„Dailės“ kombinatai – primiršta lietuviškojo dizaino istorija

Sovietmečiu Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos "Dailės" kombinatuose dirbo beveik 2 tūkst. žmonių. Nors ir nusilenkdami ideologijai, kombinatų menininkai sukūrė daugybę aukštos meninės kokybės kūrinių. Menotyrininkė Rasa Dargužaitė nusprendė atidžiau pažvelgti į šią, mažai nagrinėtą Lietuvos dizaino istorijos pusę. Jos sudarytame leidinyje "Meno pramonė. "Dailės" kombinatų veikla" apžvelgiamos trijų kombinatų ištakos ir kasdienybė.

Pokalbis su R.Dargužaite – apie kombinatuose vykdytus projektus, jų svarbą Lietuvos dizainui, ir renesansą išgyvenančius 6-8 dešimtmečių gaminius.

– Kuo įdomi "Dailės" kombinatų ir jų cechų sistema? Galbūt į ją galima žvelgti kaip į tam tikrą verslo modelį?

– Dėl to, kad mano gyvenime atsirado "Dailės" kombinatų tema, esu dėkinga menotyrininkei dr. Simonai Skaisgirytei-Makselienei. Ir toliau šia tema gyvenu, ją tyrinėju. Pradėjus nagrinėti kombinatų istoriją, nė pati nenumaniau, kur tai mane nuves. Iš pradžių man atrodė, kad "Dailės" kombinatų veikla – tai molinių skulptūrėlių, vazų, odos, metalo ir panašių dirbinių kūryba. Tačiau pasirodė, kad kombinatai buvo didžiulio masto įstaiga, kuri apėmė ne tik vadinamąją taikomąją dailę: keramiką, odos ir juvelyrikos dirbinius, liaudies meistrų darbus. Čia taip pat veikė Apipavidalinimo ir kūrybinių darbų cechas. Jis formavo miesto erdves, aikštes, gatves, apipavidalindavo šventes – pavyzdžiui, Dainų šventę. Šio cecho darbuotojai taip pat nuo iki įrengdavo muziejų ekspozicijas – pagamindavo įrangą, ją apipavidalindavo. "Dailės" kombinatai buvo svarbi sovietmečio politinės sistemos dalis. Jie ir tegalėjo funkcionuoti tik šioje santvarkoje, nes buvo nuo jos priklausomi.

– Kaip kūrėsi ir plėtėsi Kauno "Dailės" kombinatas? Kokie svarbiausi čia įgyvendinti projektai?

– Iš tikrųjų leidinyje neišskiriu nė vieno kombinato. Knyga tapo nedidele gilesnių tyrimų pradžia, kadangi informacija apie kombinatų veiklą buvo surinkta ir susisteminta pirmą kartą. Rengdama leidinį susidūriau su nemenkais iššūkiais. Sovietmečio laikotarpis netolimas, tačiau medžiaga yra išbarstyta, dar nespėta surinkti į archyvus, todėl labai fragmentiška. Tad po trupinėlį rankiojau kombinatų istoriją ir ją dėliojau į spalvingą mozaiką. Radau nemažai straipsnių periodinėje spaudoje, keletą išleistų bukletų. Kalbinau ir gyvus informacijos šaltinius – čia dirbusius žmones. Tad gilesnė atskirų miestų kombinatų analizė dar laukia ateityje. Galbūt šia užduotimi susidomės kiti tyrėjai. Išskirtinius Kauno "Dailės" kombinato visuomeninių pastatų interjero projektus aprašė menotyrininkas Klemensas Čerbulėnas. Juos ir miniu leidinyje. Tai Eugenijaus Survilos sukurtas tapybos pano Kauno "Žinijos" draugijos posėdžių salei (1973), Danutės Kondrotaitės ir Vlado Žuklio keramikos pano miesto Politinio švietimo namuose (1977 m.), Eugenijaus Jovaišos odos pano Jurbarko kultūros rūmuose, Anelės Dauknienės gobelenai Panevėžio civilinės metrikacijos biurui bei Henriko Kulšio vitražas farmacijos fabriko "Sanitas" aktų salėje (1975–1976 m.) Žinoma, dabar šių įstaigų pavadinimai yra pasikeitę, gali būti, kad neišlikę ir minėti interjerai.

– Kiek "Dailės" kombinato istorija svarbi Lietuvos dizaino istorijai?

