Aktoriaus A.Žeko aukštasis poezijos pilotažas

Savo polinkio į literatūrą kaunietis aktorius Antanas Žekas niekada neslėpė: ne vienas jo rimas, sukurta pjesė skambėjo ir nuo teatro scenos.

Neseniai 80-metį atšventęs aktorius prisimena kadaise poeto Martyno Vainilaičio jam ištartus žodžius: „Kvailas, kad pasukai į aktorystę. Būtum tapęs pirmos eilės rašytoju" ir dovanoja gerbėjams pluoštą naujų savo eilių: šįkart – sonetų vainiką. Jam sukurti reikia ypač lakios vaizduotės ir aštrios plunksnos. Mat sonetų vainikas – tai 15 sonetų ciklas, kurio kiekvienas sonetas pradedamas prieš jį einančiojo baigiamąja eilute, o paskutinis sonetas (magistralas) susideda iš visų sonetų pirmųjų eilučių.


Antanas Žekas
F a t a m o r g a n a
Sonetų vainikas

1
Įrėminta šuns lojimu tyla,
nelyg Čiurlionio karalių rankose,
kai „bumčikai“ iki saulėtekio trankosi,
širdžiai pagreitintą dažnį kala...

Įrėminti šuns lojimu sapnai
tik paryčiais leidžia lepinti bluostą,
tarsi įplaukusiam laivui į uostą,
tikslą pasiekusiam galutinai.

Įrėminta šuns lojimu rimtis –
laimikis iškeitusiam miesto ūžesį,
kuomet nuvargusi sąmonė gūžiasi
šuoliui tenai kur sveika prigimtis.

Veltui tikies, kad ramybė nuo seno,
nelyg vaikystės upelis srovena.

2
Nelyg vaikystės upelis srovena
mano vaizduotė senajam sode,
gyvasties kraują į alkstančią veną
sekintą dūstančio miesto garde.

Čia įtikėjau nirvaną atrasiu,-
volungės švilpaus, ežiukai pupsės,
vėl atsijauninsiu kūną ir dvasią,
dings nelemti ūžesiai iš ausies...

Bet realybė man kitką išdėsto:
nyksta gyvūnai rimties nerandą,
grožį praryja ateinantis miestas,
mąžta jisai lyg Šagrenės oda.

Man gi vislab ši vietelė miela;
sodo namelis. Tarkim – vila.

3
Sodo namelis. Tarkim – vila.
Mano būties vandenyno sala.
Pusė iš plytų, pusiau iš lentų
(virsmo metu už „vagnorkes“ pirktų)...
Prie proletariško stiliaus būdos,
dėl malonumo, o ne dėl naudos,
buvo tuomet terasa sukalta,
kaip klasikinėje viloj – balta,
su tvorele iš lentelių plonų,
netgi išdailintų...Baisiai šaunu!
Ten dienomis, lyg apuokas lizde,
Sėdžiu stebėdamas tvarką sode.

Miglinos akys vasarą gano...
Mano prieglobstis – fata morgana.

4
Mano prieglobstis – fata morgana,
svajonėmis puoštas žiemos metu.
Čia mano uostas – sostas mano,
čia karaliavimui vietą randu.

Rytui išaušus valdingai dairausi,
grožiuosi ir retsykiais barti galiu
kurmį netikėlį kurs kurmiarausį
naktį susirentė lysvėj gėlių.

Stebiuosi kaip stiebias aukštyn ąžuolėlis
sodintas anūko gimimo proga,
kaip žemuogės noksta, pievelė sužėlus...
Man akys kažko išrasoja staiga.

Apsižiūrėjęs gerai – pamatai,
supa seniai užgyventi daiktai.

5
Supa seniai užgyventi daiktai,
ne pinigais apskaičiuojami lobiai...
Tūlas pamatęs išjuoktų karčiai:
- Miesčioniškas ir superkičinis hobis...

