Ar tikrai nedera spręsti apie knygą iš viršelio?

Pristatome naują „370“ rubriką, kurioje kviesime susipažinti su meno ir kultūros srities profesijų atstovais ir jų darbo specifika. Šį kartą mūsų pašnekovai –  trys knygų dizaineriai: Agnė Dautartaitė-Krutulė, Jurgis Griškevičius ir Tadas Karpavičius. Kokia ta gija tarp knygos turinio ir išvaizdos ir kaip ji užčiuopiama – apie tai kalbamės su trimis ryškiais kūrėjais, kurių darbai dažnai išsiskiria knygynų lentynose ir pelno apdovanojimus.

Kūrybos procese ieško jungčių

Man visada knietėjo sužinoti, ar dizaineriai perskaito knygas, prie kurių dirba. „Ne visi tekstai man atsiskleidžia išsyk, kartais tenka skaityti ir kelis kartus. Darbinis skaitymas kiek kitoks, budresnis, – svarbu, kas slypi už žodžių ar  tarp jų, svarbios spalvos, charakteriai, vaizdai. Dizaineris iš pradžių dažniausiai gauna neredaguotus tekstus, kartais tenka skaityti ir originalo kalba (pavyzdžiui, taip nutiko su Marinos Abramovič knyga). Dar kartą skaitau jau tiražuotą kūrinį – tarsi atlieku kontrolinį testą, kai pasitikrinu, ar sugalvotos idėjos matomos ir ar tekstai sklandžiai įskaitomi. Darbiniuose procesuose yra daug kintamųjų, tarkime, tiraže gali pranykti patogus akiai skaitomumas arba dėl techninių kompromisų gali tekti keisti medžiagiškumą, tai keičia ir taktilinius potyrius“, – pasakoja Agnė.

Vaikinai atvirauja, kad ne visada perskaito viską – ypač tuomet, kai vienu metu tenka dirbti prie kelių knygų. „Tiesa, kai kurias perskaitau bekurdamas, dėliodamas tekstus. Jei knyga įtraukia, tuomet norisi ją skaityti toliau“, – sako Tadas.

Prieš pradėdami kūrybos procesą dizaineriai nemažai laiko ruošia kūrybinę dirvą. Ne tik perskaito knygą, bet ir bendrauja su autoriais, leidėjais, skaito apžvalgas (jei knyga yra verstinė). „Man svarbu atrasti tam tikrą motyvą, kurį galėčiau naudoti knygos dizainui – tai gali būti istoriniai, geografiniai, teminiai simboliai, metaforos. Ta informacija galutiniame vaizde atsispindi neakivaizdžiai, nes mano tikslas yra sukurti originalų, tačiau turinį subtiliai reprezentuojantį knygos dizainą“, – sako Jurgis.

Knygos, kurių dizainą kūrė Jurgis, išsiskiria dideliu teksto kiekiu ant viršelio, ne tik autoriaus pavarde ir knygos pavadinimu. Pavyzdžiui, šiemet išleistos Jurgio apipavidalintos Fernando Braudelio „Civilizacijų gramatika“ ir Fernando Pessoa „Nerimo knyga“ turi po paragrafą turinio. Nebetelpa knygos viduje? „Man tekstas yra grafikos priemonė. Labai dažnai autorių ar leidėjų prašau duoti daugiau teksto. Mėgstu knygas be iliustracijų, tuomet atsiranda iššūkis sukurti vaizdą vien tekstu.“

Agnė sako, kad knygos dizaino kūrimo procesas – tartum vaikščiojimas užrištomis akimis, kol įvyksta atradimai – tinkamos jungtys. „Kartais einu su pasiūlymais į leidyklą ir žinau, kad viena jungtis yra ta, kurią nuginčyti sunku net man pačiai, – ji tinka kūriniui, yra išaugusi iš knygos ir turi daugybę argumentų.“

Tos jungtys Agnės galvoje nuveda prie tokių nurautų sprendimų, kaip gręžti skyles knygoje. Kalbama ne apie mažo tiražo meninę knygą, o bestseleriu tapusią jau minėtą Marinos Abramovič autobiografiją.

„Tuo metu sprendimas atrodė labai organiškas, nes knygos tekste yra toks siužetas – Marina paauglystėje su draugu žaidė rusišką ruletę, dėl to Marinos tėvų knygų lentynoje atsirado šautinė skylė. Pats tekstas pasufleravo tokį sprendimą, juolab kad ir simboliškai idėja – kiaurai knygą – atspindėjo knygos pavadinimą „Eiti kiaurai sienas“. Iš pradžių leidyklai „Kitos knygos“ idėja pasirodė problemiška dėl galimų trikdžių skaityti, bet pavyko ir nepertraukiamą tekstą išlaikyti, ir spaustuvėje skylę pragręžti. Namie gręžiau visokius senus teisinius kodeksus, kad įsitikinčiau, ar įmanoma pragręžti virš 400 puslapių knygą, ir dar kietu viršeliu. Man pavyko, o tada „Balto print“ spaustuvė nusipirko specialų grąžtą ir atliko bandymus. Galiausiai visi patikėjo, kad įmanoma ir kad padarysime. Apie procesą pasakoju dar ir todėl, kad pasitikėjimas ir pastangos idėjas padeda įgyvendinti. Galiu turėti gerų minčių, bet joms reikia ir ištikimos komandos, kad jos įsikūnytų knygose“, – pasakoja Agnė.

Knygų dizaino tendencijos

Kas yra svarbiausia knygos viršeliui? Kiek yra laisvės kūrybai, o kiek diktuoja poreikis parduoti? Tadas sako, kad kūrybinė laisvė priklauso nuo to, kiek autorius ar leidykla yra nusiteikusi eksperimentuoti ir rizikuoti padaryti kažką naujo ir netradicinio. Jis džiaugiasi, kad klientai – vis lankstesni, noriai renkasi dar nebandytus sprendimus, teikia didelį dėmesį naujovėms.

„Gera knyga įsimena, bet lygiai taip pat įsimena ir viršelis. Posakis „Niekada nespręsk apie knygą iš jos viršelio“ – taiklus, bet ar juo vadovaujamės ir rinkdamiesi knygą? Gal tai mano profesijos pasekmė, bet prisipažinsiu, kad pirmiausia atkreipiu dėmesį į viršelį. Viršelio visuma – šriftas, nuotrauka, spalvos papasakoja mums apie tai, ką rasime knygos viduje arba nerasime“, – sako Tadas.

Jurgiui svarbiausia yra jungtis tarp dizaino ir turinio, todėl jis mėgsta kontroliuoti visą knygos dizainą, ne tik viršelį. Leidyklos dažnai pas dailininkus užsako tik viršelį, o vidų sumaketuoja pagal šabloną. „Vieni leidėjai pasitiki ir leidžia dizaino sprendimų ieškoti laisvai, kiti labiau kontroliuoja. Abu variantai yra geri, nes grafikos dizaino sritis ir pasižymi tuo, kad visiškos laisvės čia nėra. Tai man ir patinka.“

„Kūrybinės iniciatyvos retai kada priimtinos leidyklai, nes dažniausiai leidėjas bijo, kad knygos nepirks, o iniciatyvos kažkiek brangina knygą. Jei netiesiogiai finansiškai, tai laiko sąnaudomis, o tai irgi atsiremia į kaštus“, – paaiškina Agnė, kodėl ne kiekviena knyga vizualiai įspūdinga.

Knygų pasaulio tendencijas galima apibūdinti vienu žodžiu – viskas. „Pasaulyje visko tiek vyksta, knygų lauke taip pat, tad, norint įvardyti konkrečias tendencijas, reikėtų apibrėžti horizontus: šalis, žanrus, laiką“, – sako dizainerė.

Agnei pritaria Tadas: „Mados dažnai keičiasi arba kaip tik – nusistovi. Įspaudai, lakavimai, įvairūs ir skirtingi popieriai jau tapo įprasta apipavidalinimo dalimi. Pastebėjau, kad daug daugiau dėmesio skiriama tipografijai. Ne vienas klientas noriai renkasi jiems kurtus šriftus. Džiaugiuosi, kad tapo madinga keisti standartus ir laužyti taisykles. Dizainų spektras toks didelis, kad kiekvienas iš mūsų gali rasti sau priimtiniausią.“

Visi pašnekovai sutaria, kad, nors maži tiražai knygų leidybą pabrangina, knygų dizainas Lietuvoje išmokęs kalbėti pasaulietiška dizaino kalba. Tik ar turime savitą, lietuvišką stilių? „Nesumeluosiu sakydamas, kad neturime knygų dizaino tradicijų ir istorijos. Visos inspiracijos ateina iš užsienio kūrėjų. Žinoma, tai nereiškia, kad suvienodėsime, atvirkščiai, manau, jog su laiku išgryninsime savo, lietuvišką, stilių“, – sako Tadas.

Agnė pritaria, kad lietuviškas dizainas tik formuojasi, pagaliau patenkame į tarptautinius konkursus ir gauname dėmesio, prizų. „Visa tai liudija, kad mes aktualūs ir konkurencingi, tik dar anksti sakyti, kad turime išskirtinių bruožų,“ – sako Agnė.

Agnė mato galimybę tuos mažus tiražus ir aukštą knygos savivertę paversti lietuvišku dizaino išskirtinumu: „Dizaineriai neriasi iš kailio bandydami nepabranginti knygos, kurti pridėtinę vertę minimaliomis priemonėmis. Tas gebėjimas „iš nieko“ sukurti kažką įdomaus ir galėtų tapti mūsų bruožu pasaulio kontekste. Tik kol kas taip vardyti būtų per drąsu.“

Ieško identiteto

Jurgis prideda, ko jam pačiam Lietuvoje trūksta. Jis norėtų, kad leidėjai ir skaitytojai pamėgtų mažesnio formato leidinius, telpančius į kišenę. „Erzina, kai nori pasiimti knygą į kavinę, o rankinuko nenešioji… Norėčiau, kad knygą būtų galima įsimesti į švarko kišenę.“

Užsienietiškas knygas lietuviškai dažniausiai leidyklos leidžia su nauju viršeliu. Seniau buvo pigiau sukurti vietinį naują dizainą, nei pirkti tarptautinio viršelio autoriaus teises. Šiandien kainos bemaž susilygino – nes dizainerių honorarai Lietuvoje kyla greičiau, nei brangsta užsienio autorių teisės. Bet leidyklos vis tiek dažniau linksta kurti savo viršelį. Kodėl?

„Svarbiausia priežastis – noras knygą pateikti savaip. Tam įtaką daro leidykla ir jos identitetas. Lygiai tiek pat prisideda ir dizainą kuriantis asmuo. Kurti dizainą jau žinomam ir skaitytojų pamėgtam kūriniui – nelengvas iššūkis. Naujas knygos veidas gali ją dar labiau išpopuliarinti arba, priešingai, nuvilti skaitytoją“, – sako Tadas.

„Kita medalio pusė yra rinka – jei dizainas skirtas Amerikos, Indijos ar Japonijos rinkai, jis pas mus nesugros, nebus aktualus dėl kultūrinių ir mentaliteto skirtumų“, – prideda Agnė.

Agnė yra tiesiog retenybė, ji specializuojasi išskirtinai knygų dizaine. Paprastai Lietuvoje dizaineriai daug visko daro, kuria ir kitus objektus. Kaip taip nutiko, kad ji susikoncentravo savo kūryboje ir darbe į knygą? „Blaškymosi buvo ir mano kelyje, iš pradžių darbas su knygomis regėjosi labai ilgas ir tuomet buvo labai menkai apmokamas (tekdavo dirbti beveik už sriubą). Dabar jau net studentai taip nedirbtų. Tad ieškodama savo vietos kurį laiką dirbau reklamos srityje. Tačiau mane visada viliojo knygų pasauliai ir jų autoriai. Dabar darbas su knyga regis kaip neišsemiamas vandenynas, tiek idėjų, tiek turinio, tiek autorių, tiek menininkų, tiek dizaino prasme.“

Pabaigoje – Agnės žodžiai, su kuriais, tikiu, sutiks dauguma skaitytojų: „Laikyti spausdintą knygą rankose man yra didžiulis malonumas.“



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių