Spalio 4-ąją Elektrėnuose prasidės jo monospektaklio „Viskas užimta“ kelionė per Lietuvą. Ši komiška ir kartu jautri istorija apie žmones, santykius ir laiko trapumą bus papasakota net keturiolikoje šalies miestų.
– Kaip įmanoma vienam aktoriui sutilpti net į 40 skirtingų personažų?
– Pagavote mane repetuojantį. Šią akimirką atrodo, kad neįmanoma (juokiasi). Artėja spektaklio premjera ir aš mąstau: „Galbūt, Simonai, ėmeisi per daug ambicingo projekto?“ Kiekvienas iš tų personažų turi išsiskirti balsu, kūno plastika ir, aišku, motyvacija, kad nebūtų visi apie tą patį. Šiuo metu stengiuosi surasti kuo daugiau skirtumų tarp jų.
– Kas parašė scenarijų šiam spektakliui? Kas jį režisavo?
– Remiamės populiaria Brodvėjaus pjese „Fully Committed“, kurios autorius Becky Mode’is. Ne kartą ji buvo statyta Brodvėjuje, kituose teatruose. Tiesa, mudu su režisieriumi Ričardu Vitkaičiu ją truputį perdarėme – pritraukėme prie lietuviškų aktualijų, pakeitėme abstrakčius personažus į konkretesnius, kad žmonėms jie būtų labiau atpažįstami. Taip pat išplėtojome tėčio liniją. Ji čia be galo svarbi, nes dažnai per savo darbus mes pamirštame žmones, kurie gyvenime yra patys svarbiausi. „Vėliau paskambinsiu, vėliau aplankysiu“, – sakome, o atsitinka taip, kad nebespėjame...
– Kalbame apie spektaklį, o koks jo siužetas, nežinome. Prašau, praskleiskite uždangą.
– Spektaklio siužetas sukasi aplink bedarbį aktorių Simoną, kuris atsiduria prie įkaitusios prabangaus restorano skambučių linijos. Per vieną intensyvią dieną jam tenka susidurti su prievarta, grasinimais, kyšiais, teatrališkumu ir nesibaigiančia skambučių lavina – visi nori geriausio staliuko. Tuo pačiu metu Simonas sprendžia ir asmeninius klausimus: jo tėvas, neseniai tapęs našliu, kviečia sūnų Kalėdoms grįžti namo, o pats aktorius laukia atsakymo dėl išsvajoto vaidmens miuzikle „Meilė ir mirtis Veronoje“.
– Kurį iš spektaklio personažų sunkiausia įkūnyti? Beje, ar visi jie turi lietuviškus prototipus?
– Ne visi. Kai kurie yra tiesiog stereotipiški, kaip antai Dama iš regiono. Kiti turi tęstines linijas ir yra labiau atpažįstami žmonėms. Treti personažai trumpam pasirodo ir paskui dingsta. Ne visus juos šiuo momentu esu įkūnijęs, kai kurie tik gimsta kūrybiniame procese. Yra pora politikių, kurios man dar vis nepasiduoda, bet iki premjeros, tikiu, „palaušiu“ ir jas. Balsą? Taip, tenka jį „pastatyti“ ir stengtis, kad tie mano moteriški bandymai nebūtų panašūs į „Juokis 2002“.
Noriu, kad žmogui, išėjusiam iš šio spektaklio, ne tik skaudėtų nuo juoko pilvą, bet kad jis iškart paskambintų savo artimajam.
– Ar repeticijose pasitaiko, kad tie personažai susimaišo tarpusavyje?
– Neneigsiu, visko būna. Juk čia kūrybinis procesas. Todėl nei aš to bijau, nei labai vengiu. Šiuo metu turime pusfabrikatį – tekstą ir idėją. Vyksta pats nemaloniausias etapas, kai aktorius eina į sceną, nieko nežinodamas, ir bando. Bando ir klysta, bando ir klysta, o paskui kažką atranda, nes juk kiekvienas žmogus turi išskirtinę kalbėjimo manierą ir kol tu jos nesurandi, tas personažas tau atrodo labai tolimas. Kaip koks nepažabotas žirgas. Bėgioja jis laukuose tarsi mustangas laukinėse prerijose. Supranti, kad turėtum jį pagauti su aktoriaus lasu, bet, deja, ne visada tai pavyksta. Tada žiūriu filmuotą medžiagą, nagrinėju tų žmonių interviu, bandau pajusti jų esybę.