Daužtas ąsotis lietuviško molio,
„šėpa“ supelijusi priemenėje,
kėdės ir stalas ... gaminti senolio,-
„lai pasilepina giminija!“

Plušo dailidė uoliai, iš širdies,
amžiaus naštos netausojo, nepaisė...
„Gal šie darbai mano ainiams padės
susižinoti kas buvo kadaise?..“

Šitaip senolis panūdo išlikti.
Galvoje knibžda praeities lygtys.

6
Galvoje knibžda praeities lygtys,
neišspręstos, paliktos, pasmerktos nykti,

nelyginant rudenio tolstantis rūkas,
būtosios judriųjų dienų patirties,
visatos sietyne svetur pasisukęs
į tolimą šalį aklos užmaršties...

Lai nyksta... nė motais...kokia jų nauda,
kai čiulba ir ulba žalia estrada!..

Stebėdamas vasaros šventę,jaučiu
joje paslėptų man nežinomų galių.
Turbūt neatskleistų šitų paslapčių
nei galvos mokslavyrių, nei karalių.

Todėl nesikvaršinęs liksiu su tais,
su nežinomaisiais neišspręstais.

 

7
Su nežinomaisiais neišspręstais
ateiname ir išeiname,-
jie mūsų žemėje neretai
kursuoja gyvybės kainomis.

Lyg vėjo malūnas sparnais plaki,
staiga užkliuvo liežuvis,
išdygsta nežinoma tezė laki
ir tu nežinojime žuvęs.

Tarkim, išspręstume visas iš tų
nežinomų...Na, ir kas bus čia?..
Žmogus be problemų neišspręstų,
kaip abrako maišas tuščias.

Dirvą purename nežiniai dygti,
kurios esatis nespėjo įvykti.

8
Kurių esatis nespėjo įvykti,
tikriausiai įvyks ateities kartose,-
staiga viltimi sužybės akyse,
padės pilkoje buityje neišnykti.

Niekur nerasime menamo rojaus;
juk mūsų buvimo tikroji esmė ,
gyvent kasdienybėje, jaustis namie,
tikėtis Lemties neskausmingo rytojaus.

Kol esam, grožėkimės vasaros burtais,
nes jie laikini.Nesigvieškim kitų,
neva kažkokiems išrinktiems pateiktų...
Šis grožis visuotinos meilės sukurtas,

kurios spinduliais mus apgaubia karštai,
laukuose vasara įprastai.

9
Laukuose vasara įprastai
meistro ranka potepius derina,
savo paletę iškėlus aukštai,
mėlyną spalvą iš jūros garina...

Įtaisius dirbtuvę prie saulės šalia,
josios gelsvais teptukais naudojasi;
ten kur buvo pieva žalia,
matom geltonus lopus po kojomis.

Žemėn paliejus pastelės ūkus,
net tolimo šilo juostą nudažo...
Prisipažinsiu, būtų sunku
žodžiais įvardinti tokį peisažą.

Stebiuos apsąlęs, kai galios vasarės
iš pasaulio slapties spalvas tveria.

10
Iš pasaulio slapties spalvas tveria,-
senos paslapties, kaip pasaulis patsai.
Slaptingąją taurę visi geria,
kam nelemta gyventi čionai ištisai.

Iš slapties ir pavasarius vasaros keičia
( po šios vasaros stos vėl ruduo ir žiema),
pavedėjo keliu, kad į slaptį išeičiau,
prieš daug metų mane pagimdžius mama.

Amžinoji slaptis – amžinasis troškimas;
ją svajota atverti anksčiau ir nūnai,
nes šita paslaptis – Amžinybės siekimas,
kurioje nori likti visi tvariniai.

Visata savo paslaptį saugo šventai,-
džiaugiuosi jos galiomis užtatai.

11
Džiaugiuosi jos galiomis. Užtatai
dėkingas už giedrą, už lietų ir vėją,
už debesėlius,kur padangėje skrieja,
nors puikiai žinau, neilgam visa tai...

Su ja susitikti kaskartą žavu,
svajojau sulaukt tarp speiguotų pusnynų,
svaigau lyg išgėręs putojančio vyno,
ruošiaus kaip jaunystėje į randevu.

Dabar kai vilioja šilai ir vanduo,
kai plūsta laimingos malonios minutės,
širdis tebetrokšta su vasara būti,-
ant slenksčio jau šypsosi dėdė Ruduo...

Sustok! Neskubėki...palaukti tau dera,
čia ir dabar jauku man, gera.

12
Čia ir dabar jauku man, gera,
vasaros mugėje tarsi tirpstu;
širdžiai ramu – užliūliuoja kaip marios,
tolsta buitis kaip laivai nuo krantų.

Sėdi, drybsai sau po medžiais pavėsy,
šlama tau lapai ir zyzia uodai...
Regis pasaulyje likote dviese:
tu ir ta vasara kur atradai.

Tau neberūpi nei tezės, nei lygtys –
apsidairai – žiū, gelsva lapija...
Ruoškis, brolyti, vienišas likti,
baigias palaimintas laikas, deja.

Spręsti problemų ateinantys stos,
gyvenimo lygtį jaunimas kartos.

13
Gyvenimo lygtį jaunimas kartos,-
kitos išeities pasirinkti negali,
nes vėjai dažnai vien tik gležną medelį
lankstydami spaudžia prie žemės plutos.

Nustebina kartais jauni, it gaidžiai
kedendami plunksnas vis skiauterę stato,-
savaip mūsų priimtas nuostatas mato;
atėję čia – nori gyvent išdidžiai.

Todėl gražbyliauti nebeketinu,
savuosius takus tegu patys ir mina,
subrendę – gražiausius vaisius užaugina.
Norėčiau, kad augtų iš savo šaknų.

Pakaks kiekvienam tos erdvės paskirtos.
Einu į lankas. Aš dalelė gamtos.

14
Einu į lankas. Aš dalelė gamtos.
Einu pasivaikščiot po vasaros šalį,
glamonę patyrusią rankos šiltos.
Norėčiau lankyti kiekvieną kampelį;

prie Nemuno kilpos,ant Baltijos kranto
arba pastovėt po Stelmužės seniu,
ant Parnidžio kalno smiltynais apsemto,
dabinto legendomis protų kilnių.

Surinkčiau vaizdus ir kvapus į kuprinę,
sužerčiau seniai išbarstytus žodžius,-
užbaigęs kelionę tą piligriminę,
norėčiau ir vėlei pradėt nuo pradžių,

kur vasarų ilgis buveinė miela,
įrėminta šuns lojimu tyla.

15
F a t a m o r g a n a
Kamieninis vainiko sonetas

Įrėminta šuns lojimu tyla,
nelyg vaikystės upelis srovena.
Sodo namelis. Tarkim – vila.
Mano prieglobstis – fata morgana.

Supa seniai užgyventi daiktai,
galvoje knibžda praeities lygtys,
su nežinomaisiais neišspręstais,
kurių esatis nespėjo įvykti.

Laukuose vasara įprastai
iš pasaulio slapties spalvas tveria.
Žaviuosi jos galiomis. Užtatai
čia ir dabar jauku man, gera.

Gyvenimo lygtį jaunimas kartos...
Einu į lankas. Aš dalelė gamtos.



NAUJAUSI KOMENTARAI

miau

miau portretas
Labai saunu. Ir aktoriu geras yra, o va dar ir poetas. Atrodo, kad zodziai is sirdies plaukia. Idiliska - sedi sau sodyboje ir eiliuoji.Maz ir man kada ant senatves taip pavyks - pasidziaugti siuo momentu, istrukti is miesto. Daug sveikatos, metu ir nauju eiliu gerb. Zekui.
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių