Kinas

Dideli stebuklai mažame Rodrigeso garažėlyje

Gyvena sau toks neįprastas kino meistras, kuriam nereikia šimto milijonų dolerių, kad sukurtų galingą sprogstamąjį kino užtaisą žiūrovų akims į gabalus sudraskyti.

Jo vardas Robertas Rodrigesas. Jis turi didelę storą lotynišką šeimynėlę ir gausybę draugų kino pasaulyje. Kas trečias aktorius yra jo brolis arba sesuo, kas antras - bičiulis, o gerbėjai - visi iki vieno. Studijų bosai visada jam šypsosi, techniniai darbuotojai nesustodami plepa apie jo nepaprastą genialumą. Geras žmogus, neturintis priešų net tarp skaudžiausiai geliančių kritikų. Nes yra didžiulis “originalas’’, kadaise tam, kad užsidirbtų kelis dolerius, save paaukojęs medicininiams eksperimentams.

Keisčiausia, jog vyrukas po bandymų išprotėjo... genialiai...Už saują dolerių sukūrė ironišką šiuolaikinį vesterną “Il Mariachi’’, kuris vėliau pavirto kultiniu “Desperado’’. Atvedė į Holivudą Antonio Banderasą, Selmą Hajek ir pulką kitų kino talentų. Susigiedojo su Kventinu Tarantinu, padovanojo stūgaujančiai iš netikėtumo publikai “Nuo sutemų iki aušros’’, “Fakultetą’’ ir net tris “Šnipų vaikučių’’ dalis.

Visur laikėsi principo - filmo kūrimo biudžetas negali viršyti 30 milijonų dolerių. Visi vizualieji efektai pagaminti Rodrigeso fabrikėlyje. Rodrigeso rankų darbo. Apskritai, žiūrint bet kurį šio režisieriaus filmą, itin smagu skaityti titrus. Visur - Rodrigeso pavardė. Prodiuseris, dailininkas, kompozitorius, operatorius. Žmogus - orkestras. Ir per visas premjeras - nė vieno komercinio fiasko. Visada mažesnis ar didesnis pelnas.

Atrodo, dabar Rodrigesas nusprendė visiškai suvesti sąskaitas su tęsiniais. Lyg ir pabaigė “Šnipų vaikučius’’. Lyg ir iššovė paskutinį šūvį su klajojančiu gitaristu Banderasu.

Taigi - “Desperado 2’’. Pavadinimas nusilenkia klasikiniams vesternams - “Kartą Meksikoje’’. Asociacija su “Kartą laukiniuose Vakaruose’’.

Kai pamatai Banderasą su legendine gitara ir pirmasis susišaudymas užgroja kaip pašėlusi ugnies ir stiliaus simfonija, užgniaužia kvapą. Mintimis persikeli į pirmąjį filmą, kuris visiems įrodė, jog iš paprasto siužeto meistriškai galima nupinti tikrą veiksmo šedevrą.

Rodrigeso “arkliukas’’ - netikėtumo akimirka. Viskas lyg ir paprasta, bet še tau - strypu į akį arba du pistoletai ima ir užsikerta, tuomet herojai juos naudoja kaip indėnai kirvukus. Bet antroji dalis - ne pirmasis filmas. Čia pokšto arba netikėto veiksmo tenka laukti dešimt minučių. Tad pirmųjų kelių minučių geras įspūdis apgaulingas. Vėliau bus daug šnekų ir įvedimo į siužetą. Bene pirmąsyk Rodrigesas tiek daug dėmesio skiria siužetui. Meksikos politinė situacija. Galingas narkobaronas. Prezidentas, kurį norima pašalinti, FTB ir CŽV vaidmenys. Nebelieka laiko originalumui ir stiliui, tad rezultatas - antrarūšis veiksmo filmas su pirmarūše vizualine išraiška ir aukščiausio lygio aktoriais. Be abejo, bus ir kelios įspūdingos kautynės, atskiestos juodo humoro doze. Geras, blogas, piktas, greitas ir negyvas vesternas, kurio didžiausias pliusas - vos per kelias dienas Džonio Depo sukurtas agento personažas. Nusivylęs, magnetiškas, baisus ir artimas kiekvienam gatvės berniūkščiui. Su Rodrigesu visada taip: atvažiuok, broli, paskaitysi vieną kitą sakinį į kamerą, pailsėsi ir – „atia“. Ateina Depas į premjerą ir savo nuostabai mato, kad yra antras pagal svarbumą ir ekrano laiką herojus.

Dėl Rodrigeso. Genijams kartais irgi būtinos atostogos. Jiems reikia naujų minčių ir pagaliau - didelio filmo su milijardais žiūrovų. Didelio filmo - ir “Oskarų’’... Pakaks žaisti šnipus ir muzikantus. Laikas didžiajam kinui. Ir didžiajam Rodrigesui.