Įvykis (ne tik) Kauno meno lauke

Kauno paveikslų galerijoje eksponuojamoje pagrindinėje X tarptautinės akvarelės bienalės „Baltijos tiltai 2024. X // TEN“ (kuratorius Eugenijus Nalevaika) parodoje akvarelė visgi išsilieja. Plačiai.

Besikeičianti

Menininkų kūriniuose atsiskleidžia akvarelės savybė įsikūnyti ir persikūnyti – lengvai, be pastangų perplaukti iš vienos spalvos į kitą, žiūrovo akyse keičiant formas. Akvarelė susijungia su plastišku piešiniu, tampa iliustratyviu, nostalgiją sukeliančio vaikystės pasaulio atspindžiu; ištrūksta iš ją sugėrusio popieriaus lapo plokštumos ir įgauna fizinį (instaliacijos ar objekto) pavidalą.

Violeta Židonytė. Iš praeities. Edgaro Cickevičiaus nuotr.

Parodoje akvarelė ne tik stebina. Ji išlieka ir paslaptinga – tik šiek tiek, tik vos vos išnyra į balto popieriaus lapo paviršių ar, priešingai, neria gilyn į vandenį, sukibdama su juo ir tapdama alsuojančia, pulsuojančia, judančia ameba, arba lyg įgelta blaškosi po lapo erdvę, palikdama chaotiškų pėdsakų, kuriais neįmanoma sekti.

Laisva

Pagrindinė bienalės paroda išryškina ir dar vieną akvarelės savybę – leistis menininko suvaldomai, bet ne aklai jam paklusti. Rodos, ji mėgaujasi išgyvendama laisvą krytį į drobės ar lapo erdvę ir pažirdama į daugybę skaidrių ar sodrių potėpių, kurie uždaroje erdvėje vėl pritraukia vienas kitą ir susijungia į spalviškai intensyvias, bet minkštas dėmes, iš kurių žiūrovo akys gali lengvai lipdyti asociatyvias formas. Akvarelei patinka laisvė.

Trondas Einaras Solbergas Indsetvikenas. Erdvė tarp. Edgaro Cickevičiaus nuotr.

Išraiškų įvairovė

Taip, kaip akvarelė mėgaujasi savo laisve, taip ir žiūrovas parodoje gali mėgautis tos laisvės išraiškų įvairove.

Ieva Spalviņa darbuose „Dar kartą šį vakarą“, „Aidėjimas“ ir kituose meistriškai improvizuoja spalvų sluoksniais, iš jų kurdama vizualiai paveikius koliažus.

Akvarelės maestro Osvaldas Jablonskis kūriniuose „Liškiava“, „Druskininkų vartai“, „Uglonys prie Dubysos“ tampa dirigentu, kuriančiu harmoningą stebuklinės šviesos, švelnių spalvų ir širdį šildančių motyvų skambesį.

Eglė Lipeikaitė. Ramybė. Edgaro Cickevičiaus nuotr.

Kūrėjos Heidi Vasaros darbai „Raudonas namas“, „Oranžinis namas ir obelis“ ir kiti – iš pirmo žvilgsnio yra priešingybė jautrioms O. Jablonskio akvarelėms, nes menininkė akvarelę naudoja tik kaip papildomą raiškos priemonę – foną karpiniams. Tačiau šis fonas yra ypatingas, geometriškas karpinių formas atplėšiantis nuo plokščio lapo paviršiaus ir leidžiantis joms sklandyti erdvėje.

Iš tikrųjų į erdvę įžengia instaliatyvus Jovitos Nalevaikienės kūrinys „(Ne)pasikartojanti statistika“. Daugiaprasmis darbas paragina žiūrovą ieškoti atsakymo į klausimą, ar priešingi poliai vis dėlto nėra vienas kitam būtini?

Virginija Urbonavičienė grąžina po erdvę klaidžiojantį žiūrovo žvilgsnį į popieriaus lapo erdvę, darbuose „Tyla“, „Kopa“ ir kituose kurdama abstraktaus peizažo aplinkybes, kuriomis pasinaudodamas žiūrovas gali atsipalaiduoti, nurimti ir... susikaupęs peršokti į menininko Trondo Einaro Solbergo Indsetvikeno „Erdvė tarp“ kūrinių ciklą, kurį norėčiau sugretinti su haiku, kartais pavadinamu tylos poezija. Tik darbų cikle spalvos, o ne žodžiai kuria metaforas, perteikiančias gilesnes prasmes.

Priešingybė tylai, o sykiu grįžimu prie dualumo temos tampa Ričardo Garbačiausko ciklo „Šiurkštūs paviršiai“ kūriniai, paaštrinantys estetinius žiūrovo pojūčius.

Heidi Vasara. Skalbimo diena. Edgaro Cickevičiaus nuotr.

Pojūčius sustiprina ir Julija Skudutytė, darbuose „Šiukšlių jūreivė“, „3D batono pagalvė“ realistiškai atkartodama buities motyvus, kuriems menininkė – tiesiogine to žodžio prasme – suteikia spindesio, pakylėjančio virš kasdienybės. Tačiau ne taip aukštai, kad būtų galima ieškoti paslėptų prasmių, o tik tiek, kad objektai, iš kurių statoma kasdienybės monotonija, atkreiptų dėmesį, būtų pastebėti.

Kūrėja Yuge Kurt vaizdo darbe „Kosmosas. I–III“ ragina žiūrovą trumpam pamiršti kasdienybės vargus ir rūpesčius ir įžengti (savo žvilgsniu) į naujai atrandamas teritorijas, pavyzdžiui, kitose planetose.

Voldemaras Barakauskas darbuose „Intarpai. I–V“ žiūrovui taip pat atveria erdvių ir palieka jį spėlioti, ar jos egzistuoja čia, visai šalia, ar tai – menininko vaizduotės konstruktai?

Panašią dvejonę žiūrovui sukelia ir Ryto Jurgelio ciklas „Toliai. I – IV“. Minimalistiniai darbai savo estetika prisiliečia prie žiūrovo sielos ir, čia ir dabar, įvyksta atsivėrimas, pokalbis. Dialogas vyksta ir prie Eugenijaus Nalevaikos instaliatyvaus kūrinio „Archyvas. Dedikacija akvarelei“. Galima įsivaizduoti, kad kūrinyje du akvarelės meistrai – E. Nalevaika ir Janis Spalviņš (1948–2021), peržengę laiko ir erdvės ribas, diskutuoja apie laisvą akvarelės būtį.

Valerija Tarabildienė. Planetos. Edgaro Cickevičiaus nuotr.

Į gilesnius, sunkesnius apmąstymus žiūrovą taip pat nukelia Lenos Johansson Fahlén ciklas „Sušalusios bangos. I–III“ ir Romualdo Balinsko kūrinių serija „Prieš ir po. I–IV“. Pastarieji sužavi tiksliais, apgalvotais, gyvybingais potėpiais, tampančiais tarsi atskiru kompozicijos elementu, svariai prisidedančiu prie abstraktaus, žiūrovo interpretacijoms atsiduodančio kūrinių naratyvo, ir jautrumu spalvai, meistriškai perteikiant jos užuominų darbuose.

Spalva kaip pagrindinis kūrinio motyvas ir Audriaus Gražio cikle „Toliai“, darbe „Vakarėja“. Menininkas kuria emocionaliai paveikias spalvų vibracijas, prie kurių žiūrovui norisi sulaikyti savo žvilgsnį ilgiau.

Ilgiau pabūti norisi ir prie Eglės Lipeikaitės kūrinių „Ramybė. I–III“. A. Gražio ir E. Lipeikaitės kūriniai sutelkia dėmesį, ramina, priešingai nei Marijos Griniuk ciklas „Arkties dienoraštis“, kuris tarsi pabudina žiūrovą iš meditatyvios būsenos dinamiškomis kompozicijomis, besimainančiu koloritu ir įtraukiančia atmosfera.

Rita Kišonienė. Vaikystė (viršuje). Edgaro Cickevičiaus nuotr.

Atmosfera yra ir vienas pagrindinių Gretos Grendaitės ciklo „(Ne)privalomas peizažas“ elementų, leidžiančių žiūrovui suartėti su gamta, joje atrandant vietą sau: savo mintims, jausmams, pojūčiams ir, svarbiausia, savo laisvei.

Pagrindinė X tarptautinės akvarelės bienalės „Baltijos tiltai 2024. X // TEN“ paroda – įvykis ne tik kultūriniame Kauno meno lauke. Tai įvykis žiūrovui, galintis praplėsti jo žvilgsnį.