D. Kazragytė: sunkiausiais momentais žmogaus vidinis pasaulis neišsemiamas

  • Teksto dydis:

Pabėgusi nuo viešumos ir teatro legendinė aktorė Doloresa Kazragytė pesimistiškai žvelgia į neramumų pilną pasaulį ir sutrikusius žmones. Tačiau tuoj pat priduria, kad žmogaus dvasia nepalaužiama. Būtent apie dvasinę ištvermę, stiprius ryšius tarp žmonių ir kasdienybės stebuklus aktorė kalba ir naujausioje knygoje "Kur skrendi, vienišas paukšti".

Jau dešimtoje knygoje aktorė atvirai, su humoru ir autoironija pasakoja, kas jos gyvenime įvyko per pastaruosius dvejus metus. O šįkart apie naujausią knygą, teatrą ir kasdienybės grožį D.Kazragytę kalbina leidyklos "Tyto alba" vadovė Lolita Varanavičienė.

– Kodėl naujausią knygą pavadinote "Kur skrendi, vienišas paukšti"? Kelinta ši knyga?

– Skaičius tikrai painiojasi, bet man atrodo, kad tai dešimta knyga. Nebeskaitau ir nebevartau savo knygų, paleidžiu jas į gyvenimą. O tas paukštis pavadinime... Prieš trejus metus kaime, pagriovy, radau didžiulį paukštį – sakalą ar erelį, tiksliai nežinau. Galvoju, nepaliksi jo čia griovy gulinčio, tad skandinau jį. Pririšau prie paukščio akmenį, skarelę užrišau...

Visą laiką kovoji, susiduri, kad ir su mažyčiu konfliktu. Visą laiką blaškaisi tarp to, ką turėtum ir ko neturėtum daryti.

– Tas paukštis buvo negyvas?

– Negyvas, tik jo akys buvo tokios... Snapas... Toks galingas paukštis. Ir aš jį nuskandinau. Įmečiau iš valties prie baltų lelijų. Man tas paukštis taip įstrigo. Dar prisiminiau ankstesnės savo knygos "Švytintis rūkas" viršelį, kur pavaizduotas skrendantis paukštis. Ir man viskas taip susisiejo, atrodė, kad turiu kalbėtis su tuo griovyje surastu paukščiu. Yra tokių keistų dalykų, kur negali suvokti, kodėl taip nutinka. Ir tas paukštis man mintyse vis grįžta ir grįžta. Jis tarsi atvėrė mintis šiai knygai.

– Į amžinybę. Nemoku paaiškinti, kas tai yra. Iš pradžių galvojau, kad kraustausi iš proto, kad mano mintys kažkokia nesąmonė. Bet po to perskaičiau Carlo Gustavo Jungo "Raudonąją knygą". Jis ją rašė trylika metų ir niekam nerodė. Tai buvo jo pokalbis su savo siela. Jis rašė apie tai, kad, nepaisant mokslų, paskaitų, profesoriavimo, vis dėlto nežino, kas jis esu, kas yra jo siela. C.G.Jungas taip pat aprašo sceną, kai pas jį atskrenda paukštis ir jis kalbasi su tuo paukščiu. Tai perskaičius sustiprėjau ir pagalvojau, kad gal dar neišsikrausčiau iš proto.

– Jūsų knygos skaitomos, mylimos, populiarios. Kokia šios naujausios knygos pagrindinė mintis?

– Galima sakyti, kad mano knygos neturi meninės, literatūrinės vertės, nes tai mano įspūdžiai, impulsai, kuriuos aš gaunu, tokie esė. Tarkim, eina senutė gatve, ji parkrenta, aš ją pakeliu, mes einame, vaikštome, ji man papasakoja savo gyvenimą, ir aš iš to parašiau novelę. Man visą laiką reikia tokių impulsų, gyvenimo prototipų, realaus žmogaus, jo akių. Tai ir ši knyga gimė iš gyvenimiškų impulsų.

– Vos susitikome, pasakėte, kad jau dešimt metų nebuvote teatre. Turite galvoje, kaip žiūrovė? Juk scenoje jus galime išvysti.

– Vaidinu viename spektaklyje – Krystiano Lupos "Didvyrių aikštėje". Tiesiog jis labai norėjo, kad vaidinčiau.

– O kaip žiūrovė? Kodėl nebeinate į teatrą? Kodėl jums tai nebeįdomu? Ar tai yra meilė iš neapykantos, ar neapykanta iš meilės?

– Turbūt neapykanta iš meilės.

– O yra tame neišsipildžiusio likimo? Juk šiandien norėtumėte vaidinti Hedą Gabler?

– Ne. Niekada. Nė už ką.

– Norėtumėt vaidinti Maksimo Gorkio Motiną?

– Nieko nenorėčiau vaidinti.

– Kodėl?

– Nenoriu lipti į sceną repetuoti, nes tas procesas, kai yra vyriausiasis režisierius...

– Jūs nenorite valdžios?

