Režisierius Jonas Jurašas Kauno valstybiniame dramos teatre (KVDT) pastatęs "Apsivalymą“ lieka ištikimas sau ir savo kūrybiniams principams – skverbtis į tautos, o kartu ir individo istorinę atmintį, saviškai iškonservuoti ir pateikti publikos akistatai. J.Jurašas išlieka nonkonformistiškas: nepatogi istorija, trauminių patirčių atvėrimas, represijomis ir prievarta alsuojanti praeitis. Per tai – apsivalymo siekiamybė.

Žmogaus išlikimo drama

Spektaklis pastatytas pagal jaunos suomių rašytojos ir dramaturgės Sofi Oksanen pjesę bei romaną "Valymas“. Dramos centre – pokario realijos, sovietmečio patirtys. Atveriami žiaurios prievartos mechanizmai, kurie, deja, nesibaigia su sistemos žlugimu.
Pjesėje ne tik metaforiškai kalbama apie tautos prievartą (moters kūnas – tautos kūnas), bet ir psichologiškai jautriai atveriama moters drama. Represinės struktūros pažįstamos daugeliui šalių, deja, ir šiuo metu egzistuoja karšti taškai, kuriuose veikia nužmoginimo mechanizmai. Žmogaus drama išlikimo aplinkybėmis visada lieka aktuali.
Daugiasluoksnis pjesės naratyvas (kurio istorinis kontekstas, be abejo, labai artimas Lietuvai) tampa J.Jurašo spektaklio "Apsivalymas“ pagrindu. Simboliška, kad spektaklis pastatytas KVDT Rūtos salėje – aktorės Rūtos Staliliūnaitės atminimui, su kuria J.Jurašas pastatė vienus svarbiausių ir ryškiausių savo spektaklių sovietmečio periodu.
"Apsivalyme“ taip pat visas dėmesys skiriamas moters dramai. Spektaklyje vaizduojami du Estijos laikotarpiai – pokario (1950) ir ir nepriklausomybės pradžia (1992).

Istorija sukasi ratu

Pasakojimo centre – paprastų kaimo moterų Alydės Trū (akt. Eglė Mikulionytė) ir jos sesers Ingelės (akt. Gabrielė Aničaitė) tragedija. Moterys ištveria kraupią prievartos naktį valsčiaus tardymo izoliatoriuje, pasikėsinama ir į Ingelės dukrą Lindą, kuri traumuojama visam likusiam gyvenimui, lieka nebyle (moterimi be balso). Po tos nakties viskas negrįžtamai pasikeičia.
Alydė išteka už komunistų partijos šulo Martino (akt. Egidijus Stancikas), siekdama įrodyti paklusnumą valdžiai, išsiunčia savo seserį su dukterimi į Sibiro tremtį. O namų rūsyje slepia sesers vyrą Hansą (akt. Gintaras Adomaitis), kurį aistringai myli.
Ši nutylėta istorija turi būti papasakota, tam suteikiamos sąlygos: į senosios Alydė namus užklysta prostitutė Zara (kaip vėliau paaiškėja, sesers Ingelės anūkė). Zara bėga nuo sąvadautojų, mafijos bosų (buvusių KGB-istų). Nutylėta praeitis išgirstama ten, kur viskas prasidėjo, – Estijos kaimo troboje.

Daugiasluoksnės erdvės

Pjesės siužetas kinematografiškas, du Estijos laikotarpiai nuolat susipina dramos audinyje, todėl pastatymas reikalauja tinkamo režisūrinio sprendimo.
Regis, tokį sprendimą pasiūlo režisierius J.Jurašas, į pagalbą pasikviesdamas dailininkę Juliją Skuratovą. ,,Apsivalymo“ veiksmas vyksta tarsi nespalvotoje kino juostoje. Dailininkės sukurta aplinka minimalistinė. Dominuoja pilka, juoda, balta spalvos tiek scenovaizdyje, tiek veikėjų aprangoje.
Scenos gale horizontaliai išdėstytos metalinės konstrukcijos. Jos puikiai išsprendžia kelių erdvių egzistavimo vienu metu poreikį. Jos atstoja tardymo izoliatoriaus sienas, viešnamio aplinką, Alydės namus: indaujas, spintą.
Konstrukcijos leidžiasi atveriamos, tarsi būtų praeities talpyklos, iš kurių visada pasiimi tai, ko reikia užkonservuotai istorijai atgaivinti: stiklinę gėrimui, laikraštį, telefono ragelį, raudonų gėlių vazoną, mylimą vyrą.
Scenos dešinėje – geležinė lova, kibiras, vonelė – nuoroda į Alydės namus, scenos kairėje pasodinti trys kareivių muliažai nupjautomis galvomis, šalia stalas, bauginančių įvykių liudytojas. Virš jo įkyriai šviečianti begaubtė lemputė. Centre – kėdė–tardymo vieta, joje E.Mikulionytės Alydė veda akistatą su savo praeitimi ir pačia savimi.
Kompozitoriaus Tito Petrikio muzikiniai akcentai labiau iliustratyvūs nei savarankiškai kuriama muzikinė partitūra. Sukurti muzikiniai intarpai nepažeidžia pačios dramaturgijos, jos nesuerzina. Galima atidžiai klausytis istorijos. Tylūs garsai padeda kurti prislopintą praeities ir dabarties sampynos atmosferą, net ir rusiškas popsas praslysta lengvai ir ne per garsiai.

