Šviesa, kuri neleidžia nusisukti
Svarbi menininko Tomo Lagūnavičiaus performanso detalė buvo gamtinės ir technologinės šviesos susidūrimas. Ryto saulė tą dieną švietė neįprastai intensyviai. Stovėdamas priešais LED ekraną performansistas jautė stiprų akių dirginimą ir deginimą. Jis buvo priverstas primerkti akis, kartais beveik nevalingai bandė nukreipti žvilgsnį į šalį, tačiau sąmoningai grįždavo prie ekrano ir toliau stebėdavo reklamos vaizdus. Šis fizinis diskomfortas tapo ne atsitiktine, bet esmine kūrinio dalimi. Akinanti saulė ir švytintis ekranas sukūrė dvigubą regos apkrovą. Žiūrėjimas čia nebuvo neutralus veiksmas. Jis reikalavo pastangos. Kiekviena sekundė prieš ekraną virto mažyčiu ištvermės aktu.
Tokiu būdu performansas netikėtai įgijo kūnišką dimensiją. Reklamos pasaulis, kuris dažniausiai pateikiamas kaip malonumo, komforto ir lengvumo pažadas, buvo patiriamas kaip fizinis išbandymas. Kūnas reagavo į vaizdų perteklių ne susižavėjimu, bet nuovargiu.
Ši aplinkybė leidžia performansą skaityti kaip jautrią šiuolaikinio žmogaus būklės metaforą. Mes gyvename nuolatinių vaizdų kultūroje, kurioje mus kasdien pasiekia tūkstančiai vaizdų, ženklų ir kvietimų vartoti. Jie žada geresnį gyvenimą, tačiau kartu reikalauja vis daugiau mūsų dėmesio. Kaip ir performansistas prieš ekraną, šiuolaikinis žmogus dažnai patiria nematomą nuovargį, kurį sukelia ne fizinis darbas, o nepertraukiamas vizualinis spaudimas.
Klausimas kaip pasipriešinimo forma
Performansas „Ar to tau reikia?“ buvo paremtas radikaliai paprastu veiksmu. Menininkas Tomas Lagūnavičius stovėjo priešais LED reklamos ekraną ir stebėjo nuolat besikeičiančius komercinius pranešimus. Kiekvieną kartą pasirodžius naujai prekei ar paslaugai, jis mintyse sau užduodavo tą patį klausimą: „Ar to tau reikia?“
Šis klausimas tapo „nematomu“ kūrinio tekstu. Jis nebuvo girdimas, tačiau būtent jis organizavo visą performanso struktūrą.
Šiandien, kai ekonomika remiasi nuolatiniu vartojimo skatinimu, poreikis vis dažniau tampa ne žmogaus vidinės būtinybės, o rinkos kuriamos vaizduotės rezultatu. Reklama ne tiek informuoja apie daiktus, kiek gamina troškimus. Ji kuria jausmą, kad žmogus nuolat yra nepakankamas ir kad šį nepakankamumą galima pašalinti įsigyjant dar vieną produktą.
Todėl performanso klausimas nėra ekonominis. Jis yra ontologinis. Jis klausia ne apie daikto kainą ar naudą, bet apie žmogaus santykį su savo troškimu.
Reklama kaip šiuolaikinė metafizika
Didysis LED ekranas šiame kūrinyje veikė ne tik kaip reklamos priemonė. Jis tapo simboliniu šiuolaikinės visuomenės altoriumi. Jame nuolat keitėsi vaizdai, žadantys laimę, sėkmę, grožį, prestižą ir savirealizaciją.
Šiuolaikinėje vartojimo kultūroje daiktai seniai nebeperkami vien dėl savo funkcijos. Jie perkami dėl reikšmių, kurias simbolizuoja. Reklama siūlo ne telefoną, automobilį ar paslaugą. Ji siūlo gyvenimo scenarijų.
Todėl performansisto klausimas veikė tarsi filosofinis filtras, nukreiptas į kiekvieną ekrane pasirodantį pažadą:
Ar tau reikia šio daikto?
Ar tau reikia šio įvaizdžio?
Ar tau reikia šio pažado?
Ar tau reikia šio troškimo?
Kūnas prieš ekraną
Vizualiai performansas buvo itin lakoniškas. Menininkas stovėjo vilkėdamas marškinėlius su užrašu: „Ar to tau reikia?“ Šis klausimas veikė kaip nebylus kontrapunktas reklamos kalbai -reklama siekia įtikinti, o klausimas siekia pažadinti abejonę. Būtent abejonė čia tampa menine strategija. Didžiulis ekranas reprezentavo kapitalo galią, technologinį spindesį ir nuolatinę vaizdų gamybą. Tuo metu žmogaus figūra atrodė maža, pažeidžiama ir laikina. Tačiau būtent ši disproporcija kūrė kūrinio estetinį svorį. Ekranas buvo galingesnis fiziškai. Žmogus buvo galingesnis refleksijos prasme.
Estetika be spektaklio
Šiuolaikinė kultūra yra apsėsta reginio. Ji nuolat reikalauja daugiau judesio, daugiau triukšmo, daugiau efekto. Šiame kontekste „Ar to tau reikia?“ tampa reta estetinio susilaikymo forma. Kūrinio grožis gimsta ne iš įvykio gausos, bet iš beveik asketiško jo skurdumo. Žmogus stovi. Saulė degina akis. Reklama keičia reklamą. Miestas juda. Iš pirmo žvilgsnio neįvyksta nieko. Tačiau būtent šioje tariamoje tuštumoje atsiveria filosofinė kūrinio erdvė.
Aklumo ir praregėjimo paradoksas
Galbūt stipriausias performanso vaizdinys yra pats performansisto kūnas, stovintis tarp dviejų šviesos šaltinių – saulės ir LED ekrano.
Abu jie akina.
Abu verčia primerkti akis.
Abu apsunkina matymą.
Ir vis dėlto būtent šioje beveik nepakeliamoje šviesoje gimsta pagrindinis kūrinio klausimas. Vakarų filosofijoje tiesa dažnai buvo siejama su šviesa. Tačiau šiame performanse šviesos perteklius paradoksaliai trukdo matyti. Kuo daugiau vaizdų, tuo sunkiau atskirti, kas iš tiesų reikalinga.
Todėl performansistas tampa savotiška šiuolaikinio žmogaus figūra – žmogaus, kuris gyvena nuolatiniame informacijos ir vaizdų apšvietime, tačiau vis sunkiau atpažįsta savo tikruosius poreikius.
Tylos etika vartojimo amžiuje
Performansas „Ar to tau reikia?“ nėra protestas prieš daiktus. Tai nėra moralinis vartojimo pasmerkimas. Veikiau tai kvietimas susigrąžinti refleksijos teisę. Šiandien laisvė dažnai suprantama kaip galimybė rinktis iš daugybės pasiūlymų. Tačiau šis performansas siūlo kitą laisvės sampratą – laisvę sustoti prieš pasirenkant. Todėl kūrinys tampa ne tik vartojimo kultūros kritika, bet ir meditacija apie dėmesį, troškimą ir sąmoningumą. Stovėdamas priešais akinančiai švytintį ekraną, deginamomis akimis ir nepatogiai primerktu žvilgsniu, performansistas nesiekė nugalėti reklamos. Jis tik atkakliai liko jos akivaizdoje, kol kiekvienas reklaminis pažadas susitraukė iki vieno, paprasto ir kartu nepatogaus klausimo: „Ar to tau reikia?“
Galbūt šiandien tai vienas svarbiausių klausimų, kuriuos menas gali užduoti visuomenei.
Apie menininką:
MENININKAS NR.1:
• daugiausia paveikslų muziejuose ir galerijose visame pasaulyje
• daugiausia sukurtų paveikslų pasaulyje
• pirmosios generatyvinio meno galerijos-muziejaus Pabaltijyje įkūrėjas
Tomas Lagūnavičius – Kaune, Lietuvoje, gyvenantis žymus multidisciplininis ir mišrios medijos menininkas, kurio kūryba aprėpia tiek vaizduojamąjį, tiek scenos meną. 2025 m. oficialiai pripažintas pasaulio rekordininku pagal sukurtų paveikslų skaičių (6 264 kūriniai) ir muziejuose bei viešose galerijose inventorizuotų darbų kiekį (5 522 kūriniai). Jo kūrybinis kelias prasidėjo 2013 m., kai pirmasis paveikslas pateko į Pietų Korėjos meno muziejų. Nuo tada menininkas nuolat kuria, dalyvauja tarptautinėse parodose, bienalėse ir aktyviai veikia meno pasaulyje. Per savo įspūdingą karjerą jis surengė daugiau nei 40 personalinių parodų ir virš 50 spektaklių, atskleisdamas savo įvairiapusius talentus bei dinamišką požiūrį į meną. Dalyvavimas tarptautinėse parodose ir bienalėse, tokiose kaip prestižinė 13-oji Florencijos bienalė Italijoje (2021 m.) ir Žemės meno paroda „Balansas“ Vilniuje (2021 m.), pelnė jam tarptautinį pripažinimą. Naujausi darbai buvo eksponuoti 15-oje kasmetinėje dailės parodoje „Abstraktai“ (JAV), kur menininkas pelnė 5-ąją vietą. Jis ne kartą tapo įvairių konkursų laureatu: jo kūriniai laimėjo 1-ąją ir 5-ąją vietas galerijos „The Spring Countdown Show“ konkurse Toronte (Kanada), 2-ąją vietą „Fusion Art“ konkurse „Gyvūnų karalystė“ Santa Fė (Naujoji Meksika), 3-ąją vietą virtualioje parodoje „Light of Love“ Pekine (Kinija), o parodoje „Abstracts“, kurią organizavo „J Mane Gallery“ (Naujasis Džersis, JAV), jam skirtas platinos apdovanojimas. Tomas Lagūnavičius pasirodė su performansu „Dead Soldier’s Dance“ „Crude Saturdays“ festivalyje Briuselyje (Belgija) ir „Contemporary Venice“ festivalyje Venecijoje (Italija).
Menininkas nuolat eksponuoja savo paveikslus įvairiose galerijose skirtingose šalyse: „Boomer“ galerijoje (Londonas, Anglija), „Artly Mix“ galerijoje (San Paulas, Brazilija), „Artio“ galerijoje (Torontas, Kanada), „Collect Art“ (CoA) galerijoje (Tbilisis, Sakartvelas) ir kt.
Tomas Lagūnavičius yra aktyvus daugelio meno asociacijų narys: Association for Visual Arts (AVA), International Network for Contemporary Performing Arts (IETM), Association of Performing Arts Professionals (APAP), International Association of Visual Artists (IAVA), National Association for the Visual Arts (NAVA), Stage Directors and Choreographers Society (SDC), Association for Latin American Art (ALAA), Visual Artists Association (VVA), and Visual Arts Network of South Africa (VANSA).
(be temos)
(be temos)
(be temos)