A. Gecevičiaus „Mikroritmika“ ir nesustojantis kūrybos procesas

– Esi scenoje ir kuri jau ilgai, bet savo solo kūrybą pristatei tik 2020 m. pradžioje – prieš pat karantiną. Kas paskatino pristatyti solo albumą?

– Visą laiką kūriau ir solo projekto idėja brendo jau seniai. Jaučiau, kad jei kuriu muziką vien tik kitiems projektams, galiu pasimesti ir neatsakyti sau į klausimą – o ką ir kaip norėčiau daryti aš? Nes, kai dirbi prie kitų projektų, vis tiek turi prisitaikyti ir daryti taip, kaip visiems yra geriau, kaip visiems atrodo gerai. Kiekvieną dieną kūriau muziką laisvalaikiu, savo malonumui, sau, niekam nerodydamas, nedėdamas jokių vilčių ir per trejus metus turėjau virš 200 kūrinių. Pagalvojau, kad tie kūriniai daugiau niekur nenuguls, jei neišleisiu albumo, ir reikia sudėti geriausius į rinkinuką.

– Pasakodamas apie albumą „Mikroritmika“ pranešime spaudai minėjai, kad per trejus metus susikaupė virš 200 kūrinių, o albume – 20. Kaip juos atrinkai?

– Atmesti reikėjo daug ir liko tik tuo metu atrodžiusios geriausios idėjos. Galbūt, jei dabar rinkčiau albumui kūrinius, jis būtų kitoks. Man labai padėjo draugai. Domas Strupinskas pasiklausė ir atskyrė, kas yra gerai. Visi artimi žmonės, kuriems rodžiau kūrinius, irgi padėjo atsirinkti. Aišku, iš pradžių pats atsirinkau. Buvo taip, kad jei bent truputį jaučiu, kad ne tas, tai iškart – ne. Taip ir atsirado 20 kūrinių rinkinys, o tai labai daug. Atrodytų, kad sudėtinga jį perklausyti. Jeigu žmogus klauso albumą, kaip, pavyzdžiui, muzikinį foną, tai jis neprailgsta, bet jei reikėtų atsisėsti ir klausyti jo specialiai, tai turbūt tik melomanai gali susileisti visą albumą...

– Kas klausytojui turėjo būti šis albumas? Muzikinis fonas? Kažkas ypatingo melomanų ausiai?

– Klausytojui tai dar vienas Lietuvos elektroninės muzikos balsas. Galbūt naujo balso atsiradimas? Jeigu paklausčiau tavęs, į kokio Lietuvos atlikėjo kūrybą panašūs šio albumo kūriniai?

– Būtų sunku atsakyti...

– Todėl pagalvojau, kad reikia leisti... Nuoširdžiai stengiuosi ir noriu groti savo elektroninę muziką ir klubuose, ir koncertuose visa tai gyvai atlikti. Noriu parodyti, kokią muziką kuriu sau ir atsiskleisti kaip autorius, ne tik kaip būgnininkas ar prodiuseris. Buvo puiki proga tam, nes man 30 kaip tik...

O „Mikroritmika“ – dėl ritminių detalių, kurios yra labiau pagal jausmą sudėliotos. Tai yra tam tikra organizuota ritminė ekspresija. Netgi norėjau stoti į doktorantūrą akademijoje ir rašiau 25 puslapių darbą, kuriame įrodinėjau, kodėl yra svarbi mikroritmikos tema, nes galima sakyti, kad mikroritmika yra bandymas paaiškinti, kas yra groove‘as, o to niekas iki šiol normaliai nepaaiškino.

– Albumas pasirodė prieš pat karantiną. Ar spėjo gerbėjai jį įvertinti? Spėjote pristatyti taip, kaip norėjote?

– Pats pristatymo koncertas pavyko labai gerai. Aišku, planavome ir daugiau koncertų, tačiau... Na, liko albumas internete, bet tai ne pabaiga. Bus dar grojama „Mikroritmika“. Visai neseniai atlikau jį „Loftas fest“.

– Man buvo įdomu, ar spėjo išgirsti klausytojai, nes netrukus visas naujienas užgožė pandemija ir su ja susiję klausimai... Gal dar kažką planuoji su šiuo albumu be „Loftas fest“?

– Manau, kad natūraliai jį grosiu, kur bus galima groti. Dabar planuose – dar ir nauji albumai. Grįžti ir bandyti ištaisyti karantino padarinius neverta. Reikia judėti į priekį.

– Ką pakeitė pandemija?

– Atkrito kelionės ir koncertai, o visa kita liko taip pat. Aš toliau kiekvieną rytą varydavau į studiją ir kurdavau. Buvo sakančių, kad dabar pagaliau bus galima kurti, bet man tai nesikeitė. Visą laiką kūriau, tik buvo liūdna be koncertų – be to labai svarbaus muzikantų socialinio gyvenimo aspekto.

– Šių metų balandžio 30 d. pristatėte singlą su Umiko Kotori (tikrasis vardas – Elena Neniškytė – red. past.). Kaip atsirado ši daina? Bus daugiau?

– Su Elena susitikome, kai per „LRT Opus“ išgirdau jos kūrinį „Visata“. „shishi“ grojo tą kūrinį savo laidoje. Elena jau nebegrojo šioje grupėje, tai buvo labai smagu, kad „shishi“ paleido tą kūrinį. Man jis taip įstrigo, kad tą savaitę tapo mano mėgstamiausiu lietuvišku gabalu. Po kiek laiko pagalvojau, ką Elena veikia ir gal reikėtų parašyti jai. Mes seniai pažįstami ir vis koncertuodavome kažkur ar būdavome tose pačiose vietose, bendraudavome, todėl pagalvojau, kad reikia pasikviesti į studiją. Elena atvarė į studiją, paklausėme instrumentalų. Ji pasiėmė juos namo ir man atsiuntė jau padainuotą ant viršaus kūrinį. Man buvo labai gražu ir reikėjo tik toliau dirbti. Dar yra keletas kūrinių, bet leidybos kol kas neplanuojame.

– Rugpjūčio 27 d. su Vilte pristatėte elektroninės-folkmuzikos albumą „Dėl Žalio Žolyno“. Kaip prasidėjo jūsų su Vilte (Viltė Ambrazaitytė – red. past.) bendradarbiavimas?

– Jam jau daugiau nei dešimt metų. Mes abu su Vilte – iš Druskininkų. Ten užaugome, lakstėme tuose pačiuose mokyklos koridoriuose... Viltė moka labai gražiai dainuoti lietuvių liaudies dainas ir man labai patiko jos balsas, todėl buvo smagu su ja pradėti kažką kurti. Prieš dešimt metų mes parengėme vieną kūrinį – „Saulele raudona“. Pagalvojome, kad reikia dirbti toliau, ramiai ieškojome liaudies dainų ir kūrėme.

– Kaip rinkotės liaudies dainas? Kaip atsirado „Dėl Žalio Žolyno“ koncepcija?

– Viltė dainuoja ne viename kolektyve – „Kūlgrindoje“, „Žalvarinyje“ ir t.t. Ji yra dainavusi nemažai sutartinių, labai patriotiška ir iš tikrųjų moka labai daug įvairių dainų, turi knygų su  senovinėmis liaudies dainomis. Pačias gražiausias Viltė savo nuožiūra išrinko ir mūsų skoniai sutapo, tad pradėjau kurti aranžuotes toms dainoms. Viltė ateidavo su dainomis, padainuodavo ir tada ateidavo pasiklausyti jau parengto kūrinio su muzika.

– Kodėl toks derinys – elektroninė-folkmuzika?

– Man lietuvių liaudies dainos visada patiko. Jos labai liūdnos, labai melancholiškos ir tuo metu, prieš dešimt metų, tai buvo itin neišnaudota sfera – maišyti elektroniką ir liaudies dainas. Dabar jau daugiau tokios kūrybos. Šio albumo misija ir buvo naujai perteikti lietuvių liaudies dainas, kad jaunimas galėtų jų ir klube pasiklausyti.

– Ir dabar Lietuvoje nėra tiek daug folkmuzikos stilių su kitais jungiančių...

– Viktoras Diawara su Laurita Peleniūte išleido albumą „Elektroninės sutartinės“. Aš dirbau prie jo. Jis pasirodė likus savaitei iki „Dėl Žalio Žolyno“ išleidimo. Tad galima sakyti, kad pats sau konkurentas. Dar yra „Girių dvasios“, „Žalvarinis“, Linas Rimša yra kūręs truputį panašius dalykus... Bet taip, nelabai daug. „Girių dvasios“ turbūt žinomiausi. Dar yra „Merope“, bet Indrė, galima sakyti, jau pasaulietė, t.y. žinoma ne tik Lietuvoje.

– O kada bus albumo pristatymas?

– Albumo pristatymas jau įvyko „Loftas Fest“. Dabar atsargiai planuojame, nes neaišku, ar bus ketvirtoji pandemijos banga. Iš tiesų per karantiną supratau, kad nebūtina veržtis koncertuoti. Reikia tiesiog ramiai daryti savo dalykus ir viskas ateis savaime. Kaip mūsų interviu yra toks savaime / natūraliai įvykęs dalykas, kartu ir kiti taip pat pamato, kad kažką darai. Užtenka posto feisbuke ir žmonės pradeda domėtis. Tada matai natūralų susidomėjimą, o ne tą „be penkiolikos užsakytų straipsnių nieko nebus“. Man netgi tai įdomus ir geras eksperimentas pažiūrėti, kaip natūraliai gali sklisti tavo kūryba.

– Sakai, kūrybos nereikia reklamuoti?

– Manau, kad viskas yra santykinis dalykas. Labai priklauso nuo situacijos, vis dėlto promo bet kokiu atveju yra reikalingas, nes yra labai paprasta matematika – susirenka daugiau žmonių į koncertą, daugiau nuperka bilietų, kūrėjai gauna daugiau pinigų ir gali daugiau sukurti... Toks uždaras ratas.

– Kuri, prodiusuoji, groji. Kas pačiam artimiausia ir kodėl?

– Tai vienas kitą papildo. Papildo todėl, kad, pavyzdžiui, pavargsti kurti – sėdi prie būgnų, pavargsti nuo būgnų – sėdi kurti. Gali išvengti rutinos. Man viskas artima, kol tai yra nuoširdu, kol jauti, kad pasiruošęs ir gerą dalyką darai. Negalėčiau išskirti nė vieno projekto, nes aš viskuo, ką darau, labai tikiu. Tiek „Vilniaus energija“, tiek „Sheep Got Waxed“, tiek kūriniais su Vilte, tiek savo solo projektu. Ir tikrai negalėčiau pasakyti, kur yra tas mano varikliukas. Varikliukas yra kiekvieną dieną kurti muziką ir aš labiau mėgaujuosi procesu nei rezultatais.

– Bet daugelį rezultatai motyvuoja...

– Mane motyvuoja procesas. Man patinka kurti. Aišku, rezultatą pasiekti svarbu, bet mano tikslas nėra rezultatas. Išorės įvertinimai, be abejo, paskatina, parodo, kad tai, ką tu darai, yra svarbu ir kitiems, ne tik tau pačiam. Žinoma, tai puiku, bet kartu tikrai stengiuosi orientuotis būtent į pačią idėją – ką nori padaryti, ką nori su savo gyvenimu nuveikti – ir mėgautis procesu, nes tada nesieki rezultato ir nieko nesitiki, o kai nieko nesitiki, tai ir nenusivili.

– Perkusija ar elektronika? Abi sudaro didelę tavo kūrybos dalį...

– Kai galvoju ir bandau prisiminti vaikystę, kokie pirmieji žaislai buvo, tai sakyčiau, kad pirmiausia pradėjau groti būgnais, nes būdamas vaikas per puodus daužiau ir kaimynus erzinau (šypsosi). Tačiau prisimenu, kad, būdamas devynerių, buvau pasiėmęs tėčio juostinį magnetofoną ir su juo laidas įrašydavau, muziką leidau... Tada vaikas buvau ir vaidinau didžėjų ar kažką tokio. Gal čia elektronika prasidėjo? Viskas, atrodo, taip natūraliai atėjo. Negalėčiau pasirinkti tarp šitų dviejų dalykų.

– Ritmas ar melodija? Kam teiki pirmenybę?

– Aš teikiu pirmenybę muzikai, o muzikos sudedamosios dalys yra keturios; dažniausiai tai  harmonija, melodija, ritmas ir garsas. Tai štai šioms dalims teikiu pirmenybę. Kas iš to gero būgnininko, jei jis lievą gabalą groja (šypsosi)?

– O kas toliau? Kokie ateities projektai? Ką dar planuoji?

– Iš tikrųjų bus projektų... Jau gal esate girdėję mūsų bendrą kūrinį su Šaruku iš „Garbanoto“? Po truputį ruošiamės pristatyti bendrą EP. Dar negaliu pasakyti, kada, bet jau turime užantyje. Taip pat jau sukūriau ir savo antrąjį albumą bei įrašinėjame „Sheep Got Waxed“ albumą. Dar ir vienam televizijos serialui kuriu muziką, vedu „LRT Opus“ laidą. Laukia pasirodymas Pietų Korėjoje su „Low Air“ šokio spektakliu „Game Over“. Tai visokių darbų netrūksta.