(Ne)pasmerkta ir klausianti

Pagrindinė spektaklio figūra – Alydė Trū, kurią vaidinančiai E.Mikulionytei tenka nelengvas išbandymas. Sukurti du, skirtingų laikotarpių, vienos moters paveikslus.
Sudėtinga moters drama atsiskleidžia vykstant spektakliui. Prievarta, skausmas, gėda, prisitaikėliškumas, baimė, meilė, aistra, ilgesys, pyktis, vienatvė. Priešais mus –  sudėtingo likimo moteris. Tokią įvairialypę asmenybę ir kuria aktorė E.Mikulionytė.
Jos senoji Alydė pakumpusi, lėtoka, nurimusi, įsiskverbiantys prisiminimai ją budina, aktyvina, priverčia surikti, prabilti. Jaunoji Alydė jausmingesnė, o kartu tvirta ir kerštinga. Kurdama skirtingo amžiaus moterų paveikslus aktorė geba išlaikyti vientisą vaidmens liniją, kas iš tiesų reikalauja pastangų.
Žvelgiant į atsiveriantį Alydės gyvenimą, atrodo, kad moteris turėtų būti pasmerkta kaip išdavikė, parsidavėlė, tačiau viskas daug sudėtingiau, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Moteris tarsi klausia: ką tu būtum daręs mano vietoje? Kaip tu pasielgtum šiomis aplinkybėmis?

Gyvų priekaištų veidai

Alydės Trū sesers anūkė Zara (akt. Elzė Gudavičiūtė) parodo, kad prievartos mechanizmai nuolat veikia.
Aktorės kuriama mergina gyvena baimės, pykčio, prievartos atmosferoje. E.Gudavičiūtė atveria nesaugumo, baimės, apsimestinės drąsos valdomą Zaros portretą. Tiesa, spektaklyje jis vis daugiau vietos užleidžia Alydei. Zara tampa klausytoja ir liudytoja.
Dar vienas moters paveikslas – Alydės sesers Ingelės (akt. G. Aničaitė). Nors iš pradžių kyla mintis, ar ji organiškai įsilies į spektaklio naratyvą, ilgainiui dvejonės išblaškomos, G.Aničaitės Ingelė suteikia gyvumo, šilumos, įneša moteriško žavesio. Ji laisva perskrosti skirtingų lakotarpių ribas, švelniu balsu niūniuojant ar tariant eilėraščius savo dukrelei Lindai. Ji – tarsi priminimas to buvusio gražaus pasaulio prieš baisiosios nakties įvykius. Tylus priekaištas.
Savo rankose ji nuolat sūpuoja Lindą, kurią atstoja skudurinė lėlė. Tai taip pat nuoroda į bejėgystę, vaiko-moters balsas nutildytas amžiams.

Vyrai – antrame plane

Tiesa, kad vyrų vaidmenys šiame spektaklyje nedominuoja, visas krūvis atitenka moterims. Jie nuo pat pradžių labiau lieka statistai nei aktyvūs dalyviai.
Daugiausia sceninio dėmesio sulaukia Ingelės vyras Hansas (akt. Gintaras Adomaitis). Aktorius kuria nuoširdaus, paprasto kaimo vyro paveikslą. Tokio, kuris sąžiningai siekia laisvės, nori ginti tėvynę, jam nesuprantama Alydės meilė, jis ištikimas savajai Ingelei.
Trumpi E.Stanciko kuriamo Alydės vyro Martino: riaugėjančio, demonstruojančio savo raudonas trumpikes, kvailoko vyro pasirodymai įneša gyvumo, o kartu parodo kokiam gyvenimui pasiryžta Alydė.
Mafijozų/karininkų flangas: žiaurus ir kartu sentimentalus Sigito Šidlausko Lavrentijus; pramogoms pasiruošęs, gyvybingas ir greit išsibalansuojantis Tomo Erbrėderio Pavelas ir tylusis Arūno Stanionio mafijozas/kareivis perima stebėtojų vaidmenį, taip siekiant pagaliau leisti papasakoti istoriją tiems, kuriems labiausiai to reikia, kurie buvo nutildyti.

Apsivalymas ugnimi

Istorija atverta, Alydė apšlaksto namus benzinu, prisėda prie stalo, jos rankose iš degtukų sudėliotas namelis. Ugnis. Visi veikėjai susirenka prie stalo. Visiems jiems reikia apsivalyti.
Šį kartą pasirinkęs dėkingą medžiagą J.Jurašas daug stipriau prakalba teatro scenoje nei ankstesniais kartais panašia tematika (,,Dvejonė“, ,,Antigonė Sibire“). Nors kai kur trūko įdomesnių režisūrinių sprendimų, vis tik istorija buvo įtaigiai papasakota, o praeitis iškonservuota.