– Rašant apie kombinatų veiklą, atsirado problemų dėl terminijos. Sovietmečiu dizaino terminas nevartotas dėl "kapitalistinio" atspalvio. Kalbėdami apie kombinatų produkciją, sakome "taikomoji dailė", tačiau tai iš principo yra dalis mūsų dizaino istorijos. Kombinatuose kurti produkcijos etalonai ir gaminti odos, juvelyrikos dirbiniai. Be abejo, būta ir naivios, šiek tiek kičinės produkcijos. Tačiau buvo ir išskirtinio dizaino pavyzdžių. Nemaža jų dalis šiandien saugoma muziejuose. Įdomu tai, kad dabar vyksta tam tikras sovietmečiu kurto dizaino renesansas. Nemažai jaunų dizainerių atsigręžia į sovietmetį ir semiasi idėjų iš jo. Šiandien madingos tų laikų odos dirbinių formos, taip pat 6-7 dešimtmečių baldai. Jie superkami, restauruojami.

Tad ši mūsų dizaino istorijos dalis kurį laiką buvo tarsi pamiršta, o dabar bandome ją po truputėlį prisiminti, reabilituoti. Kombinatų gaminių aktualumą atskleidė ir dvi didžiulės 2018 m. vykusios parodos. Surengtos Nacionalinėje dailės galerijoje bei Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje, jos buvo skirtosLietuvos dizaino šimtmečiui paminėti. Čia, be kitų eksponatų, buvo demonstruojami ir "Dailės" kombinatuose kurti gaminiai iš odos, keramikos, medžio. Žmonėms šis dizainas kurį laiką atrodė pasenęs ir nemadingas, tad jie išmesdavo to laikotarpio vazas, albumus, rankines. Tačiau nevertėtų to daryti, kadangi laikui bėgant šie daiktai įgauna vertę. Pavyzdžiui, dabar tarp kolekcininkų populiaru kolekcionuoti keramikės Leokadijos Belvertaitės-Žygelienės figūrines skulptūrėles.

Me­no pra­mo­nė. „Dai­lės“ kom­bi­na­tų veik­la. Ra­sa Dar­gu­žai­tė. Vil­niaus auk­cio­no bib­lio­te­ka (Vil­nius, 2020)

– Tad, žvelgiant šių dienų akimis, gaminiuose būta ne tik serijinės gamybos bei duoklės ideologijai, bet ir didelės išliekamosios vertės?

– Žinoma. Be abejo, kaip ir visur, menininkai kartais turėdavo panaudoti ir sovietinius simbolius. Tačiau nereikėtų visko suprimityvinti ir žiūrėti tik per ideologinę prizmę. Taip, pirmaisiais dešimtmečiais po karo mene ideologijos būta nemažai. Tačiau vėliau dailė modernėjo, laisvėjo dizaino stilius ir forma. Ypač odos ir keramikos dirbiniuose – tai puikiai matyti pažvelgus į kombinato katalogą. Kita vertus, kai kurie cechai, pavyzdžiui, odos ir metalo, iš pradžių neturėjo specializuotų dailininkų profesionalų. Vis dėlto, 8-ajame dešimtmetyje į juos įsiliejo nauja dailininkų karta. Dauguma jų buvo baigę Estijos dailės institutą, kuriame ugdyti odininkai, juvelyrai ir kiti taikomosios dailės sričių menininkai. Su šia karta "Dailės" kombinatuose ėmė skleistis moderni dirbinių forma ir stilistika.

– Didžiuosiuose miestuose būta po dirbtuvių pastatą. Tačiau tikriausiai kombinatui dirbantys menininkai kūrė ir savose dirbtuvėse?

– Tikrai taip. "Dailės" kombinatams kūrė įspūdingas skaičius dailininkų. 1980 m. duomenimis, kombinatuose dirbo apie 1 900 žmonių. Vilniuje iš jų būta 319 dailininkų, Kaune – apie 300, o Klaipėdoje – apie 50. Vieni menininkai kurdavo etalonus kūriniams, pavyzdžiui, vazoms ar albumams. O kita dalis juos išpildydavo – žiedė vazas, dekoravo, glazūravo. Kombinatuose kurti serijiniai, mažatiražiai ir autorių dirbiniai. Tiražo kiekį nustatydavo Meno taryba. Didžiausias tiražas – 300 vienetų, nuo 10 vienetų tiražo produkcija buvo laikoma serijine. Kauno kombinate iškirtinio dizaino etalonus kūrė Valdemaras Manomaitis, vėliau subūręs grupę keramikų, kuriančių vien autorinį tiražą. Vilniuje veikė Estampo cechas. Jo grafikai nedirbo kombinate, o tik atspausdavo savo darbus. Pirmiausia kūrinius jie pateikdavo Meno tarybai, kuri darbą priimdavo arba atmesdavo. Taryba nustatydavo tiražą (dažniausiai ne daugiau kaip 100 vnt.). Dailininkai pasirašydavo visą kombinato darbuotojų atspaustų kūrinių tiražą. Pasirašyti kūriniai būdavo nunešami į medžio cechą ir įrėminami. Iš čia jie keliaudavo į kombinato parduotuves. Štai toks buvo kelias nuo eskizo sukūrimo iki kūrinio realizacijos ir atsidūrimo parduotuvėje. Taip dailininkas tarsi gaudavo tam tikrą pagalbą – gal jis neturėjo įrangos atspausti savo darbą, tad jo kūrinį realizuodavo kombinatas. Svarbu paminėti ir tai, kad kombinatų veikla Lietuvoje nebuvo išskirtinė. Buvusioje SSRS tokio tipo kombinatų veikė apie 150. Latvijoje – Rygos "Māksla" kombinatas, Estijoje – Tartu "Ars" kombinatas ir kt.

– Tikriausiai būta ir nemažai cenzūros – juk kiekvieną kūrinį turėjo patvirtinti Meno taryba?

– Taip, visi darbai – nuo vazelės iki skulptūros miesto aikštei, turėjo būti patvirtinti Meno tarybos. Kiekvienai sričiai buvo sudaroma atskira taryba – taikomajai dailei viena, monumentaliajai – kita. Tarybas sudarydavo žymūs to meto menininkai, dailininkai, skulptoriai, menotyrininkai. Žinoma, būdavo atsižvelgiama ne tik į kūrinio formą, bet ir į turinį. Šias tarybas paskirdavo Dailės fondas ir Dailininkų sąjunga. Jas sudarydavo nuo penkių iki vienuolikos narių. Suprantama, nariai privalėjo atsižvelgti ir vadovautis partijos bei Vyriausybės nutarimais ideologiniais klausimais, Dailininkų sąjungos ir Dailės fondo nuostatais.

– Kiek tokioje sistemoje buvo teigiamų dalykų? Kuriant profesionalams tikriausiai mažiau šansų, kad rinkoje pasirodys klišinės molinės varlės ir panašūs juoką keliantys dirbiniai?

– Dauguma kombinatų kūrinių buvo išties aukšto meninio lygio. Žinoma, pasitaikydavo ir kičinių, primityvių dirbinių. Kita vertus, kombinatas negamino nepatvirtintų kūrinių, o vienas punktų Meno taryboje buvo atsižvelgti į meninę idėją. Prisiminkime ir tai, kad visi kūriniai buvo rankų darbo. Be to, kombinatuose dirbo daug profesionalių dailininkų.

– Kokių įdomybių, kurios pačiai buvo netikėtos, sužinojote sudarydama knygą?

– Kaip ir minėjau, jokios susistemintos medžiagos apie kombinatų veiklą nebuvo. Tad skaičiau periodinę spaudą, kalbinau buvusius įmonės darbuotojus. Labai gelbėjo spauda – sužinojau, kokia veikla kombinatai užsiėmė, kokios organizuotos parodos, kokiu mastu visa tai vyko. Vartant 50–70 metų senumo periodiką, labiausiai stebino ne ideologinis straipsnių atspalvis, bet jų naivumas, vyraujanti retorika. Manau, kad būtų galima atlikti puikią tuometės spaudos kalbos analizę. Įdomiausios man buvo archyvinės nuotraukos, tad stengiausi, kad ir leidinyje jų būtų pakankamai. Jos atskleidžia, kokia tuo metu buvo aplinka, kurioje dirbo žmonės, kaip atrodė dirbtuvės. Šypsnį kelia kai kuriose jų pernelyg teatrališkai pozuojantys kombinato darbuotojai.

Kauno "Dailės" kombinato ištakos buvo tarpukariu veikęs kooperatyvas "Marginiai". Pasikeitus politinei santvarkai, pirmasis kombinatas ir buvo įsteigtas Kaune – tai įvyko 1945-aisias. Po metų kombinatai įsteigti ir Vilniuje bei Klaipėdoje. Iš pradžių jie neturėjo vienos darbo patalpos, tad dirbtuvės buvo išmėtytos po visą miestą. 1960-aisiais Kaune, Vilijampolėje pastatytas pirmasis kombinato pastatas. Vilniuje naujas kombinato pastatas iškilo 1966 m., Klaipėdoje –1977 m. Palaipsniui iš po visą miestą išsibarsčiusių dirbtuvėlių viskas sukelta į vieną didelį kombinatą.



NAUJAUSI KOMENTARAI

samas

samas portretas
"Baltijos" siuvimo fabrike buvo įspudingas Jovaišos odinis pano. Įdomu ar tebėra.

anonimas

anonimas portretas
Ir litus aukštos kokybės spausdino .
VISI KOMENTARAI 2
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių