena pabaiga – ko nors naujo pradžia. Kas žino, gal už kampo – dar didesni ir įdomesni dalykai laukia, tad nenukabiname nosies.
– Ką po savęs paliks festivalis? Ką jis davė jums, t. y. organizatoriams, ir suburtai bendruomenei?
Rytis: Tikėkimės, kad paskatins kurti, nebijoti rizikuoti, nebijoti trūkumų ar nesėkmių, o tiesiog įkvėps imti ir daryti. Tos sekmadienio magijos išlydint šokėjus niekur kitur nerasi. Nebūtinai tai turi būti festivalis, tegu tai būna kilimų audimo ženklas, ėjimo atgal būrelis ar nauja kavinė mieste. Who the f*** cares / Nesvarbu – esminis požiūris, kuris vedė mus, kuris suteikia daugiausia laisvės ir eliminuoja visas baimes. To ir tikimės.
Dabar mums, prieš pradedant kurti naujus planus, dar reikia išsimiegoti. Naujų minčių kirba, gal ir neprapulsime visai iš horizonto. Ateitis parodys (šypsosi).
Naujausi komentarai