Asmeniniai prisipažinimai
„Labai gera visus jus čia matyti. Mano vardas – Kristina Morta Paškevičiūtė-Birulienė, esu teatro ir kino aktorė“, – simpatiška šviesiaplaukė rudu kostiumėliu tiriamai žvilgtelėjo į susirinkusiuosius. Kartu su režisiere Laura Kutkaite Ąžuolyno bibliotekos svečiams jos prisistatė ne kaip menininkės ar tradicinės kūrėjos, o kaip moterys, kalbančios apie savo pačių patirtis.
30-metė Kristina pasakojo apie tantrines praktikas, padėjusias ne tik atsikratyti senų traumų, bet ir iš naujo atrasti malonumą. Tuo metu 32-ejų Laura atvirai prisipažino, kad prireikė nemažai laiko, kol suprato esanti ir sveika, ir normali.
„Man padėjo ne kultūra ar aplinka. Man padėjo tyrimai ir duomenys“, – atvirą režisierės prisipažinimą lydėjo kvietimas geriau pažinti vieniems kitus. Pirmiausia – per tris muzikinius kūrinius, kurie išjudino ar bent jau privertė nusišypsoti susirinkusiuosius. Vėliau – per žaidimais paremtą, mokyklose itin populiarią mokymosi platformą „Kahoot“.
„Pakviesime atlikti apklausą. Ji anoniminė ir skirta tiems, kurie save identifikuoja kaip moteris. Tačiau kviesime pasirašyti ne savo, o tuo vardu, kuriuo augant jus vadino tėvai ar globėjai, kalbėdami apie jūsų genitalijas. Tokiu atveju aš pasirašyčiau ne Kristina, o „sysiukas“, – K. M. Paškevičiūtės-Birulienės pavyzdžiu pasekė ne tik Laura, prisistačiusi „pučkumi“, bet ir likusieji spektaklio-paskaitos dalyviai.
Tokiu atveju aš pasirašyčiau ne Kristina, o „sysiukas“.
Po akimirkos aktorės sveikino užsiregistravusius dalyvius: „šviesoforą“, „dziundzytę“, „punzdę“, „pickę“, „pelytę“. Klausimai, vienas po kito pasirodę ekrane, buvo elementarūs, tačiau kai kuriems, tikėtina, pernelyg intymūs viešai erdvei. Ar kontracepcija gali sumažinti seksualinį potraukį ir malonumą? Ar moterys gauna pakankamai informacijos apie menopauzę ir pasiruošimą jai? Ar apie moters seksualinę sveikatą vis dar kalbame per mažai? Vienus klausimus lydėjo tylus kikenimas, kitus – staigus brūkštelėjimas per telefono ekraną, kad, neduok Dieve, greta sėdintis nepamatytų.
Beveik kaip pamoka
Netrukus Kristina su Laura įsitaisė už stalų, panašių į mokyklos suolus. Viskas priminė istorijos pamoką, tik kur kas įdomesnę nei tada, kai mokytoja kalbėjo apie Šaltąjį ar Antrąjį pasaulinį karus. Šįsyk kalbos sukosi apie moters kūną, intymiausias jo vietas, patirtis, nusivylimus.
Nejučia mintimis grįžau į dar ankstesnes klases, kai per klasės valandėlę pirmą kartą vietoj auklėtojos priešais mane ir bendraklases stojo nepažįstama moteris. Išdalijusi „O.B.“ tamponus, ji ėmė pasakoti apie lytinį gyvenimą. Tąkart buvo nejauku. O dabar? Kai Kristinos ir Lauros klubais žemyn nuslinko sijonai, o aš išvydau, kad po jais moterys be apatinių, – sutrikau. Aktorių drabužiams toliau krintant nuo smulkių kūnų, šie nesiliovė virpėti. Atsigręžusi į sėdinčius man už nugaros jaučiau – virpesys tapo visuotiniu reiškiniu, atspindinčiu spektaklio pavadinimą.
Tremolo – muzikinis terminas, reiškiantis labai greitą to paties garso, intervalo, akordo kartojimą arba greitą dviejų garsų kaitaliojimą. Italų kalba šis žodis reiškia virpėjimą. Šiame spektaklyje jis tapo kur kas platesne metafora – kūno reakcija į prisilietimą, balso drebėjimu kalbant apie gėdą, širdies plakimu susidūrus su tuo, ko ilgą laiką nebuvome mokomi įvardyti garsiai. Nepatogumas, kurį pajutau išvydusi apnuogintus moterų tarpkojus ar krūtis, buvo trumpalaikis. Kristinai ėmus šokti, o Laurai įsitaisius ant stalo, pajutau norą ne tik prisėsti šalia, bet ir nusimesti drabužius kartu su jomis. Įtaigus pateikimas? Taip.
Apnuogintos problemos
Nuplėšti drabužiai apnuogino ne tik aktorių kūnus, bet ir temas, kurios mūsų visuomenėje dažnai įspraustos tarp kraštutinumų, – jos arba vulgarizuojamos, arba nutylimos. Anot kūrėjų, „tremolo“ yra savotiškas priminimas apie baimę neatitikti visuomenės nubrėžtų normos ribų – būti per jautriai, per daug geidžiamai, per laisvai, per garsiai arba, priešingai, – nepakankamai. Apie gyvenimą pagal kitų primestus scenarijus, kurie ilgainiui tampa tokie įprasti, kad imame juos laikyti savais.
Režisierė L. Kutkaitė ne kartą yra sakiusi, kad malonumas šiame spektaklyje virsta ne tik asmenine, bet ir politine tema. Pasak jos, moterų santykis su savo kūnu ilgą laiką buvo formuojamas ne kalbant apie pažinimą ar malonumą, o kontroliuojant, sėjant baimę ir gėdą. Būtent todėl „tremolo“ tiek daug dėmesio skiria ne vien seksualumui, bet ir savivertei, kūno suvokimui, vidiniam saugumui. Spektaklyje nuolat jaučiama mintis, kad moters kūnas visuomenėje vis dar yra vertinimo objektas – jis stebimas, komentuojamas, taisomas, lyginamas.
„Spektaklis nėra skirtas tik moterims. Tai kūrinys visiems, kurie nori geriau suprasti, kaip formuojasi mūsų santykis su kūnu, intymumu ir saviverte“, – L. Kutkaitė pabrėžia, kad tarp žiūrovų visuomet smagu matyti vyrus, partnerius, draugus, brolius, nes pokalbis apie seksualinę sveikatą negali vykti tik iš vienos pusės.
Vienas ryškiausių spektaklio bruožų – gebėjimas sukurti ir išlaikyti saugų artumą. Žiūrovas nespaudžiamas jaustis vienaip ar kitaip. Veikiau priešingai – suteikiama galimybė išgirsti save. Čia nėra moralizavimo ar bandymo šokiruoti vien dėl efekto. Net ir nuogumas scenoje neatrodo vulgarus – jis tampa natūralia spektaklio kalbos dalimi. Atrodo, kad kūrėjos sąmoningai naikina ribą tarp scenos ir auditorijos, tarp menininko ir žmogaus, tarp vaidmens ir tikros patirties.
Neatsitiktinis formatas
Reginio formatas – neįprastas, bet tikrai neatsitiktinis. Performatyvi paskaita, o ne tradicinis dramos spektaklis dokumentiką, tyrimais grįstą informaciją, asmeninius liudijimus ir teatrinį veiksmą sujungė į vientisą patirtį. Tokia forma suteikė galimybę kalbėti apie jautrias temas ne sausai, ne akademiškai, o gyvai ir emocingai, įtraukiant žiūrovus.
„Čia grynai apie mus...“ – nugirdusi, ką šnabžadasi kiek tolėliau sėdinčios bičiulės, jaučiau vidinį pasitenkinimą, kad režisierei pavyko pasiekti savo tikslą.
