PARODŲ SALĖSE
Danieliaus dienoraščiuose siužetai išnyra betapant
Artėjant šventėms menininkai sukruto. Vakar Klaipėdos dramos teatro „Mūzų galerijoje“ savo darbus dviem savaitėms iškabino klaipėdietis fotomenininkas Vytas Karaciejus. Jo parodoje „Klaipėdos krantas“ – fotografijos iš ciklų „Smėlio legendos“ ir „Jūros paslaptys“. Tarp kopų ir jūros peizažų yra ir visai naujų, iki šiol dar neeksponuotų. Šiandien „Pėdoje“ bus pristatytas meno projektas „aKISS“, kuriame dalyvauti galerija pakvietė didelę, margą ir smagią kompaniją dailininkų iš visos Lietuvos. Jų tapybos, grafikos, tekstilės, skulptūros ir kitų dailės sričių projektas dedikuotas Valentino dienai ir visiems Klaipėdos įsimylėjėliams. Baroti galerijoje veikianti Danieliaus Rusio tapybos paroda taip pat labai dera meilei prie veido...
Niekada nesibaigia
Danielius Rusys autorinėje parodoje pristato naujausius savo paveikslus – tapytus ant kartono, nerėmintus ir apipintus daugybe rėmų su paveikslais – taip, kaip jis mėgsta. Kažko itin naujo, kardinalių pasikeitimų iš autoriaus tikėtis gal ir būtų naivu. Jis ne iš tų, kurie dažnai keičia savo stilių ir braižą. D.Rusys ir pats tvirtina, kad jam tapyba – kaip dienoraštis, kuris niekada nesibaigia, arba pasibaigia tik tam kartui. Jis intuityvistas, subjektyvistas, daugiausia dėmesio savo paveiksluose skiria formai, konstrukcijai, ritmui. O siužetai, pasak jo, išnyra tarsi savaime, betapant...
Šmėkščioja porelė...
Vis dėlto šiokių tokių pasikeitimų parodoje pastebima. Gal kad ir tapytojo gyvenimas pastaraisiais metais gerokai pasikeitė – įsimylėjo, antrąkart vedė, išsikraustė gyventi į sostinę. Paveikslų kompozicijose vis dažniau šmėkščioja laiminga žmonių-lapinų porelė, kuriai drauge visur gera – ir voliotis prie jūros, ir nardyti miesto triukšme. Kartais paveikslo nuotaika panyra į vos juntamos autoriaus nostalgijos pajūriui ir gimtajam uostamiesčiui šešėlį. Danielius daugiau nei trisdešimt metų gyveno ir tapė Klaipėdoje, matyt, dabar nelengva atsiplėšti nuo šito miesto jausmo. Jis – visur. Ir jame, ko gero, slypi nemaža D.Rusio paveikslų vertė.
Ne „šiaip erdvė“
Šešiolika parodos paveikslų, kuriuos autorius nesusireikšmindamas vadina „šiaip paveikslais“, žiūrovą panardina ne į „šiaip erdvę“. Tai mūsų kasdienio gyvenimo erdvė, ironiškai pakylėta iki meninių apibendrinimų, užuominų, sulipdyta iš daugybės linksmų ir liūdnų, smagių ir žaismingų, rūsčių ir netgi žiaurių kasdienybės ir švenčių detalių. Bet visur į pirmą planą išplaukia moteris, jis ir ji, bendravimo tuštybė ir palaima, o kažkur už pečių rymo ir valtyse plaukioja senamiesčio architektūra, apie kojas glaustosi katės ir amsi nepikti šunys...
Bet ne siužetai gi svarbiausia. Autorius savo paveikslais kuria pulsuojančią, gyvą ir jaudinančią keisto gyvenimo atmosferą. To gyvenimo, kurį berods turime visi, bet ne visi mokame juo džiaugtis. Gal kad nesugebame prisijaukinti to žvėries, kuris tūno mumyse?..
Prisijaukinti žvėrį
...O Danielius tai sugeba. Iš jo paveikslų dvelkia lengvo potėpio ir laisvės dvasia. Naivumas ir nuoširdumas ima viršų prieš negailestingą būtį. Ir žvėris virsta kačiuku, lapute, zuikiu... Danielius kartais juos sužmogina, sutapatina su savo paveikslų veikėjais – tuo pasiutusiu snobų ir bohemos pasauliu, pilnu kraštutinumų ir kartais jo paveiksluose atrodančiu kaip spektaklio dekoracija.
Bet parodos nuotaika anaiptol neslogi. Nors ji byloja apie daug ką ne itin gražaus iš šito „žvėriukų pasaulio“. Bet ironiška žaismė, linksmos, kartais netgi lyriškos intonacijos ima viršų. Gera proga į gyvenimą, kitus ir save pažvelgti filosofiškai.
Naujausi komentarai