Archyvus pravėrus: bandymai pabėgti iš SSRS

Režimo priemonės

Profesionaliai parengtas projektas pristato autentiška vaizdine medžiaga papildytus koncentruotus pasakojimus apie tiek ankstyvuoju, tiek vėlyvuoju sovietmečiu vykusius Lietuvos gyventojų bandymus išsiveržti iš SSRS.

SSRS ideologijoje iš piliečiams suteiktų laisvių sąvokos buvo eliminuotas laisvas judėjimas. Laikytasi pozicijos, kad galėdami laisvai bendrauti, pamatyti vadinamųjų imperialistinių valstybių gyvenimo ypatumus, sovietiniai piliečiai patirs "kenksmingą ideologinę įtaką", nustos tikėję komunistinės visuomenės "dvasinėmis vertybėmis ir idealais", o galintys palikti šalį pateiks Vakarams žinių apie tikrąją tragišką ekonominę padėtį Sovietų Sąjungoje.

Kaip sakoma parodos pratarmėje, pirmąjį pokario dešimtmetį SSRS siena buvo uždaryta – į užsienį išvykti buvo draudžiama. Ten patekti buvo galima tik vykstant į komandiruotes. Emigruoti buvo leidžiama tik šeimų susijungimo tikslu ar kai kurioms etninėms grupėms (lenkams, vokiečiams, žydams). Pirmieji turistai iš SSRS į užsienį išvyko tik 1955-aisiais. 1956 m. iš Kauno į įvairias užsienio šalis su turistinėmis grupėmis išvyko daugiau kaip 100 žmonių.

"Komunistinė valdžia bijojo, kad SSRS piliečiai gali pasilikti užsienyje ir pasiprašyti politinio prieglobsčio. Todėl į užsienį buvo išleidžiami tik sovietinei santvarkai lojalūs ir gerai patikrinti žmonės, gavę partinių ir profesinių sąjungų rekomendacijas bei saugumo leidimą", – primena LYA KGB dokumentų skyriaus vedėja Vilma Ektytė.

Norint išvykti į užsienį privačiais tikslais, būdavo būtina gauti iškvietimą iš užsienyje gyvenusių giminių. Leidimas išvykti į užsienį buvo išduodamas atsižvelgiant į KGB atliktą asmens specialųjį patikrinimą ir raštu pateiktą nuomonę. Specialusis patikrinimas nebuvo taikomas SSRS partinių ir sovietinių valdymo įstaigų vadovaujantiems (nomenklatūriniams) darbuotojams.

1973 m. į kapitalistines šalis privačiais tikslais (individualiai) pageidavo išvykti 765 asmenys, iš jų 645 buvo uždrausta išvykti dėl rastos "kompromituojančios medžiagos". Iš 13176 asmenų, pageidavusių vykti privačiais tikslais į socialistines šalis, buvo leista išvykti 10 651 asmeniui. Parodos tekstinėje medžiagoje išsamiai aprašomos tokių kelionių procedūros, užsienio valstybėse atsidūrusiems asmenims taikomi judėjimo apribojimai, sekimo metodai.

Siekiant užkirsti kelią galimiems pabėgimams į užsienį, KGB taip pat tikrindavo ir tarptautinių reisų lėktuvų, traukinių, autotransporto darbuotojus.

Vis dėlto net ir griežti apribojimai nesustabdė Lietuvos gyventojų, kurie rizikuodami savo gyvybe bandė ištrūkti iš už geležinės uždangos.

Sėkmingos istorijos

Trečiasis skyrius atskleidžia pabėgusių ir sugrįžusių asmenų atvejus – kad ir kaip paradoksaliai skamba, tačiau būta ir tokių.

Parodos medžiaga suskirstyta į keturis skyrius. Pirmajame aptariamos sėkime pasibaigusios pabėgimo istorijos. Tarp herojų – anaiptol ne vien civiliai, kurie 1944 m. liepos–spalio mėnesiais į Vakarus traukėsi kartu su frontu. Galimybe pasilikti Vakarų sąjungininkų kontroliuojamose žemėse suviliojo SSRS okupacinės kariuomenės grupėse Vokietijoje ir Austrijoje tarnavusius Lietuvos piliečius.

Pvz., Abramas (Arkadijus) Reznikovičius, SSRS valstybės saugumo ministerijos (MGB) operatyvinio sektoriaus Berlyne vertėjas 1947 m. pabėgo į JAV kontroliuojamą Berlyno sektorių. Pasprukti pavyko ir Kėdainiuose gimusiam, tačiau vėliau Maskvoje gyvenusiam sovietų okupacinės kariuomenės gydytojui Josifui Zilberiui.

Plungėje gimęs Leonas Olšvangas nuo 1947 m. tarnavo sovietų armijoje, turėjo leitenanto laipsnį, dirbo sovietų karinės administracijos Brandenburgo žemėje Informacijos biuro korespondentu. 1949 m. liepos 14-osios naktį jis su Kaune gimusia žmona pabėgo į JAV okupacinę Vokietijos zoną.

Vėlesniu laikotarpiu, kaip pratarmėje pastebi V.Ektytė, dažniausiai sėkmė lydėjo tuos pabėgėlius, kurie užsienyje atsidūrė legaliu būdu – laivui atplaukus į užsienio šalių uostus, išvykus į turistinę kelionę ar komandiruotę. 1956–1981 m. užsienyje politinio prieglobsčio paprašė penkiolika Lietuvos gyventojų, kurie buvo išvykę į turistinę kelionę ar komandiruotę užsienyje, iš jų keturi komunistų partijos nariai, trys saugumo agentai

Sėkme baigėsi ir Antano Algirdo Bartasevičiaus pabėgimas. Į tuometę Vokietijos Federacinę Respubliką jis paspruko 1960 m. iš Vokietijos Demokratinėje Respublikoje dislokuoto SSRS kariuomenės dalinio, kur atliko privalomąją karinę tarnybą.

Pateikiama autentiška medžiaga ir informacija atskleidžia garsiosios KGB bylos "Piratai" – Prano ir Algirdo Brazinskų pabėgimo detales.

Pabėgimas į užsienį ar atsisakymas grįžti į Sovietų Sąjungą buvo laikomas pavojingu valstybiniu nusikaltimu ir prilyginamas tėvynės išdavimui. Kiekvienas pabėgėlis buvo vertintas kaip potencialus žvalgybinės informacijos šaltinis ar užsienio žvalgybos bendradarbis, todėl iki pat septintojo dešimtmečio pabėgėlis už akių būdavo nuteisiamas mirties bausme. Vėliau už pabėgimą buvo skiriama dešimt metų laisvės atėmimo bausmė, o nuo XX a. 7-ojo dešimtmečio pabaigos teismo proceso už akių nebeliko, tačiau represijų sulaukdavo Lietuvoje likę pabėgėlio šeimos nariai, pažįstami. 1987–1990 m. baudžiamosios bylos pabėgėliams, nevykdžiusiems antisovietinės veiklos, buvo nutrauktos nesant nusikaltimo "dėl tėvynės išdavimo" sudėties. Dalis baudžiamųjų bylų nutrauktos SSRS KGB padaliniui veikiant nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvos valstybėje 1990–1991 m.

Nepavyko ištrūkti

Sukrečiančios nesėkmingų pabėgimo istorijos patalpintos antrajame parodos skyriuje.

Lietuvos SSR KGB dokumentuose yra duomenų apie 320 asmenų, kuriems ketinimai 1945–1988 m. įveikti geležinę uždangą pabėgant iš SSRS buvo nesėkmingi, jiems buvo iškelta daugiau kaip 125 baudžiamosios bylos. Kai kurie bandė pasinaudoti padirbtais dokumentais ir iš SSRS pabėgti vykdant buvusių Lenkijos piliečių ar vokiečių repatriaciją. Dauguma ketinusių pabėgti buvo asmenys, neturėję jokios galimybės išvykti į užsienį legaliai, todėl bandė išplaukti valtimis ar slapčia patekti į užsienio laivą, pėsčiomis pereiti valstybinę sieną (dažniausiai su Lenkija ir Suomija). Suimtieji buvo baudžiami laisvės atėmimu įvairiems laikotarpiams, o kai kurie buvo uždaromi į psichiatrijos ligonines priverstiniam gydymui.

Istorijos įkaitais tapo Zavilevičių šeima iš Kauno. Tėvai ir sūnųs 1941 m. buvo įkalinti Kauno gete, 1944-aisiais išvežti į Štuthofo ir Dachau koncentracijos stovyklas. 1945 m. Zavilevičių šeimos nariai, išskyrus vertėju sovietų karinės administracijos Vokietijos rytuose dirbusį sūnų, buvo repatrijuojami į SSRS, tačiau pakeliui pabėgo į Miuncheną, buvusį JAV okupacinėje Vokietijos zonoje. Motinai atvykus aplankyti pastarojo sūnaus, abu buvo suimti ir nuteisti pataisos darbų lagerio. Vakarų Vokietijoje likę Michailas ir Solomonas Zavilevičiai už akių buvo nuteisti sušaudyti.

Eksponuojamuose dokumentuose atskleidžiama Valentino Triuko (gim. 1947 m.), Kauno dirbtinio pluošto gamyklos darbininko, istorija. Esą vengdamas atsakomybės už asmeninio turto vagystę 1967 m. rugpjūčio 9 d. jis nelegaliai perėjo SSRS–Lenkijos valstybinę sieną, tačiau buvo sulaikytas Lenkijos pasieniečių ir perduotas KGB. Lietuvos SSR Aukščiausiojo Teismo nuosprendžiu nuteistas laisvės atėmimu dvejiems metams ir vienam mėnesiui, bausmę atliekant bendrojo režimo pataisos darbų kolonijoje.

Laisvė buvo per sunki

Trečiasis skyrius atskleidžia pabėgusių ir sugrįžusių asmenų atvejus – kad ir kaip paradoksaliai skamba, tačiau būta ir tokių.

KGB už pabėgimą iš SSRS iškeltose baudžiamosiose bylose esančiuose apklausos protokoluose nurodyta daug įvairių grįžimą lemdavusių priežasčių: "vienatvės jausmas", "svetima buitis ir papročiai", "tėvynės ilgesys ir karštas noras gyventi su šeima", supratimas, kad "be tėvynės esi ten niekas", "sąžinės graužimas", "jausmas, kad visą laiką kažkas stebi". Šiems pabėgėliams iškeltos baudžiamosios bylos buvo nutrauktos, tačiau jų istorijas sovietai naudojo propagandai – jie turėjo viešai atgailauti už savo poelgį, aprašyti "patekimą į užsienio žvalgybos pinkles" ar "kančias kapitalistiniame pasaulyje".

Atskirai apžvelgiamos pabėgimo istorijos po 1990 m. kovo 11-osios, kai Lietuvos sienas dar kontroliavo KGB. Iki 1991 m. rugpjūčio pučo žlugimo Maskvoje Lietuvos sieną su Lenkija kontroliavo SSRS KGB pasienio kariuomenės daliniai (Lietuvos Respublika sienos kontrolę galutinai perėmė 1992 m. vasarą). Per šį laikotarpį sieną su Lenkija nelegaliai bandė pereiti šeši asmenys – ne tik Lietuvos gyventojai, bet atvykę iš Rygos, Lvovo ir kitų SSRS miestų.

Visa parodos medžiaga prieinama čia.