Neatsitiktinis ir vietų, kuriose rodomas spektaklis, pasirinkimas. Aktorės „tremolo“ apgyvendino ne tradicinėse teatrų salėse, o netradicinėse erdvės, tarkime, Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto auditorijoje arba kaip šįsyk – Ąžuolyno bibliotekos „Žvaigždžių“ salėje.
„Esu čia buvusi knygų pristatymuose. Spektaklyje – pirmą kartą. Ar pasiteisino? Mano manymu, aplinka sustiprino įspūdį, kad žiūrovas dalyvauja ne tik meniniame įvykyje, bet ir tam tikrame visuomeniniame ar edukaciniame eksperimente“, – vietą ir siužetą vertino pusamžė renginio viešnia.
Spektaklis po šalį keliauja jau kurį laiką ir yra sulaukęs nemenko dėmesio tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Jis pristatytas tarptautiniuose festivaliuose „Sirenos“, „ConTempo“, rodytas Lenkijoje, Latvijoje, Estijoje, Italijoje. 2025 m. „tremolo“ pelnė festivalio „Sirenos“ žiuri prizą ir specialų festivalio „Kreivės“ apdovanojimą, o 2026-aisiais L. Kutkaitė už spektaklio dramaturgiją ir patį kūrinį buvo įvertinta net dviem „Auksiniais scenos kryžiais“.
Pabaiga – ne pabaiga
Spektaklis baigėsi taip pat netikėtai, kaip ir prasidėjo. Salėje pritilus muzikai, ekrane pasirodė ištraukos iš Juozo Zalyčio knygos „Meilės vardu“. Kadaise daugeliui ji buvo vienas svarbesnių vadovėlių apie santykius, lytinį gyvenimą, moters ir vyro vaidmenis. Vis dėlto, šiandien didžioji dalis tų minčių skamba keistai ar netgi absurdiškai. Ypač žinant, kiek daug metų apie moters kūną buvo kalbama gėdinant, moralizuojant, aiškinant, kaip moteris turėtų elgtis ar atrodyti.
Tą „turėtų“ puikiai iliustravo moterų lytinių organų nuotraukos, visų akivaizdoje ekrane koreguojamos fotošopu. Mintis buvo paprasta, bet labai stipri – net ir intymiausias kūno vietas šiandien bandoma sutalpinti į teisingą grožio standartą. Visa, kas neatitinka to idealo, dažnai slepiama po gėda, tyla arba retušavimu. Vėliau veiksmas natūraliai persikėlė į kitą etapą. Diskusijoje su žiūrovais dalyvavusi psichoterapeutė Giedrė Jonušienė pratęsė „tremolo“ temą už scenos ribų. Vieni klausimus specialistei uždavė tiesiogiai, kiti – anonimiškai, nuskenavę specialų QR kodą. Pastarieji klausė to, kas dažnai lieka vidiniuose pokalbiuose su savimi. Kaip vėl pamilti savo kūną po nėštumo? Kaip atsikratyti senų traumų ir iš naujo prisileisti kitą žmogų?
„Jau dabar gana aišku, kad „tremolo“ nėra vien spektaklis apie seksualumą. Tai spektaklis apie teisę jaustis normaliai. Apie teisę pažinti save be gėdos. Apie kūną, kuris neturi būti nei tobulas, nei patogus visuomenės lūkesčiams“, – užkalbinta jauna moteris, kaip ir dauguma vakaro svečių, neskubėjo išeiti iš salės. Žvelgdama į tuščią sceną ji bandė suvokti, kas ką tik įvyko.
„Ėjau su vienomis mintimis, o išeinu su visai kitomis. Tikiu, kad tikrasis suvokimas ateis ryt pabudus“, – žiūrovė džiaugėsi laiku pamačiusi kvietimą ir spėjusi užsiregistruoti, kol buvo laisvų vietų.
(be temos)
(be temos)
(be temos)