Šiuo tekstu norėčiau kiek papildyti straipsnio medžiagą, kurioje minimas vienas kūrėjų – kompozitorius Mikas Petrauskas, o melodramos autoriaus Gabrielius Landsbergio-Žemkalnio pavardė figūruoja tik kaip nuoroda į programėlę. Gal kitais atvejais – didelių romantinių operų; kitokios politinės-istorinės jų sukūrimo aplinkybės – galime kalbėti vien apie muzikos autorių. Tačiau šiuo netinka.

Istorinės aplinkybės

Pirma, XIX a. pabaiga – XX a. pradžia Lietuvoje – tai, anot istorikų, "lietuvių liaudies virtimas tauta, siekiančia savo valstybės atkūrimo". Tuo metu kiekvienas didesnis visuomeninis kultūrinis veiksmas minėtą potekstę ir turėjo.

Antra, tų darbininkų carinės Rusijos šiaurės vakarų krašte nedaug tebuvo. Išsilavinę lietuviai, apsisprendę labiau Lietuvos gerove rūpintis nei savo, visi buvo labai svarbūs. Nukentėję asmeniškai, kilnoti iš vienos vietos į kitą, pažinę badą, šaltį jie nepalūžo, tapo netgi tam tikrais polispecialistais, dirbo įvairiuose baruose, nesirinkdami patinkančio.

Trečia, būtent lietuviškojo teatro aktyviausias kūrėjas (organizatorius, režisierius, aktorius, dramaturgas) G.Landsbergis-Žemkalnis turėjo būti kiek plačiau pristatytas.

1904 m. kovo mėnesį (po tremties į Smolenską) atvykęs į Vilnių Žemkalnis rado vos keletą lietuvių inteligentų (Antaną Vileišį, Petrą Vileišį, Joną Vileišį, Feliciją Bortkevičienę, Antaną Smetoną, Povilą Matulionį ir dar kelis). Gegužės mėnesį paskelbtas spaudos lotyniškais rašmenimis draudimo panaikinimas, nors ir nebuvo netikėtas, bet visų labai lauktas. Ir tai buvo ženklas dar entuziastingiau kibti į Lietuvos kūrimo darbą. Čia nevardysiu visų G.Landsbergio-Žemkalnio darbų pustrečių metų gyvenant Vilniuje, juolab ankstesnių. Stabtelėsiu tik prie teatro.

Misija – parodyti lietuvių kultūrą

Daugelis pažinojusiųjų teigia jį buvus "geru vaidintoju, dainininku, su žymiais teatraliniais gabumais". Jau išgarsėjęs kaip publicistas, veikėjas, turintis visuomenėje autoritetą G.Landsbergis-Žemkalnis inicijavo steigimą "dramatiškai-muzikališką-dainorišką draugiją "Vilniaus kanklės".

1905 m. lapkričio mėnesį šeimos namuose įvyko steigiamasis susirinkimas (įsirašė 48 nariai), buvo priimti G.Landsbergio-Žemkalnio paruošti įstatai, išrinkta valdyba: pirmininkas jis pats, sekretorius – Kazys Puida. Seniausias (anot Juozo Tumo-Vaižganto, lyg iš Mateikos paveikslo baltabarzdis vaidila), – 53 metų, bet "jauniausias ir linksmiausias" draugijos pirmininkas energingai ėmėsi darbo.

Jau po mėnesio artistai buvo pasiruošę tautišku vakaru sutikti į Vilnių atvykusius Lietuvių susirinkimo (vėliau – Didžiojo Vilniaus Seimo) atstovus. Apie draugijos uždavinius G.Landsbergis-Žemkalnis rašė: "Draugija įkurta ne vien pasismaginti šokiais ir menkais, kur užkampyje vaidinimais. Ji turi aukštesnių siekių. Ji turi tapti Lietuvos dailės žinyčia. Jos užduotis atidengti platesniam pasaulio horizontui lietuvių dailės vertę." Panašių straipsnių, atsišaukimų apie Lietuvos teatro uždavinius bus parašyta daugiau.

1906 m. rudenį "Vilniaus kanklės" pasikvietė Miką Petrauską, kuris subūręs chorą ir orkestrą pastatė operetę "Kaminkrėtys ir malūnininkė", anot Martyno Yčo "pirmąją mūsų "operos" ir "baleto" užuomazgą." Ir pagaliau "Birutė" – didžiausias "Vilniaus kanklių" pastatymas.

Epochinis vaidmuo

Intensyviai ir sėkmingai vaidinantys scenos artistai ėmė svajoti apie didingesnį veikalą. G.Landsbergis-Žemkalnis mėgęs muziką, anot J.Tumo-Vaižganto, "turėjęs gražų balsą, skambinęs pianinu ir galėdavęs sau akompanuoti, todėl galįs gražiai padainuoti – ir to nevengdavęs", matyt, sąmoningai rašė melodramą "Birutė" pusiau proza, pusiau eilėmis.

Pasitelksiu teatrologą Vytautą Maknicką: "Kaip ir "Blindai", taip ir "Birutei" autorius pasirinko nepaprastai vykusį siužetą, kurio puikiai pakaktų didelio masto operai sukurti – tiek čia galima išnaudoti įvairių įvairiausių progų ir dramaturgui, ir kompozitoriui, ir režisieriui. G.Landsbergis-Žemkalnis čia davė tiek, kiek tais laikais iš viso buvo pakeliama duoti – didesnio veikalo būtų nesudoroję nei kompozitorius, nei artistai." Beje, dramaturgo vaidmens, sau naujos veiklos, G.Landsbergis-Žemkalnis ėmėsi žinodamas tokios literatūros stygių.

Ypatinga ir tai, kad opera "Birutė" neturi libreto: melodramos tekstas pasakojamas, dainuojamas, rečituojamas visas, be trumpinimų, taisymų.

Kai teatras Lietuvoje atliko anuo metu epochinį vaidmenį, pradėta galvoti apie profesionalaus teatro kūrimą. G.Landsbergis-Žemkalnis, daugiau nei dešimt metų vadovavęs įvairioms teatro trupėms, ėmėsi ir šio darbo.