– Būnant vienam scenoje prie nieko nereikia derintis, o nesėkmės atveju – išsyk aišku, ką kaltinti... Dėl to labiau smagu ar labiau baisu?
– Tada, kai jau tvirta koja lipsiu į sceną ir vaidinsiu žmonėms, manau, bus labiau smagu. Dabar, kol dar esu procese, jaučiu ir baimę, ir sutrikimą. O jei prieš akis išvysiu „baltą lapą“, kas padės? Žinoma, jei taip atsitiktų, išsisukčiau: juk esu aktorius. Bet, kaip sakydavo vienas artistas, prieš pakylant uždangai: „Dieve, padėk man perplaukti šitą ežerą.“ Turbūt ir man bus panašiai. Persižegnosiu ir sakysiu: „Važiuojam! Likime, būk man maloningas!“ Dublerių? Kol kas nenumatyta. Mano atveju: vienas už visus ir visi už vieną (juokiasi.)
– Paskelbus žiniasklaidoje apie monospektaklį „Viskas užimta“, išsitarėte, kad į šį projektą žiūrite kaip į viešą atranką: „Tegul ateina visi režisieriai, parodysiu, ką moku!“
– Iš tiesų tai buvo labiau sarkazmas, juokelis. Man svarbiau, kad artimi žmonės, kolegos, draugai, jį pamatę, išsakytų savo pastabas. Visiems geras tikrai nebūsi. Jei tavęs kokiam režisieriui reikės, tai suras ir taip – su šiuo spektakliu ar be jo. Nors, aišku, visada smagiau išgirsti, kad tau pavyko.
– Spektaklį planuojate rodyti visus metus. Gastrolės vyks net keturiolikoje Lietuvos miestų. Ar tokiam scenos maratonui ruošėtės kaip nors specialiai – fiziškai ir emociškai?
– Nemanau, kad tai įmanoma. Turbūt neprivalgęs neprilaižysi, o per du mėnesius netapsi kažkoks superatletas. Stengiuosi surasti vietų, kur galėčiau atsipūsti, būdamas scenoje, nes neįmanoma palaikyti tokio paties emocinio tempo visą spektaklį. Nepamirškime ir fakto, kad visi personažai čia skirtingi, o svarbiausios temos natūraliai išėjo sulėtintos, kad išryškėtų kitoje šviesoje.
Kaip ruošiuosi fiziškai? Gal tik tiek, kad guluosi anksčiau miegoti. Bet ne vien dėl artėjančios premjeros. Prasidėjo rugsėjis, mokykla, todėl rytais turiu suvaidinti ir tėvo vaidmenį – išvežioti į mokyklą, darželį vaikus. Emiliui gruodį bus aštuoneri, vyrukas pradėjo eiti į antrą klasę. Vincentui spalio pirmąją sueis ketveri. Kai imiesi vaidinti monospektaklyje, gyvenimas šeimoje nesustoja. Neturiu tokios prabangos, kaip Holivude, išeiti atostogų aštuoniems mėnesiams ir per juos sportuoti, mesti svorį ir auginti ūsus (ironizuoja).
– Ar pasitaiko, kad repeticijų metu personažai taip įsigeria į kraują, kad ir grįžęs namo kalbate su žmona, vaikais ne savo, o kurio vieno iš jų balsu?
– O, taip. Bet ir iki šio spektaklio taip buvo. Nemažai užsiimu filmų garsinimu, dubliažu. Ypač animacinių filmukų, tad su vaikais vienu ar kitu balsu pasišneku ir be progos. Kai kurie personažai jiems labai patinka, kitų nemėgsta. Labiausiai – tų mano išgalvotų Pikčiurnų, kurie kartais ateina, kai mes susipykstame. Ar tas balsų kaitaliojimas vyksta sąmoningai? Ne visada: kartais jis tiesiog išlenda. Tikrai nesivedu savo personažų į namus, bet kartais jie patys ateina nekviesti, nes aktoriaus pasąmonėje jau gyvena savo gyvenimus.
– Ar sūnūs prašo tėčio pamėgdžioti mylimo herojaus balsą?
– Kažko konkretaus neprašo, bet vakarais mes turime tradiciją leisti laiką kartu. Kartais klausome įrašytų pasakų, kartais skaitome jas iš knygų, o kartais prašau vaikų pasakyti kelis raktinius žodžius – apie ką turėtų būti vakaro istorija. Tokiu atveju tikrai yra balsų, kurie jiems labai patinka. Tarkim, Traktoriuko.
Kalbant apie balsus, mano žmonos dialektas labai gražus, atėjęs iš jos gimtojo regiono. Indrė kilusi iš Antalieptės. Sūnūs dažnai prašo jos pakalbėti su tuo „kūti kūti“ akcentu. Tuomet abu laimingi juokiasi. Tokiomis akimirkomis apgailestauju, kad esu kilęs iš Vilniaus ir galiu tiktai ilginti balses.
– Spektaklyje „Viskas užimta“ kalbama apie įtakingus Lietuvos aukštuomenės atstovus, politikus, kaprizingas įžymybes, turtingus žmones. Ar pats esate buvęs kurio nors jų kailyje?
– Su tokiais esu daug kartų bendravęs, bet pats? Ne, nemanau. Įnoringas? Esu buvęs. O argi mes visi nesame įnoringi? Tik vieni sau daugiau leidžiame, kiti mažiau. Aš asmeniškai, manau, neperžengiu žmogiškumo ribų. Tiesa, buvo toks laikas, kai sirgau žvaigždžių liga. Maniau, kad dabar jau kažką pasiekiau. Ypač karjeros pradžioje, kai pirmąsyk nusifilmavau, suvaidinau spektaklyje, o jei dar kažkas pagyrė... Bet ta liga greitai praeina. Gyvenimas pagydo.
– Jūsų žmona Indrė – taip pat aktorė, dirba Vilniaus „Lėlės“ teatre. Kaip manote, kas sunkiau: vaidinti 40 personažų viename spektaklyje ar derinti dviejų aktorių grafikus šeimoje?
– Uff… Vienareikšmiškai antrasis variantas – derinti grafikus. Spektaklis eis ir praeis: vis tiek aš jį įveiksiu, o derinimas yra nuolatinis darbas ir didelė atsakomybė. Į ją negali žiūrėti pro pirštus. Kiekviena mūsų dienos minutė turi būti suderinta. Du vaikai – vienas mokyklinis, kitas – darželinis. Juos reikia skirtingu metu kažkur nuvežti, o paskui pasiimti. Būreliai irgi skirtingi. Kaip ir mūsų su žmona darbo grafikai. Viską susiderini savaitei į priekį ir staiga, tarkim, vienas iš vaikų suserga. Tada greitai nusileidi ant žemės. Seneliai? Jie ne šalia, bet netoli. Gyvena prie Jonavos, Šveicarijoje. Jei labai reikia, atvažiuoja, su malonumu padeda.
– Ar namuose abu su žmona „vaidinate“ ginčus, dialogus, situacijas?
– Man atrodo, kad specialiai dėl to nesusitariame, bet kai vyksta koks nors ginčas ar nesutarimas, tai mes abu iškart vaidiname. Labai protingus (juokiasi). Protingesnius vienas už kitą. Paskui kuris nors susipranta, nusileidžia. Tuomet pasijuokiame ir išsprendę konfliktą einame toliau.
– Ką labiau vertinate – Indrės nuoširdžią kritiką ar palaikymą be klausimų?
– Jos palaikymą turiu bet kokiu atveju. Nebūčiau galėjęs imtis šito spektaklio, jei Indrė nebūtų sutikusi užsiimti ir mano tėvystės dalimi. Vien už tai turėčiau jai kojas bučiuoti. Sakiau: juk supranti, kad jei vaidinsiu šiame monospektaklyje, manęs beveik nebus namuose. Ji atsakė: „Jei nori ir jauti, kad ten tavo vieta – eik. Aš susitvarkysiu.“
O dėl kritikos? Ją reikia mokėti pasakyti. Mes, aktoriai, labai prisirišame prie to, ką darome. Todėl kai žmogus iš šono, sykį pažiūrėjęs, negalvodamas ką nors lepteli, gali ne juokais įžeisti. Laimei, mudu su žmona jau perpratome vienas kitą – t. y. kaip turėtume tą kritiką sakyti ir kaip abu norėtume ją išgirsti.
– Gal ir Jūsų sūnūs jau bando lipti ant scenos?
– Emilis šoka baletą Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje, todėl jau ne sykį yra lipęs ant scenos. Vincentas irgi artistiškas. Namuose jie abu mums tokių spektaklių parodo, kad reikia slėptis. Kiekvieną dieną – vis naujo žanro pasirodymas.
– Spektaklis vadinasi „Viskas užimta“. Ar būna, kad Jūsų gyvenime „viskas užimta“ ir sūnums tenka kovoti dėl tėčio dėmesio?
– Būna, būna… Emilis moka labai tiesiai parodyti, kai jam trūksta dėmesio. Tada prasideda visokie pasąmoniniai dėmesio reikalavimai ožiukų pavidalu, bet jei tu juos supranti, bandai kažkaip susikalbėti ir tą dėmesio trūkumą kompensuoti. Kai turiu laisvo laiko, bandau daugiau jo skirti sūnums.
– Viename savo interviu sakėte, kad nemėgstate pralaimėti. Ši savybė jums labiau padeda ar trukdo kaip aktoriui?
– Tie, kas sako, kad mėgsta pralaimėti, man rodos, meluoja. Čia gal labiau tiktų žodis „moka“? Kai tai įvyksta, žmogus gali rinktis du kelius: arba pasistengti dar labiau, arba viską mesti. Mūsų profesijoje, jei pasirinksi antrą variantą, tu tiesiog pralaimėsi. Grįžtant prie aktorystės, pralaimėjimas yra mūsų duona kasdieninė. Juk jei eini į dešimt atrankų, devynias iš jų tikrai pralaimi. Nori nenori, prie to turi priprasti ir augintis storą odą.
Matau, kad sūnui, kai užaugs, irgi gali dėl to būti problemų, nes jis irgi visada nori būti pirmas. Aš jam kantriai aiškinu, kad namuose tėtis gali nusileisti, bet gyvenime taip nebus: juk kiti irgi norės laimėti. Sunkiai kol kas mums sekasi: Emilis irgi labai azartiškas.
– Net keturiolika Lietuvos miestų aplankysiantis spektaklis pasakos apie įtemptą ir itin kuriozišką bedarbio aktoriaus, sėdinčio prie įkaitusios populiaraus restorano skambučių linijos, dieną. Jei kuris skaitytojas dar abejoja, tarkite porą žodžių, kodėl jis turėtų nedelsiant nusipirkti bilietą.
– Jei pamatyčiau, kad spektaklyje vienas žmogus vaidina tiek daug skirtingų personažų, vien tai man jau būtų įdomu. Kita vertus, nežinau, ar labai gerai yra kažko tikėtis einant į kiną, teatrą ar kurį kitą renginį. Juk kuo didesni lūkesčiai, tuo paskui juos sunkiau pateisinti.
Aš žinau, kad spektaklis bus įdomus, nes jis nėra pastatytas viena nata. Jei norite tik pasijuokti – yra įstaigų, kurios tai siūlo. Šiame spektaklyje bus ir labai jautrių, gražių temų apie pačius artimiausius žmones ir apie tai, kaip gyvenime svarbiausius taškus mes padedame ne tose vietose, o tiems, kurie mums iš tiesų svarbūs, dažnai pasakome: „Dar palauk, perskambinsiu, užsuksiu, kai galėsiu...“ Noriu, kad žmogui, išėjusiam iš šio spektaklio, ne tik skaudėtų nuo juoko pilvą, bet kad jis iškart paskambintų savo artimajam.
„Viskas užimta“: turas per Lietuvą
Neįtikėtinas vaidybos iššūkis – monospektaklis „Viskas užimta“ – keturiasdešimt itin skirtingų personažų, kuriuos vaidina vienas universalus aktorius Simonas Storpirštis. Skvarbus žvilgsnis į užkulisius pasakoja apie turtinguosius ir garsiuosius, sujungdamas aukščiausios klasės virtuvę, madingą maistą ir gyvenimą nuolatinio skubėjimo amžiuje.
Spalio 4 d. – Elektrėnai
Spalio 5 d. – Klaipėda
Spalio 12 d. – Šiauliai
Spalio 17 d. – Kaunas
Spalio 21 d. – Plungė
Spalio 23 d. – Jonava
Spalio 25 d. – Vilnius
Spalio 26 d. – Telšiai
Spalio 30 d. – Panevėžys
Lapkričio 22 d. – Šilutė
Lapkričio 23 d. – Kaunas
Lapkričio 28 d. – Alytus
Gruodžio 7 d. – Ukmergė
Gruodžio 13 d. – Marijampolė
Gruodžio 20 d. – Utena
Gruodžio 30 d. – Birštonas
Naujausi komentarai