Apie J. Ivanauskaitę sužinojau dar paauglystėje, kai pradėjo traukti įvairūs alternatyvūs gyvenimo būdai, keista muzika ir pirmosios prasmės paieškos ne savo bažnyčioje. Pamenu, kai skaičiau J. Ivanauskaitės „Pakalnučių metus“, rašymo stilius buvo familiarus, tačiau pasaulis – nepažįstamas, be galo viliojantis. Prasilenkiau su J. Ivanauskaite – ši mirė, kai dar nelankiau mokyklos. Liko tik jos kūrybos aidas, mitas.
Šiuo mitu susižavėjo ir režisierius Naubertas Jasinskas, pristatęs J. Ivanauskaitės kūryba paremtą spektaklį „Agnijos magija“. Nors jaunosios kartos režisieriaus gyvenimas taip pat prasilenkė su J. Ivanauskaite, jis teigia, kad Jurga jį lydi jau kuris laikas.
Iš režisieriaus interviu ir spektaklio pristatymo susidaro įspūdis, kad laukia nuosekliu kūrybos tyrinėjimu paremta, bet savaip interpretuota kelionė. Skaitant kūrinį „Agnijos magija“ sunku nepajausti J. Ivanauskaitės tikėjimo svarbos, jis susitinka su moterišku vienišumu. Budizmo aidai sustiprino J. Ivanauskaitę kūrybos plotmėje, Rytų įtaka padarė stiprų postūmį jos magiškojo realizmo kūrybai. Kovos už Tibeto laisvę sukėlė prieštaravimų visuomenėje, autorė keliavo į budizmo šventyklas ir Rytų filosofijose ieškojo prasmės neramiame posovietiniame laike.
Jos kūryboje susipynė prasmės paieškos, gyvenimo vienišumas ir Lietuvai alternatyvi filosofija, tai įamžino jaunų nepriklausomybės moterų bohemą. Į tokį kūrinį pretenduoja ir režisierius – jis siekia leisti žiūrovui „pamatyti savo pačių atspindį, kokį nors konkretų gyvenimo momentą, kuriame užstrigo“. Agnijos kelionėje derinamas sapnas ir realybė, tamsa ir šviesa, gyvenimas ir po jo laukianti nežinomybė.
Žiūrovus kamerinėje „Rūtos“ salėje pasitinka Rytų ir Vakarų interjero sintezė, kiek primenanti ankstyvą 2000-ųjų bohemos buto interjerą (scenografas Vladas Suncovas). Centrinį buto kambarį supa etnografiniai, kiek abstraktūs, sakralūs mediniai objektai, primenantys tiek šintoistines šventyklėles, tiek Lietuvos kaimo dirbinius.
Scenografija ir apšvietimas (šviesų dailininkas Dainius Urbonis) kuria stiprią atmosferą, kurioje veikti galės nuo visuomenės kiek atitolę veikėjai, ji lengvai transformuosis ir į abstraktų pragaro vaizdinį. Besisukanti platforma, stebinti akis ir metalinės konstrukcijos bus atskleidžiamos vėliau, iš jaukaus ezoterinio kambario scena transformuosis į nuo realybės tolstančią viziją.
Šviesų dailė yra vienas iš stipriausių spektaklio elementų – meistriškai suvaldytas apšvietimas padeda personažams atsiskleisti, ne kartą stabdo spektaklį ir mizanscenas paverčia kino kadrais, apšviečia žiūrovus ir laužo ketvirtąją sieną. Scenografija padeda tvirtą pagrindą ir leidžia lengvai įsijausti į spektaklio tematiką.
Tačiau kas vyksta magiško realizmo dramaturgijoje, suprasti sunkiau (inscenizacijos autoriai N. Jasinskas, Sigita Ivaškaitė, Alvydė Pikturnaitė). Susipažįstame su keturiais veikėjais, o pagrindine figūra tampa idealaus grožio Agnija (akt. A. Pikturnaitė). Aktorė įkūnija personažą su tiksliu žaismingumu, viliokliškai žaidžia su vis bučiuotis lendančiu panku vaikinu (akt. Robertas Petraitis). Tačiau kas slepiasi už veikėjos, kokie yra jos vidiniai motyvai, įskaityti sunkiau, nes dramaturgija nepasiūlo aktorei daugiasluoksniškumo.
Vienoje iš provokatyviausių scenų pankas mylisi su Agnija ir ją tenkina žvake. Scena atskleidžia pagrindinę spektaklio potekstę – moteris, kad ir kokia paslaptinga, kerinti, magiška būtybė būtų, vis vien kenčia nuo vienatvės. Jai būtinai reikia Mokytojo – anoniminio vedlio, meilužio, vyro, kuris parodytų gyvenimo tiesas. Nes magija neveikia, Agnija tuo pačiu metu ir siūlosi panką išburti, ir skelbiasi netikinti Anuškos (akt. Jūratė Onaitytė) tikėjimu. Ši priešprieša artima kūriniui, tačiau spektaklyje nematome gilesnių Agnijos apmąstymų, jos pastangų atrasti gyvenimo tiesas alternatyviose praktikose. Magija didžiąja dalimi lieka tik dekoracija.
Magija, J. Ivanauskaitės interpretuota budizme, neopagonių apeigose ir Taro kortose, spektaklyje praranda sakralumą ir susimaišo pati savyje. Būrėjos personažė ploja rankomis, varpeliu apvalo erdvę, bet kuo tai pagrįsta ir kodėl jai reikia apvalyti Agniją nuo jos nuodėmių, lieka neaišku. Knyga „Agnijos magija“ yra paremta dvasiškumu, jo filosofijos paieškomis. Regime sutrikusią, būrėjų ir vienuolių gelbėjamą veikėją, kuri ir atmeta magines filosofijas, ir į jas iš visų jėgų krinta. Autorė nesiima teisti Agnijos – veikiau palaipsniui atskleidžia laisvamaniškos, tačiau vienišos veikėjos sielos gelmes.
Būrėjų, budizmo išmintis ir visos praktikos, kad ir kokios keistos jos atrodytų (plojimas rankomis iš tiesų praktikuojamas ne vienoje religijoje), yra daromos su tikslu, intencija. Intencija spektaklyje pranyksta, nes J. Onaitytės kuriama veikėja yra pakankamai išmintinga, tačiau taip ir neatskleidžia, kodėl kūniški geismai yra Agnijos nuodėmė.
Kupiūruodamas knygą, režisierius pasirenka beveik visiškai ištrinti visą magijos praktikos svorį. Vietoj to, N. Jasinskas bando sukurti manic pixie dream girl – paslaptingą, beprotišką vilioklę, tačiau tuo ir apsiriboja, raganavimu kaltindamas, o ne parodantis tikrąją moteriškos vienatvės gelmę. Magija ir jos rituališkumas nepakeičia personažų vidinių būsenų, o kulminacijoje virsta raganos sudeginimo motyvu grįstu košmaru. Ritualu norima panaikinti vyrų sukeltą skausmą, o ragana (su neigiama konotacija) tampa Agnija.
Spektaklyje aktoriai įsibėgėja iš lėto, tačiau visi keturi (netgi Martynos Gedvilaitės įkūnyta katė) ir ypač R. Petraičio kuriami vyrų personažai yra savaip žavūs. M. Gedvilaitės katė įdomi plastiškumu (choreografė Greta Grinevičiūtė) ir tiksliai perteiktu katinišku smalsumu. Ištrynus A. Pikturnaitės kuriamos personažės filosofines gelmes, į jos vietą žengia R. Petraičio vyrų personažai. Jie, nors ir trokšta Agnijos, perskaito už scenos likusią veikėjos asmenybę – „Man tavęs reikia kaip nuotykio“. Paradoksalu – vyrų personažai atrodo labiausiai realūs, savi ir nuoširdūs. Netgi Vienuolis, geidžiantis, bet negalintis turėti Agnijos, yra suprantamas, aiškiai apibrėžtas budizmo askezės ribomis. Spektaklyje, kuriame pagrindinis personažas turėtų būti daugiasluoksnė mergina, įdomiausi ir dažniausiai tiesą sakantys yra būtent vyrai.
Spektaklio pabaigoje nuskamba frazė „Pasistenk įžvelgti esmę“. Ši mintis skamba ironiškai – ar spektaklis tampa sąmoningas? Esmę įžvelgti sunku, nes visos magijos potekstės dingsta. Lieka tik skambučiai, kurie tarsi bando perteikti gilesnes mintis, tačiau yra veikiau fonas ir estetiška atmosfera. Ji sukuria malonią aurą, scenografija tikrai verta dėmesio ir susižavėjimo. Tačiau J. Ivanauskaitės kūrybos aidas lieka tik nuotaika ir mitu.
Vieniša, tačiau išskirtinė moteris, kurią kūrė Jurga, N. Jasinsko spektaklyje labiau siejama su liūdnai istorijoje pagarsėjusia raganos samprata. Realybėje raganos ir alternatyvūs Lietuvai tikėjimai neginčijamai turi skaudžią istoriją ir amžius skaičiuojančią misinterpretaciją. Spektaklis, kuris galėtų atsigręžti ir padėti perrašyti moterų patiriamas vienišumo, prasmės paieškų ir seksualumo problemas, virsta tarsi šiuolaikine Malleus Maleficarum (liet. Raganų kūjo) interpretacija.
Projektas „Santaka“ portale kauno.diena.lt“ (2026) dalinai finansuojamas iš „Medijų rėmimo fondo“, skirta suma 10 000 eurų.
Naujausi komentarai