Portretas interjere

Fotografas, susižavėjęs šungrybių grožiu

Gal nebūtų per drąsu teigti, jog Rodžerio Sergejaus Solianskio šungrybiai bent jau mūsų miestelyje sukėlė nedidelį šurmulį. Ne tik Fotografijos galerijoje, kuri vos sutalpino visus, trokštančius pažvelgti į daugelio niekinamos, dažnai koja paspiriamos gyvybės formos nestandartinį grožį. Tylia išmintimi spinduliuojantis šungrybių žmogus Rodžeris Sergejus, ko gero, atliko neprognozuotą misiją: mums, pastebintiems tik dideles formas ar besikraustantiems iš proto dėl tobulų matmenų, atskleidė mažą gamtos paslaptį, praplėsdamas pasaulio bei grožio suvokimą, išdrįsdamas parodyti ne objekto formą, o jo esmę.

Turi teisę

Ar gali būti gražus kelių milimetrų nevalgomas, netituluotas, spalvingoje gamtos paletėje beveik nematomas grybas? Įdomaus likimo Rodžeris Sergejus Solianskis, regis, sau net nekelia tokio klausimo.“Kiekviena gyvybės forma turi teisę į egzistenciją. Galbūt jas pamatę, imsime labiau gerbti ir nebedrįsime trukdyti?“ apie savo pomėgį parodos autorius prabyla be menininkams būdingo patoso. Žvelgdamas į šį ramybe spinduliuojantį žmogų, nedrįsti abejoti: stebėti ir fotografuoti prie kelmo prilipusius ar šalikelėj kuopelėms pabirusius šungrybius jam lygiai taip pat prasminga, kaip kitam eiti į bažnyčią ar stebėti spektaklį.

Rodžeris Sergejus linkęs išvengti to, kas kitiems galėtų sukelti sensacijos nuojautą. Būtent dėl šios priežasties uždraudė parodos kuratoriui Pajūrio regioninio parko ekologui Erlandui Paplaukiui eksponuoti, šio manymu, pačias įdomiausias fotografijas. Šungrybius, kurie atrodė pernelyg... seksualiai. Pasirodo, net iš pažiūros nejudriajai gamtai seksualumas toks pat nesvetimas, kaip ir žmonėms.

„Pertaisė“ į Sergejų

Iš savo prancūziško vardo ir fakto, jog gimė Prancūzijoje, Rodžeris Sergejus taip pat nedaro sensacijos. Paklaustas apie kelionę į Lietuvą, Klaipėdą, ją vadina įdomia ir sunkia. Lenkijoje gyvenusi Rodžerio Sergejaus mama 1920 metais išvyko į Prancūziją – tai buvo masinio lenkų emigravimo į užsienį metas. Panašiai kaip dabar Lietuvoje. Bėgdamas nuo pilietinio karo, jo tėvas karininkas 1918 metais atsidūrė Vokietijoje, paskui - Prancūzijoje. Ten jie ir susitiko, sukūrė šeimą. Gimė Rodžeris – Rožė, kurį vėliau sovietų klerkai savavališkai „pertaisė“ į Sergejų.

Genama tėvynės ilgesio, puikiai žinodama tuometinę politinę situaciją, 1948 m. šeima išvyko į Baltarusiją.

Geriausia miške

R.S.Solianskis nesureikšmina parodos atsiradimo fakto, nors tai – pirmas didesnis jo darbų pristatymas visuomenei. Ir pagyrų klausosi šiek tiek sutrikęs. Prasitaria, jog nesitikėjo sulaukti tiek dėmesio. Paklaustas, ar pasikeis kas nors po parodos atidarymo jo gyvenime, skuba atsakyti: „O ne, vargu... Aš tikrai nenorėčiau. Pernelyg džiaugiuosi tuo, kas esu dabar. Jeigu pasikeisčiau - turbūt ne į gerąją pusę. Manau, jog esu atradęs aukso vidurį, kurio ieškojau visą savo gyvenimą. Jo ir laikausi. Tokia žmogaus natūra, skatinanti blaškytis tai į vieną, tai į kitą pusę. Todėl mes niekada gyvenime ir nenuobodžiaujame“.

Ką duoda šis daugelio akimis bevaisis užsiėmimas? Saviraiška? Pabėgimas? Meditacija? “Taip, kažkas panašaus... Nors žodis „meditacija“ pernelyg skambus“,- tyliai ištaria. Ir prisipažįsta, jog per didelis dėmesys jo kukliai asmenybei šiek tiek vargina. Ir apskritai jis nėra komunikabilus žmogus. Nors gali bendrauti ir jam tai malonu, vis dėlto labiau vertina vienatvę, kada gali susilieti su aplinka. Pati komfortiškiausia aplinka Rodžeriui Sergejui – miškas.

Geriausi - Kaukaze

Polinkio į vienatvę šaknų R.S.Solianskis linkęs ieškoti biografijoje. Atvykus į SSRS, staiga mirė tėvas. Keturis mažiausius vaikus dėl sunkios materialinės situacijos mama atidavė į vaikų namus. Gyvenimas komunose, pionierių, komjaunimo organizacijose, nuolatinis buvimas kolektyvuose labai sekino. „Visada siekiau vienatvės. Tai suformavo mano charakterį. Puikiai jaučiuosi gamtoje, joje aš ne vienišas - galiu vaikščioti kiauras dienas. Galiu vienas keliauti po kalnus. Baimė? Bijoti turime savęs, o ne aplinkybių“,- sako pašnekovas, iki 1991 m. kasmet išsirengdavęs į kalnus. Paskui padarė pertrauką. Ir vėl - Prancūzijos Alpės, Tatrai. O šiemet - Kaukazas. R.S.Solianskis įsitikinęs: Kaukazo kalnų nepakeisi niekuo kitu. Ir ne tik todėl, kad ten gavo alpinisto knygelę, paskui – III atskyrį. Juk ne šiaip prancūzų, austrų alpinistai veržiasi į Kaukazą. Kalnuose pirmąją paro-

dą surengęs Rodžeris Sergejus fotografuoja retai. Sunku ir dėl meteorologinių sąlygų, ir dėl emocinės būsenos – juk nuolat tenka balansuoti ant ribos.

Padeda atsiriboti

R.S.Solianskio tikslas fotografuojant gamtą – pažinti ne tik biologines rūšis. Stebėdamas gamtą, smulkiausias jos dalis, teigia pažįstąs ir patį Kūrėją. Tačiau šungrybiai, ko gero, užima išskirtinę vietą tarp jo fotografuojamų objektų. Dirbant gamtoje, iškyla visokių sunkumų. Veikia sezonai, oras – nuolat tenka „gaudyti“ akimirką. Štai - ruduo, puikus metas, tačiau dabar, pasak R.S.Solianskio, fotografuoti beveik neįmanoma. O grybus galima fotografuoti bet kokiu oru. Ir tai tęsiasi jau penkeri metai. Fotografija susidomėjęs labai seniai, būtent prieš penketą metų teigia išgyvenęs antrąjį fotografavimo ligos paūmėjimą.

„Fotografavimas man padeda atsiriboti nuo kai kurių dabartinio gyvenimo momentų. Aš matau sutvėrimus, kurie absoliučiai beginkliai, bejėgiai, bet pažvelkite, kokią šviesą jie skleidžia, kokie jie optimistai!“ - su šypsena apie savo pomėgį kalba šungrybius įamžinęs menininkas.