Apie kasdienę kovą, išlikimą, atsakomybę ir kitus filme vaizduojamus dalykus, kūrybos procesą ir užkulisius kalbamės su režisiere D. Gasiūnaite.
– Kiek truko „Dankos“ kūrybos procesas ir kada gimė pagrindinė filmo idėja?
– Turbūt penkerius metus. Tai normali kino gamybos trukmė, todėl reikia turėti daug energijos ir ją paskirstyti taip, kad neišeikvotum per pirmus tris mėnesius, o užtektų iki galo. Idėja turi būti gana įdomi, kad nepavargtum per penkerius metus, bet ir po trejų ar ketverių metų vis dar būtų įdomu prie jos liestis. Aš tai žinojau ir atitinkamai rinkausi.
– Kokie įprastai yra filmo kūrimo etapai? Gal kuris nors jų išsiskiria?
– Vieno išskirti negaliu. Visi etapai yra darbas, kiekvienas turi savų klausimų ir iššūkių. Visada reikia daug kantrybės, paskui – fizinių jėgų, paskui – vėl kantrybės... Pirmasis etapas būtų laukimas – idėjos gimimas, antrasis – paraiškų pildymas ir ruošimas, kai prireikia daugiausia kantrybės. Trečiasis – kūrybinis darbo etapas, kai viską darai, kuri, filmuoji, o tada – montavimo etapas užbaigiant filmą.
Visi etapai reikalauja maksimaliai jėgų, bet, aišku, filmavimas – pagrindinė koncentracija. Pamenu, per filmavimus buvo mažai miegota ir šalta – juk žiemą filmavome gamtoje. Žinoma, tam ruošėmės – vien vietų paieškos jau yra pasiruošimas. Filmuodami jau pradedame skaičiuoti valandas ir viskas pereina į kareivišką režimą. Kitur gali pasitaisyti ar ką nors keisti, o filmavimo metu – kiek susikaupi ir sukuri, tas ir lieka juostoje. Čia yra tik tam tikras skirtas laikas per dieną, tokie žmonės su tavimi, toks vėjas pučia ir oras – viskas, ko reikia arba nereikia. Turi mažiausiai galimybių daryti klaidų, todėl labai svarbu susikoncentruoti ir disciplina.
– Filme pasakojama asocialioje šeimoje gyvenančios mergaitės istorija. Kodėl buvo svarbi Dankos istorija ir norėjosi ją papasakoti plačiau?
– Tai nėra visiškai asociali šeima. Sakykime, ribinė šeima, kur tėvai neturi socialinių įgūdžių, bet labiausiai norėjau pasakoti apie Danką. Viskas prasidėjo nuo jos personažo. Tik vėliau atsirado tėtis, mama, mokykla – visa tai susikūrė vėliau. Dar neseniai galvojome, kad žodį „asocialu“ suprantame skirtingai. Vienam atrodo, kad asocialu, jei nėra trijų patiekalų pietums. Kitam – jeigu yra durys, stogas nekiauras – jau viskas gerai. Viskas priklauso nuo atskaitos taško.
Aš nenorėjau to nagrinėti kaip atskiros temos. Norėjau Dankai sukurti pasaulį, ir tiek.
– Kaip atsirado / gimė jos pasaulis?
– Pati istorija – sugalvota. Tiesiog buvo periodas, kai teko susidurti su globojamais vaikais. Tai buvo spindinčio intelekto vaikai: greitos orientacijos, greitai susigaudantys, drąsūs tiek, kiek reikia... Suaugusieji dažnai tokių savybių neturi arba eina į mokymus ir brangiai už juos moka. Galvojau – iš kur taip yra? Juk akivaizdu, kad nebuvo kokių nors ypatingų sąlygų augti. Arba vaikai turi gabumų, bet nėra galimybių, arba savo gebėjimus jie išnaudoja kitiems dalykams – ne matematikai, ne kalbų mokymuisi, ne lavinimuisi, o išgyvenimui, prisitaikymui. Apie tai galvojau, o vėliau pastebėdavau, kaip mažamečiai ar nepilnamečiai susikuria savo pasaulį, susiorganizuoja darbus. Kartais tie darbai nelabai legalūs, bet jų sistema veikia. Jie sugeba sukurti infrastruktūrą, visą „verslą“...
– Pati tema yra jautri. Kaip ruošėtės šiai temai?
– Kai apsistojau ties Danka, bet kokią informaciją, panašią į man reikalingą pasaulį, labai greitai pastebėdavau, – kad reikia paskaityti, pažiūrėti, pasigilinti. Kalbėjau su keletu vaikų, dabar jau suaugusių, kad sužinočiau niuansų, detalių, kurių pati negalėjau sugalvoti. Kalbėjau ir su socialiniais darbuotojais. Norėjau išgirsti apie aplinką ir jos niuansus. Tai nėra tiesiogiai naudojami dalykai, bet mažų akcentų ir atspindžių yra.
Taip pat galvojau, kiek mes iš savo amžiaus perspektyvos suprantame, kaip gyvena jauni žmonės. Man pasitaikė tokia istorija, kai žmogus pasakojo tikrai sudėtingus dalykus. Po vieno jo atsakymo supratome, kad žmonės yra žmonės. Pasikeitė telefonai, mados, bet žmogus išliko toks pats.
– Dar svarbi filmo specifika – jauni aktoriai. Kaip vyko jų atranka ir kokia darbo su jais specifika?
– Filme Dankos klausia – kiek tau metų? Ji atsako, kad jau pilnametė... Aš irgi ieškojau, kad pagrindiniai aktoriai būtų pilnamečiai, nes labai nesinorėjo nardinti jauno, nepatyrusio žmogaus į tokias aplinkybes. Ši atsakomybė man atrodė per didelė. Su suaugusiuoju gali aptarti situaciją, ją analizuoti – kodėl taip ar kitaip, o iš techninės pusės suaugusiųjų pamainos yra ilgesnės. Rinkdamasi aktorius apie tai negalvojau, bet visi apsidžiaugia, kad pamainos netrumpėja.
Danką – U. Liagaitę – pamačiau internete ir pagalvojau: štai mano Danka. Tada susisiekėme. Taip pat filmavosi keletas vaikų, apie kuriuos svarstėme. Man svarbiausia buvo, kad jie tiktų filmui, – tai ir buvo pagrindinis kriterijus.
Taip pat svarbus gebėjimas būti ekrane – be to aktoriaus nepatvirtinsi. Tačiau labai svarbu, kad jis atitiktų personažą, jo „piešinį“, ir kad būtų bendrystė. Svarbu suderinti ir aktorių ansamblį – kad jie būtų kartu, ne po vieną. Jei tai pavyksta, galima filmuoti.
– Kaip įsivaizdavote filmą kūrybos pradžioje? Gal pats filmas jus nuvedė kiek kitur, nei planavote?
– Stiprių pokyčių nebuvo, tačiau buvo scenų ar siužetinių linijų, kurios iškrito dėl vienokių ar kitokių priežasčių. Pavyzdžiui, Dankos amžius buvo vienas iš klausimų. Iš pradžių norėjau ankstyvos paauglystės – apie trylikos metų herojės, bet pagalvojau, kad tai per didelis krūvis visiems.
– Kas Jums buvo svarbiausia? Kokius Dankos bruožus norėjosi išryškinti? Kokią Danką turėtų pamatyti žiūrovai?
– Pirmiausia mes į filmą viską įdedame, o vėliau tikimės, kad žiūrovai tai pamatys. Minėjau filmo aprašymuose – protingo vaiko akcentą. Danka turi labai daug atsakomybės, kurią ji prisiima ne pagal savo jėgas. Taip ji prisitaiko, kad galėtų išgyventi. Kartu su aktorės prisilietimu prie herojės ji tapo išgyventoja. Ta jos stiprybė visose situacijose jaučiama ekrane – ji eina iš vienos scenos į kitą stipriai judėdama į priekį. Mes, pristatydami filmą Taline, kalbėjome, kad kai būdavo sunkesnių periodų, kai pavargdavau, remdavausi į Danką kaip pavyzdį.
– Ar kurdama filmą galvojote, kokių klausimų norite kelti žiūrovui?
– Jei filmas suteiks kitą požiūrio kampą – jau gerai. Parodyti, kad jei galvoji, jog susigaudai pasaulyje, už kampo viskas gali būti kitaip – kiti pasauliai. Dažniausiai jie yra labai arti, tik gal uždengti, gal tau jų nerodo, bet jie egzistuoja. Man atrodo, kad empatija yra praktika, kurią tobulini kasdien – kaip sportą, religiją ar ką nors kita.
– Premjera įvyko festivalyje „Kino pavasaris“ kovo 20 d., bet ar ir po festivalio bus galima pamatyti šį filmą?
– Taip. Festivalio metu filmas rodomas nuo kovo 20 d., o vėliau vėl grįš į kino teatrus balandžio pradžioje.
Naujausi komentarai