Kai penkiolikametis Andranikas Aleksanianas uždainuoja – praauga pats save. Unikalaus balso savininkas iš Ukrainos serga reta liga, kuri stabdo jo kūno augimą, bet netrukdo kopti į muzikinio pasaulio viršūnes. Kuri bus aukščiausia – tai įdomu ir pačiam A.Aleksanianui.

Liga ir muzikalumas

1998-aisiais Ukrainos armėnų šeimoje gimusio Andraniko gyvenimas paženklintas negalios. Po dažnam vaikui įprasto ausies uždegimo – otito, dvejų metų Andranikas ėmė lėčiau augti. Berniukui išsivystė reta liga – achondrodisplasijos sindromas.

Net ir šiandien, būdamas kiek daugiau nei vieno metro ūgio, negalėdamas laisvai bėgioti ir šokinėti su bendraamžiais, vaikinas nestokoja optimizmo.

Nuo mažens A.Aleksaniano tėvai ypatingą dėmesį skyrė muzikiniam išsilavinimui. Berniukas pasižymėjo itin gera muzikine klausa, o kai paaugo – dėmesį atkreipė ir jo stiprus bei švarus vokalas.

Naujųjų metų išvakarėse Kauno valstybinėje filharmonijoje koncertavęs ukrainietis drąsiai bendravo su publika, plačiai šypsojosi nuo scenos, savo stipriu balsu ir švaria tonacija pavergė publikos simpatijas.

Pelnęs daugybę apdovanojimų Ukrainoje ir už jos ribų nesustoja – aktyviai koncertuoja, dalyvauja konkursuose. 2009 m. atstovavo Ukrainai vaikų "Eurovizijos" konkurse.

Neperdegti per anksti

Pakalbintas apie jaudulį prieš koncertus, A.Aleksanianas tarsi brandus muzikas tvirtai atsako: “Su jauduliu man padeda kovoti pasiruošimas ir pasitikėjimas savimi. Lipdamas scenos laiptais tampu kitu žmogumi, kuris dainuoja, o ne jaudinasi.”

Lygiuotis į kompozitorius Raimundą Paulą, garsųjį tenorą Lucianą Pavarotti, kitas muzikos scenos asmenybes, – anot jaunojo dainininko, tai yra privalu tokiems atlikėjams kaip jis, norintiems nepritrūkti įkvėpimo ir sėkmingai žengti muzikiniu profesiniu keliu. A.Aleksanianas kol kas jaučiasi per mažai pasiekęs, kad pats taptų kieno nors siekiamybe, bet viliasi: vieną dieną taip tikrai nutiks.

Muzikologai A.Aleksanianui prognozuoja sėkmingą karjerą. Dažnai jis lyginamas su garsiu italų vokalistu Robertu Loretti, muzikinę viršūnę pasiekusiu paauglystėje.

“Aš baiminuosi, kad neperdegčiau, nesustočiau. Bijau, kad daugiau nebus ko siekti ir visos viršūnės bei iššūkiai bus įveikti”, – nekukliai atsako kuklus pašnekovas ir kaip subrendęs atlikėjas priduria, kad mėgaujasi kūrybos procesu, buvimu scenoje ir apie ateities karjerą daug negalvoja.

Maža didelė svajonė

Sūnų į koncertus dažnai lydinti mama Liudmila neslepia, jog norėtų, kad sūnus nebūtų vien estradadinės muzikos atlikėjas. Anot jos, Andranikas klausosi ir klasikinės muzikos ir, trumpai pagalvojusi, prisimena žanro pavadinimą – roko.

Mama teigia, kad net ir dainuoti roko muziką Andranikui sekasi neblogai. Vokalisto akys sužimba išgirdus šį žanrą ir suskumba pratęsti mamos mintį:  “Taip, "Nirvana" man labai patinka.”
“Ar domiuosi klasikine muzika? Taip, žinoma. Laikas parodys, galbūt geriau susipažinęs su šiuo žanru ir kiek subrendęs stosiu į klasikinės muzikos solistų gretas”, – svarsto muzikas.

Kaip ir kiekvienas atlikėjas, A.Aleksanianas džiaugiasi galėdamas dainuoti prieš klausytojų pilną salę: “Kai pakilęs į sceną pamatau, jog visos vietos salėje užimtos, labai apsidžiaugiu ir dar labiau įsijaučiu į dainavimą. O gausūs aplodismentai – didžiausia palaima.”

Jaunojo atlikėjo gyvenimas neapsiriboja vien scena. Kaip ir kiekvienas šiuolaikinis paauglys, vokalistas daug laiko praleidžia prie kompiuterio – montuoja vaizdo įrašus, programomis kuria muziką.

Paklaustas, ką norėtų daryti, jei nedainuotų, A.Aleksanianas sutrinka: muzika jo gyvenime užima per daug vietos, kad būtų apie tai susimąstęs. "Manau, daugiau nieko nesugebėčiau taip gerai daryti”, – priduria.

“Svajonė? Svajoju neperdegti per anksti”, – paklaustas kokia ji, ilgai nemąstydamas atkerta A.Aleksanianas, tačiau kiek pasvarstęs patikslina: – Didžiausia svajonė yra pasveikti.”
Šalia sėdinti mama pritariamai linksėdama papasakoja apie tarp koncertų įsiterpiantį nuolatinį sūnaus gydymą bei laukiančias sudėtingas operacijas įvairiose šalyse.