J. Toja – romantinės iliuzijos įsikūnijimas sovietinėje kasdienybėje

1960–1980 m. laikomi J. Toja populiarumo piku. Seniausio Prancūzijoje Comédie-Francaise teatro aktorių iš „apsiausto ir špagos“ filmų puikiai pažinojo ir sovietinės Lietuvos žiūrovai. Prie kino teatrų, rodžiusių Bernardo Borderie filmus „Trys muškietininkai“ ir sagą apie Anželiką, grūdosi minios. Vis dėlto didžiulio populiarumo sulaukę filmai yra tik dalis teatrui gyvenimą paskyrusio aktoriaus nuopelnų. Pokalbis su E. Markevičiūte – apie neplanuotai gimusią knygą, mažai žinomus J. Toja gyvenimo faktus ir dvylika metų trukusią kultūrinę kelionę, padovanojusią ne vieną įdomią pažintį.

– J. Toja geriausiai žinomas iš legendinių režisieriaus B. Borderie septintojo dešimtmečio filmų, kurie buvo be galo populiarūs ir sovietinėje Lietuvoje. Vyresnės kartos žiūrovai aktorių puikiai prisimena kaip Aramį iš A. Dumas romano „Trys muškietininkai“ 1961 m. ekranizacijos ir Liudviką XIV iš sagos apie Anželiką (1964–1965). Ar pati šių filmų populiarumo piko metu buvote susižavėjusi J. Toja?

– Filmai apie tris muškietininkus buvo be galo populiarūs. Prie kino teatrų driekdavosi didžiulės norinčiųjų patekti į seansą eilės. Aš pati „Tris muškietininkus“ žiūrėjau daugiau kaip dešimt kartų, dėl to man net buvo kilę problemų mokykloje (šypsosi). Vienai klasės draugei prasitariau apie šį savo pomėgį, o ji papasakojo mamai, kuri per tėvų susirinkimą pareiškė, kad man turbūt kažkas negerai su psichika, jei tiek kartų žiūriu tą patį filmą. Vėliau skaičiau, kad vienas kinomanas savo mylimą filmą yra matęs net 500 kartų, tad aš gerokai nuo jo atsilieku. Taip įsijaučiau į „Tris muškietininkus“, kad klasės draugus netgi buvau sugundžiusi tapti kino teatro tvarkdariais. Su kino teatro „Neringa“ darbuotojais buvome sutarę, kad mes tarp seansų rinksime šiukšles, o jie mums leis nemokamai žiūrėti filmus. Vis dėlto, klasiokams tai greitai atsibodo. O aš žiūrėdavau mylimą filmą ir įsimylėdavau vis naują muškietininką. Galų gale, išsirinkau Georgeso Descrieres įkūnijamą Atą. J. Toja herojus tuomet dar nebuvo mano favoritas (juokiasi).

Legenda: J. Toja geriausiai žinomas iš legendinių režisieriaus B. Borderie filmų. Vyresnės kartos žiūrovai aktorių puikiai prisimena kaip Aramį iš A. Dumas romano ,,Trys muškietininkai“ 1961 m. ekranizacijos, Liudviką XIV iš sagos apie Anželiką (1964–1965). / E. Markevičiūtės asmeninio archyvo nuotr.

– Kaip kilo idėja parašyti knygą būtent apie J. Toja? Kiek žinau, šiuo aktoriumi domitės jau dvylika metų.

– Knyga gimė palengva, iš pradžių neplanavau jos rašyti. Viskas prasidėjo nuo žurnale „Naujoji Romuva“ išspausdintų dviejų mano esė apie J. Toja. Prieš dvylika metų nusprendžiau pasidomėti, kaip susiklostė mano mylimiausią muškietininką Atą vaidinusio aktoriaus G. Descrieres likimas. Internete radau nemažai informacijos apie jį, jo vilą, mylimą katę. Pagauta smalsumo, pradėjau ieškoti ir kitų muškietininkus įkūnijusių aktorių. Mažiausiai informacijos radau apie J. Toja, tad kuriam laikui jį išvis pamiršau. Vėliau dar kartą įvedžiau jo pavardę į internetinės paieškos langelį ir išvydau vaizdo įrašą, kuriame J. Toja, vilkintis baltą kostiumą, eina pro seniausio Prancūzijos teatro Comédie-Francaise kolonas. Tame įraše aktorius man pasirodė labai patrauklus, tikras išsvajoto Paryžiaus simbolis – elegantiškas, stotingas, pribloškiamai stilingas.

Pradėjusi daugiau domėtis J. Toja, sužinojau, kad devintajame dešimtmetyje jis vadovavo minėtam Comédie-Francaise teatrui. Aktoriaus biografija man pasirodė labai įdomi, tad straipsnio siužetas išsivystė natūraliai. 2012 m. publikavusi pirmąją esė „Merci beaucoup, Jacques Toja!“ (Labai dėkoju, Jacques Toja!), ėmiau dar labiau gilintis į jo veiklą. Prieš tai stažavausi Prancūzijos nacionalinėje bibliotekoje, vėliau vykau į įvairias konferencijas Europoje, kuriose susipažinau su būsimai knygai lemtingais žmonėmis. Pirmiausia minėtoje stažuotėje sutikau Noelle Guibert – buvusią Comédie-Francaise teatro bibliotekos direktorę, dirbusią su pačiu J. Toja, kuri man vėliau apie jį atskleidė daug įdomių faktų. „Idea PARIS“ konferencijoje Paryžiuje susitikau ir su J. Toja įkurto Teatro rėmimo fondo įgaliotąja direktore Virginie Licastro. Taip susidėliojo medžiaga antrajai esė „Nous ne vous oubliens pas, Jacques Toja!“ (Mes jūsų nepamirštame, Jacques Toja!“), kurią publikavau 2015 m. Vis dėlto iki knygos vizijos dar buvo labai toli.

Knyga gimė labai lengvai, nes per tuos dvylika metų mano rankose vis atsirasdavo vertingos medžiagos, kuri ėmė jungtis į bendrą siužetą.

– Kuo šio aktoriaus biografija jus taip sudomino?

– Paaiškėjo labai dideli J. Toja nuopelnai teatrui. Be jį išpopuliarinusių filmų, po kurių pasirodymo aktorius tapo labai plačiai žinomas, jis sukūrė daugiau kaip 130 vaidmenų Comédie-Francaise teatre, pasižyminčiame klasikinių autorių kūryba paremtais spektakliais. Šis seniausias Prancūzijos teatras, pasak N. Guibert, yra labai savitas, nepanašus į kitus. Tai – tarsi atskiras pasaulis. Jei šio teatro aktoriai nevaidina kine ar televizijoje, juos žino tik žmonės, kurie lankosi Comédie-Francaise. Dėl šios priežasties ir tipinio šio teatro atstovo įvaizdžio, jo aktorių karjera sunkiai klostosi kitur, jiems sudėtinga prisitaikyti kituose teatruose, į juos pereiti.

Devintajame dešimtmetyje pradėjęs vadovauti Comédie-Francaise teatrui, J. Toja į jo repertuarą nusprendė įtraukti daugiau šiuolaikinės dramaturgijos. Taip šalia Moliere’o, Pierre’o Corneille’io ir Jean’o Racine’o atsirado Yasmina Reza, Jean-Marie Koltes’as, Jean-Luc Lagarce’as. Jis siekė klasikinių ir modernių pjesių sintezės ir skatino aktorių stažuotes kituose teatruose, kadangi tikėjo, kad nauja patirtis praturtins jų vaidybą ir repertuarą. J. Toja norėjo suformuoti trupę, kuri galėtų vaidinti visų stilių autorius – ne tik Moliere’ą ir J. Racine’ą, bet taip pat Eugène'ą Ionesco ir Samuelį Beckettą.

Be galo svarbi ir kita jo įvykdyta reforma. Dar nuo Moliere’o laikų teatre galiojo dekretas, kuriuo remiantis moterys negalėjo užimti jokių vadovaujamų pareigų. Per savo kadenciją J. Toja panaikino šį įstatą, suteikdamas moterims galimybę užimti aukštas pozicijas. Galiausiai, jau po jo mirties, teatro vairą perėmė Muriel Mayette-Holtz, kuri tapo pirmąja moterimi, vadovavusia Comédie-Francaise teatrui per visą jo 300 metų istoriją. Po aštuonerius metus trukusios kadencijos, ji nuo 2019-ųjų yra Nacionalinio Nicos teatro vadovė. Atsitiktinumo ir Prancūzijos lietuvio Perkūno Liutkaus dėka man pavyko su ja susisiekti. M. Mayette-Holtz pasidalijo savo prisiminimais apie J. Toja ir Comédie-Francaise teatrą.

Pats J. Toja teatrui vadovavo beveik ketverius metus (1979–1983) ir būtų toliau sėkmingai ėjęs šias pareigas. Tačiau 1981 m. jis labai įsitraukė į prezidentinę rinkimų kampaniją, kurioje aktyviai palaikė Valéry Giscard d'Estaing’ą ir už jį agitavo. Rinkimus laimėjo Francois Mitterrand’as, kurio pergalė lėmė J. Toja pašalinimą iš generalinio direktoriaus posto ir pasitraukimą iš teatro. Tada aktorius įsteigė Teatro rėmimo fondą, kurį kuravo iki gyvenimo pabaigos. Po J. Toja mirties šis fondas buvo pavadintas jo vardu ir veikia iki šiol, dabar jau La Colline teatro struktūroje.

Tad svarbiausi šios asmenybės, kaip teatro vadovo ir kultūros veikėjo, nuopelnai yra jo įkurtas Teatro rėmimo fondas, modernių dramaturgijos veikalų įtraukimas į seniausio Prancūzijos teatro Comédie-Francaise repertuarą ir panaikinimas dekreto, draudusio moterims užimti vadovaujamas pozicijas. Be to, J. Toja teatro vadovo kadencijos pradžia sutapo su Comédie-Francaise 300 metų jubiliejumi. Ta proga, be gausybės kitų renginių, jis suorganizavo įspūdingas scenografijos ir scenos kostiumų parodas teatre, Pompidou centre ir Auber metro stotyje. Jos sulaukė didelio susidomėjimo ir tapo nauja teatro atvėrimo plačiajai publikai forma.

Dviguba: knyga apie J. Toją parašyta dviem kalbomis ir turi du viršelius. Puslapiai iš kairės skaitomi prancūziškai, o iš dešinės – lietuviškai. Viename viršelyje J. Toja yra Aramio vaidmenyje, kitame – šiuolaikiniu kostiumu, pabrėžiančiu jo eleganciją. / E. Markevičiūtės asmeninio archyvo nuotr.

– Kaip vyko knygos medžiagos rinkimas? Žinau, kad tai buvo ilgas ir be galo įdomus procesas, padovanojęs daug pažinčių.

– Tai buvo išties įdomi kelionė maršrutu Kaunas–Paryžius–Nica, per kurią sutikau įvairių žmonių ir padariau daug atradimų. Knyga gimė labai lengvai, nes per tuos dvylika metų mano rankose vis atsirasdavo vertingos medžiagos, kuri ėmė jungtis į bendrą siužetą. Kaip minėjau, šios kultūrinės kelionės metu susipažinau su tuomete J. Toja fondo įgaliotąja direktore V. Licastro, buvusia Comédie-Francaise teatro bibliotekos direktore N. Guibert ir pirmąja šiam teatrui vadovavusia moterimi M. Mayette-Holtz. N. Guibert dėka mane pasiekė ilgamečio J. Toja scenos partnerio Alaino Pralono, ir kartu su J, Toja dirbusio režisieriaus Jacques'o Baillono prisiminimai. Susisiekiau ir su aktoriaus dukterėčia Olivia Toja, kuri labai žavėjosi dėde ir jo garbei net pasiliko Toja pavardę.

Kadangi aktorius gimė ir buvo palaidotas Nicoje, viename iš minėtų tekstų norėjau publikuoti šiame mieste esančios jo vardo aikštės pavadinimą (Place Jacques Toja) žyminčios lentelės nuotrauką. Kauno technologijos universiteto (KTU) Prancūzų kultūros centro vadovė Birutė Strakšienė man patarė susisiekti su šalia Nicos esančiame miestelyje Villefranche-sur-Mer gyvenančiu P. Liutkumi – tarpukario diplomato ir dailininko Antano Liutkaus sūnumi, kuris galėtų padaryti keletą nuotraukų. Taip užsimezgė graži mūsų draugystė su P. Liutkumi, kuri vėliau išsivystė ir į kartu organizuotą jo tėvo A. Liutkaus retrospektyvinę tapybos darbų parodą, pristatytą Kaune, Maironio literatūros muziejuje, ir Mažeikių muziejuje. Taip pat jo padedama du kartus aplankiau J. Tojos kapavietę Nicos Caucade kapinėse.

Šią daugiau nei dešimtmetį trukusią kelionę lydėjo daug atsitiktinumų, kurie nulėmė knygos gimimą ir struktūrą. Jei J. Toją pažinoję ir su jo kūrybiniu palikimu susiję prancūzai man nebūtų atsiuntę savo prisiminimų, gal ir nebūčiau išleidusi šios knygos. Tačiau sukaupusi tiek medžiagos, neturėjau kur trauktis. Kadangi į rašymo procesą įsitraukė ir J. Tojos tautiečiai, ji išleista dviem kalbomis ir net dvejais viršeliais. Puslapiai iš kairės skaitomi prancūziškai, o iš dešinės – lietuviškai, viename viršelyje J. Toja yra Aramio vaidmenyje, kitame – šiuolaikiniu kostiumu, pabrėžiančiu jo eleganciją. Vis dėlto, pasiūlius rinktis, visada nusveria viršelis su epochiniu kostiumu.

Pirmiausia knygą nusiunčiau Comédie-Francaise teatro Dokumentavimo ir ikonografijos skyriui, kuris su manimi pasidalijo archyvinėmis nuotraukomis. Kelis egzempliorius gavo ir J. Tojos fondą perėmęs La Colline teatras, šio fondo lėšomis finansuojantis jaunų kūrėjų rezidavimo programas ir projektus jų profesionalumui ugdyti. Teatro administracijos atstovai džiaugėsi, kad knygos padedami jaunieji rezidentai daugiau sužinos apie žmogų, kuris įkūrė fondą ir kuriam turi būti dėkingi už savo išskirtines sąlygas.

– Knygoje atsirado ir sąsaja su Nacionaliniu Kauno dramos teatru, kokia ji?

– Virtualiuose ina.fr archyvuose man pavyko surasti režisieriaus J. Baillono spektaklio „Kreditoriai“ vaizdo įrašą su J. Toja Adolfo vaidmenyje. Panašiu metu dvejas šios Augusto Strindbergo pjesės versijas (jaunųjų ir vyresniųjų) Kaune statė ir režisierius Gytis Padegimas. Tad knygoje palyginu šiuos skirtingus pastatymus, ieškodama panašumų ir skirtumų.

Pasirodė, kad prancūzų spektaklis artimas tradiciniam verbaliniam teatrui, aktoriai apriboti minimalios mizanscenos, labiau susitelkę į diskusijas ir vidinį veiksmą. Lietuviškoje versijoje daugiau erotiškos plastikos, iškalbingo judesio, nors, remiantis įsigalėjusiu požiūriu į prancūzų įvaizdį, atrodo, kad turėtų būti atvirkščiai.

Filmai, kuriuose vaidino J. Toja, mūsų krašto žiūrovams leido nors trumpam atitrūkti nuo žemiškos būties ir skatino žavėtis Prancūzija.

– Septintojo dešimtmečio filmai, kuriuose vaidino J. Toja, sovietmečiu buvo itin mėgstami Lietuvos publikos. Kokią įtaką mūsų šalies žiūrovams jie padarė?

– Šie filmai, kuriuose vaidino nepaprastai gražūs, charizmatiški ir elegantiški aktoriai, kerintys savo manieromis, gracija ir galantiškumu, bent kiek prasklaidė nykią sovietinę kasdienybę. Jie numalšindavo romantikos ilgesį, kurį giliai širdyje jautė net pragmatiškiausias sovietinis žiūrovas. „Trijų muškietininkų“ ir „Anželikos“ filmai sumušė visus lankomumo rekordus. Buvo netgi tokių, kurie keliaudavo iš miesto į miestą, kad tik galėtų dar kartą pažiūrėti sužavėjusį filmą. Nenuostabu, kad šie filmai pasisekimą turėjo ne tik Sovietų Sąjungoje, bet ir visoje Europoje, nes buvo išties magiški ir įtraukiantys.

Viena iš sėkmės priežasčių buvo ta, kad juose vaidino daug Comédie-Francaise aktorių, kurie puikiai gebėjo fechtuotis, vilkėti epochinį kostiumą, išmanė, kaip galantiškai pabučiuoti moteriai ranką, nukelti plunksnuotą skrybėlę. Damos mokėjo dėvėti plačius krinolino sijonus, naudotis vėduoklėmis ir kitais aksesuarais, grakščiai daryti reveransus. Tai yra ištisa mokykla, ir būtent dėl patirties šiame teatre jų sukurti personažai buvo įtaigūs ir nuginkluojančiai patrauklūs. Mane žavėjo neįtikėtinas filmų kūrėjų gebėjimas perteikti romano aurą – skaitydama A. Dumas kūrinį, būtent taip ir įsivaizdavau muškietininkus. Aktoriai buvo tiesiog kerintys, o filmai pasirodė labai tinkamu laiku. Tad nieko keisto, kad vėlesnės ekranizacijos neįstengė jiems prilygti ir tokio populiarumo nebesulaukė. Jose jau nebuvo B. Borderie filmų magijos, o aktoriai savo charizma nė iš tolo neprilygo pirmtakams.

Kiek teko skaityti prisiminimų apie J. Toją, visi pabrėždavo jo įgimtą žavesį ir išskirtinę eleganciją. Atrodė, kad jame susijungė tobulas derinys – inteligencija, charizma, galantiškumas, mokėjimas įtaigiai kalbėti, sužavėti aplinkinius. Sakyčiau, kad jis – modernus žmogus, pasižymintis iš kitos, senosios epochos perimtomis savybėmis, tarsi iš praeities į mūsų laikmetį nužengęs muškietininkas. Filmai, kuriuose vaidino J. Toja, mūsų krašto žiūrovams leido nors trumpam atitrūkti nuo žemiškos būties ir skatino žavėtis Prancūzija, ją mistifikuojant ir įsivaizduojant kaip elegancijos ir stilingumo simbolį. Galiu patikinti, kad tokie vyrai kaip J. Toja, tikrai „nesimėto“ net ir pačiame Paryžiuje.

Įdomu tai, kad KTU Prancūzų kultūros centro vadovė B. Strakšienė, kuri man labai padėjo knygos rengimo procese, yra gyvai bendravusi su J. Toja. 1973 m. Vilniuje gastroliavo Comédie-Francaise teatras, šia proga vyko susitikimas su trupės nariais, į kurį buvo pakviesti ir Vilniaus universiteto (VU) Prancūzų filologijos katedros aspirantai ir studentai. Vėliau svečiams buvo parodytas VU Kiemo teatro spektaklis. Susitikimo metu Birutė J. Tojos paklausė, ar teatro trupei pakanka vaidinti vien Molière'ą ir ar jie nenorėtų į repertuarą įtraukti šiuolaikiškų pjesių. Aktoriui šis klausimas labai patiko, tad vėliau prieš spektaklį jis pakvietė ją prisėsti šalia savęs ir jiedu maloniai pabendravo. B. Strakšienei labai įsiminė jo elegancija, tačiau ji teigė, kad įsimylėti tokio vyro nenorėtų – jis tiesiog per daug tobulas (šypsosi).

Paradoksalu, bet šis neatremiamai žavus įvaizdis nustelbė kitą J. Tojos prigimties pusę, kurioje slypėjo intelektualas, įžvalgus teatro politikos formuotojas ir ateities labui nenuilstamai dirbęs pasišventėlis. Visus pavergęs vaizdinys pavertė J. Toją savo įkaitu ir, pasak J. Baillono, netgi nuoširdžius jo gerbėjus pastūmėjo klaidingai vertinti jo gilų indėlį į teatro meną.

Anšlagas: E. Markevičiūtės knygos „Įtariamas PADEGIMAS“ Nacionaliniame Kauno dramos teatre sulaukė didžiulio susidomėjimo – susirinko daugybė besidominčiųjų režisieriaus G. Padegimo veikla, jo įžvalgomis. / Nacionalinio Kauno dramos teatro nuotr.

– Šiais metais apie dar vieną teatro pasauliui svarbų žmogų išleidote knygą „Įtariamas PADEGIMAS“, kurioje atskleidžiama režisieriaus G. Padegimo asmenybė. Kokių kilo iššūkių rašant knygą apie tokį didžiulį indėlį į Lietuvos teatro istoriją įnešusį asmenį?

– Tikrai nebuvo lengva parašyti knygą apie asmenybę, kurios indėlis į Lietuvos teatro istoriją yra milžiniškas – sukurti net 123 spektakliai. Knygoje paliečiamas pastarųjų 50-ies metų G. Padegimo kūrybos laikotarpis, aptariama jo įvairialypė veikla. Knygos struktūrą sudaro tam tikri blokai, apimantys ne tik spektaklių režisūrą įvairiuose Lietuvos ir užsienio teatruose, bet ir organizacinę, visuomeninę, pedagoginę ir dramaturgo veiklą.

G. Padegimo kūryba juose pristatoma pasitelkiant aktorių pasakojimus, prisiminimus ir recenzijas apie jo legendinius spektaklius „Pamišėlio užrašai“, „Mūsų miestelis“, „Kreditoriai“, „Ilga Kalėdų vakarienė“ ir kitus ne mažiau įdomius eksperimentus. Pasakojama ir apie Šiaulių ir Kauno dramos teatrus, kuriems jis vadovavo, jų aktoriai dalijasi savo prisiminimais apie darbą su režisieriumi, įvairių vaidmenų jo spektakliuose gimimą. Nauji pasakojimai gretinami su ankstesnių pokalbių publikacijomis, kuriose aktoriai būdavo kalbinami iškart po spektaklio premjeros, kai emocijos dar kunkuliuodavo, o jie patys norėdavo išsipasakoti.

Knygoje aptariamos ir G. Padegimo išpažįstamos vertybės: polinkis į romantizmą, idealizmą, humanizmo apraiškas spektakliuose. Knyga baigiama naujausiu pokalbiu su pačiu režisieriumi, kuriame jis perkainuoja savo idealistinę pasaulėžiūrą ir svarsto, ką keistų kūrybiniame gyvenime, jei gautų progą viską pradėti iš naujo.