Begaline meile gimtajai Dzūkijai gyvenanti klaipėdietė folkloro ansamblio „Kuršių ainiai“ narė Daiva Ignatavičienė šį penktadienį savo jausmus išlies dainomis kūrybiniame vakare „Pieskynų giesmės“, kuris vyks Klaipėdos etnokultūros centre.

– Žemaičio ausiai neįprastas žodis „pieskynai“ intriguoja. Kodėl taip pavadinote renginį?

– Koncertas yra vienas iš kelių, skirtų „Kuršių ainių“ jubiliejui, kartu ir Tarmių metams. Pieskynai mums, dzūkams, labai gerai žinomas žodis, tai – smėlynai. Mano šeima gyveno ties Lazdijais, o mano dziedulių kraštas – ties Veisiejais. Tose vietose vaikystėje praleidau daug laiko. Paveldėjau močiutės sodybą ir dabar ten gyvenu ištisas vasaras. Apie ilgesį tam kraštui bylos mano pasirinkti tekstai. Kai pagalvoju apie anapusybę, suvokiu, kad kapinaitėse, kur ant ežero kranto, pieskų kalnelyje palaidotas mano prodziedas, mielai atgulčiau.

– Ar tai reiškia, kad gimtinė jums labai reikšminga ir dabar, kai jau netrumpą laiką gyvenate Klaipėdoje?

– Labai džiaugiuosi, kad turėjau tikrą gimtinę su troba, tvartu, kluonu, aptvertu kiemu, seneliais. Esu tikra, kai žmogus dar vaikystėje išsimūrija tokius gyvenimo pamatus, tada ir gyvenimas pasiseka. Aš esu labai laiminga ir tikiu, kad tam turėjo įtakos vaikystė.

– Kaip kilo mintis surengti tokį vakarą?

– Tai „Kuršių ainių“ vadovės Jolitos Vozgirdienės sumanymas. Ji žino, kad aš kartais imuosi dainuojamosios poezijos ir pasiūlė kartu su „Kuršių ainiais“ surengti tokį vakarą. Ansamblis yra mano draugai, aš esu jo narė jau 14 metų. Šis pasiūlymas buvo savotiška provokacija. Klaipėdoje viena nesu dainavusi, nors pasirodyti prieš publiką man nėra baisu, nes ne kartą dalyvavau įvairiuose vakaruose. Juk dzūkui išlieti širdį, pasipasakoti – viena baika. Gal kiek sužemaitėjau, nes truputį jaudinuosi, galvoju, kaip čia mane priims. Bet tikiuosi, kad mums viskas pavyks.

– Kas laukia publikos, šįvakar ateisiančios į Etnokultūros centrą?

– Koncerto metu bus solinių dainų, bet ne tik. Man padės „Kuršių ainiai“. Skambės skudučiai, akordeonas, okulelė, smuikas, fleita. Laukiame svečių – žada atvykti mano jaunystės laikų draugės iš Mažeikių, kur esu gyvenusi ir lankiusi folkloro ansamblį. „Alksna“ dainuos žemaitiškai. Pora žmonių turėtų skaityti poeziją, aš pati pasidalysiu atsiminimais, kalbėsime apie 50-mečių kartą.

– Esate lituanistė, tačiau kuriate dainas. Kaip jos gimsta?

– Esu sukūrusi melodijų, kurias pritaikiau poetų E.Liegutės, S.Gedos, Just.Marcinkevičiaus, V.Braziūno eilėms. Jas visas vienija ta pati tema – mūsų kilmė. Nuo studijų laikų jau daugiau nei 30 metų esu folkloristė, todėl tekstai, kuriuos atliksiu, tikrai susiję su folkloru, o ir melodijos nėra atitolusios. Baigiau tik vaikų muzikos mokyklą, todėl nesu profesionali muzikantė. Groju keliais muzikos instrumentais – akordeonu, armonika, gitara, kanklėmis, o būdama lituanistė labai vertinu poeziją. Man eilėraščius smagiau skaityti muzikine kalba, o ne paprastai. Pasakysiu atvirai, neišgyvenu kūrybinių kančių ir nepretenduoju vadintis kūrėja. Tiesiog paskaitau, ir melodija man galvoje suskamba savaime.

D.Ignatavičienės kūrybos vakaras „Pieskynų giesmės“ Klaipėdos etnokultūros centre (Daržų g. 10) prasidės 18 val.