– Nenoriu. Tikrai. Pats procesas, galite įsivaizduoti: sėdi žmogus ir jis žiūri į tavo akis, į tavo rankas, į tavo kūną, ką tu darai. Ir tu visą laiką lauki pastabų, kol tau pasakys, kad čia ne taip, čia ne taip, reikia taip. Yra karalius, vadas, kuris sėdi, žiūri į tave, ir aš žinau, kad jis žiūri... Beveik trisdešimt metų išdirbau teatre ir visada tą jaučiau. Visą laiką yra tas sekimas, ar tu taip darai, ar ne taip darai. Ir, žinot, gal skambės mistiškai, bet kai 2003 m. sulaukiau pensinio amžiaus, iš karto padaviau pareiškimą išeiti iš teatro ir staiga pajutau išsilaisvinimą. Tada ėmiau važinėti po miestelius, dabar susitinku su paprasta publika bibliotekose mažuose miesteliuose. Čia atradau save.

– Jūs ten vaidinate?

– Vaidinu, bet, vaidinu ką noriu, ištraukas iš spektaklių, pajuokauju, pakalbu.

– O jūs kada nors pagalvojate, nesakau, kad svajojate, jokiu būdu, bet ar pagalvojate, kad staiga ateitų režisierius Krzysztofas Zanussis ir sakytų: Kazragyte, štai turiu vaidmenį jau nebe labai jaunos moters, jis būtent jums sukurtas. Ar sugebėtų jus kas nors įtikinti dabar mesti viską ir eiti į sceną.

– Jeigu tai būtų K.Zanussis ar K.Lupa, su kuriuo dirbau, tai gal ir sutikčiau. Bet, čia, Lietuvoje, – ne.

– Tai ar galime daryti išvadą, kad jūs tebesate aktorė, kuri laukia režisieriaus?

– Galbūt tebesu aktorė, bet nebelaukiu. Tikrai. Man užtenka susitikimų su paprastų miestelių žmonėmis bibliotekose, kartais ir bažnyčiose. Neblefuoju, tikrai nebenoriu vaidmens, nenoriu lipti į sceną. Džiaugiuosi, kad Dievo ar kokia kita jėga mane taip patraukė nuo teatro.

– Uždanga nusileido.

– Dėl to, kad yra labai daug aktorių, kurie iki pat senatvės labai nori dar vaidinti, dar lipti į sceną, o aš nebenoriu.

– Bet viena akimi vis tiek stebite, kas vyksta mūsų teatre? Žiūrėdama į kokį nors jauną aktorių arba aktorę, ar pagalvojate, va, šitas geras, talentingas. Apskritai ar jauni žmonės jus žavi?

– Žinote, jeigu dešimt metų nematei nė vieno spektaklio...

– Vadinasi, nieko ir nesitiki iš jaunų aktorių.

– Aš nieko dabar nežinau. Kaip sakau, mano matymas sustojo ties Rolandu Kazlu.

Negyvas, tik jo akys buvo tokios... Snapas... Toks galingas paukštis. Ir aš jį nuskandinau.

– Jūs jį laikote geru aktoriumi?

– Jau seniai mačiau jį teatre. Bet, va, prieš kurį laiką nuėjau į savo bažnyčią, ten sako: ar žinai, kad vyks susitikimas su R.Kazlu? Nusprendžiau ateiti pasižiūrėti, ką jis daro. Po Mišių žmonių pilna, prisigrūdę. R.Kazlas tąkart skaitė Vlado Šimkaus eilėraščius, kitus tekstus. Pabuvau gal 40 minučių ir galvoju, Rolandai, aš noriu išgirsti, kas tu esi, ką tu nori pasakyti, o iš knygos paskaityti eilėraščius bet kas gali. Žinoma, gal ne taip gerai, nes jis skaitė tikrai profesionaliai, su humoru, bet, žinokit, man nusibodo ir aš išėjau. Aš tikėjausi, kad jis atvers savo sielą. Šiandien man norisi išgirsti paties žmogaus balsą, ką jis galvoja, kad jis tuo pasidalytų su kitais.

– Minėjote, kad šiandien jums labai svarbus tikėjimas, krikščioniškosios vertybės. Ar sutiktumėte, kad jeigu žmonės laikytųsi dekalogo, tai būtų tobulos visuomenės ir tobulų santykių prielaida?

– Šito niekada nebus. Nebus dėl to, kad yra ta tamsioji jėga, kuri vis tempia žmogų. Ir aš vis jaučiu: rūkyti ar nerūkyti, eiti į bažnyčią ar neiti, daryti tą ar nedaryti. Visą laiką kovoji, susiduri, kad ir su mažyčiu konfliktu. Visą laiką blaškaisi tarp to, ką turėtum ir ko neturėtum daryti.

Dabar tiek neramumų pasaulyje, ir nematau prošvaistės. Ką žmonija begali sukurti? Manau, kad einame į pragarmę. Dievas eina tolyn nuo žmonių. Kitaip sakant, žmonės eina nuo Dievo tolyn. Vydūnas yra labai gerai parašęs, kad reikia tylos, daugiau tylos, įsiklausymo į save. Išsigelbėjimą galime atrasti tik savo viduje. Tikiu, kad sunkiausiais momentais žmogaus vidinis pasaulis neišsemiamas.



NAUJAUSI KOMENTARAI

...,neMALONIU tekstu GAUSYBEJE perSKAICIAU...,

...,neMALONIU tekstu GAUSYBEJE perSKAICIAU..., portretas
kaip labai IDOMU ir kelianti NUOTAIKA... TASKAS
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių