Kai morka sutinka makaroną, arba muzikos kūrimas pagal W. Burtą

O jie panašūs visame pasaulyje – tiek Lietuvoje, tiek ir kitoje planetos rutulio pusėje – egzotiškoje Australijoje. Apie savo kaip muzikos kūrėjo kasdienybę pasidalino Amerikoje gimęs australų kompozitorius Warrenas Burtas (g. 1949).

Kompozitoriaus veikla labiausiai žinoma dėl jos įvairiapusiškumo – W.Burtas kuria muziką daugybe įvairių muzikos stilių, nuo akustinės, elektroakustinės muzikos, iki garo instaliacijų bei tekstu paremtos muzikos. Jis naudoja improvizacijos, humoro, gyvo veiksmo elementus, o taip pat mikrotonalumą ir elektronines technikas. Pokalbis su W.Burtu – apie jo muzikos komponavimo procesą, jo struktūrą ir prasmę.

– Ką manote apie kompozicinio proceso struktūravimą?

– Manau, kad galima įvairiai žvelgti į kūrybinius procesus ir, manau, jog yra tiek skirtingų požiūrio taškų, kiek tik yra kūryba užsiimančių žmonių. O kalbant apie kai kuriuos kūrėjus, yra tiek skirtingų kompozicinio proceso struktūrų, kiek jie yra parašę kompozicijų. Man tai atrodo nepaprastai įdomu.

– Amerikiečių muzikologas Williamas Andrew Kindermanas lygina meno kūrinius su ledkalniais. Jo nuomone, kas yra matoma ar girdima, tėra mažytė plačios visumos detalė. Didesnioji kūrybinio proceso dalis yra atrandama susipažinus su kultūriniu kontekstu ir kompozitoriaus rankraščiais ir eskizais. Kaip jūs suvokiate šią mintį?

– Kontekstas yra viskas, nebent bandoma jo tyčia išvengti. Tuomet jis pats atslenka ir viską pakeičia. Kitas panašus požiūris galėtų būti, jog visa kūryba yra politiška, išskyrus tuos kūrėjus, kurie siekia būti apolitiški, o tai jau savaime yra politinė pozicija. Kaip ledkalnio viršūnę suvokiu patį kūrinį, o kaip povandeninę ledkalnio dalį – ekonomines struktūras, kuriose gyvena kompozitorius.

– Ar savo kūrybiniame procese pastebite kokias besikartojančias struktūras ar modelius?

– Tiesą pasakius, daug kūrybingesnis esu ir daugiau kompozicijų pabaigiu esant pilnačiai. Ne visiškai suprantu, kas mane veikia ir kodėl, tačiau tai yra pasikartojantis modelis mano kūrybiniame gyvenime. Taip pat visuomet stengiuosi kūrybai išnaudoti ilgas keliones priemestiniu traukiniu, kai turiu su savimi pasiėmęs planšetę ar nešiojamą kompiuterį – tokiais atvejais turiu valandą laiko, kai galiu nepertraukiamai atsiduoti muzikos komponavimui.

– Kas jums yra smagiausia ir nuobodžiausia komponuojant muzikos kūrinį?

– Susipažinimas su nauja kompiuterine programa ir jos galimybėmis  tuo pat metu gali būti ir pati smagiausia, ir pati nuobodžiausia kūrybinio proceso dalis. Taip pat mane džiugina akimirka, kai galiu atsisėsti ir ištisai perklausyti visą naujai sukomponuotą muzikos kūrinį, galvojant "taip, tai veikia". Kad ir ką tas "veikia" turėtų reikšti vienu ar kitu momentu.

Kalbame apie miglotas mintis, plaukiojančias smegenų sriuboje, kurios vis erzina viena kitą, kol galiausiai kažkas susiklijuoja – tarsi morka prikeptų prie makarono.

– Apibūdinkite įkvėpimą – ar jis egzistuoja?

– Kūrybinių idėjų gimdymas egzistavo ir egzistuos visą laiką. Kaip ir bet kurį kitą raumenį, idėjų gimdymo įgūdžius kompozitoriui reikia praktikuoti idant įkvėpimas aplankytų dažniau.

– Kaip gimsta jūsų idėjos naujoms kompozicijoms?

– Dažniausiai atrandu naujas muzikos komponavimo galimybes su kompiuterine programa, kurią bandau įvaldyti. Kartais taip pat atrandu naują būdą struktūruoti tam tikrą muzikos elementą, arba paprasčiausiai pasidaro smalsu, kas nutiktų, jeigu išbandyčiau tą ar aną.

– Kaip atrodo idėjos formavimo procesas?

– Aš čia labai sumaniai atsakysiu, kad turėtumėte peržiūrėti mano smegenų fMRI, jog gautumėte stebėti idėjos formavimosi procesus.

– Kaip transformuojate idėją į materialią išraišką? Ar naudojate eskizus, ar iš karto komponuojate?

– Paprastai pradedu krapštytis ties nauja įranga ir stebiu kaip galiu struktūruoti garsus, idant galiu išgirsti savo struktūrinių idėjų, kurios kilo mano mintyse, rezultatus.

– Kaip atrodo jūsų eskizai?

– Daugybė lipnių lapelių su užsirašytomis idėjomis ir priminimais, kuriuos beveik visus kaip mat galima išmesti. Taip pat kartu kuriamos kelios idėjos išpildymo versijos kompiuterinėse programose. Eskizai man yra reikalingi tam, jog lengviau galėčiau pradėti muzikos komponavimo procesą.

– Kaip darote, kad įeitumėte į savo kūrybinę būseną?

– Pavalgau pusryčius, sutvarkau krūvą biurokratinių reikalų, kad galva būtų blaivesnė. Tuomet sėdu į viešąjį transportą, pvz., traukinį, jog turėčiau ilgą laiko tarpą, kurį galėčiau skirti vien tik kūrybai.

– Kaip jūsų kūrybiniame procese atrodo įvadinis muzikos komponavimo etapas?

– Kalbame apie miglotas mintis, plaukiojančias smegenų sriuboje, kurios vis erzina viena kitą, kol galiausiai kažkas susiklijuoja – tarsi morka prikeptų prie makarono. Tuomet morka-makaronas susiduria su salieru ir susipainioja su artišoko gabalėliu, viskas apsivolioja pipirais, prieskoniais. Maždaug taip atrodo mano prieškompozicinis etapas.

– Kaip nusprendžiate, kad prekompozicinis etapas baigėsi, sriuba išvirė ir reikia pradėti komponuoti?

– Jeigu yra susikaupusi krūva kūrybinių planų, kurie vis dar mane jaudina, tuomet stengiuosi pašalinti visus gyvenimiškus trukdžius ir iš karto pulti prie darbo. Kartais, dirbant su virtualiomis analoginėmis sintezėmis, atskirti prekompozicijos ir kompozicijos stadijas nėra taip lengva. Kai dirbu prie vieno muzikos kūrinio, staiga galva įsijungia ir suprantu, kad turiu pradėti komponuoti tą muziką, kuri tiesiog iššoko mano galvoje.

– Apibūdinkite savo vidinę būseną, kai komponuojate muziką.

– Būnu susikaupęs, pasinėręs į muziką ir įsisavinantis tai, kas vyksta aplink mane. Arba, kitais atvejais, nervingai laukiantis kol kažkas sutrikdys mano kūrybinį procesą.

– Kaip žinote, kad kūrinys yra užbaigtas ir jam nebereikia papildomo tobulinimo?

– Davidas Dunlapas Iowa teigia, kad kūrinys "visuomet yra užbaigtas". Tai nereiškia, jog ties juo negalima daugiau dirbti – tai niekada nesibaigiantis procesas.

– Ar kritikuojate savo paties kūrybą?

– Jei turiu laiko, stengiuosi perklausyti visą kompoziciją ištisai ir išgirsti ar ji veikia, ar neveikia. Aišku, tai labai subtilus suvokimas, besimainantis kiekvieną dieną.

– Ar identifikuojatės su savo kūryba?

– Kai pabaigiu muzikos kūrinį, esu su juo santykyje tarsi su už save atsakingu suaugusiuoju, kuris pats gali rasti savo vietą pasaulyje. Jeigu kam nors nepatinka mano muzikos kūrinys, tai nereiškia, kad aš jiems taip pat nepatinku. Tas pats galioja ir jei jiems patinka tai, ką kuriu. Pavyzdžiui, man patinka Richardo Wagnerio muzika, tačiau ne pats kompozitorius, kaip žmogus.