A. Sakalauskas: Klaipėdos krašto menas kitoks nei kur kitur Lietuvoje

Klaipėdos dailininkų kūriniai puošia ne tik pajūrio miestų aikštes, galerijas, muziejus ir bažnyčias. Jų esama visoje Lietuvoje, taip pat ir daug kur užsienyje. Šiemet savo įkūrimo 40-metį minėdamas Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) Klaipėdos skyrius pasišovė apžvelgti ir apibendrinti, kas per tą laiką nuveikta. Yra į ką atsigręžti ir ką prisiminti, teigė LDS Klaipėdos skyriaus pirmininkas skulptorius Arūnas Sakalauskas. Todėl sukakties proga sumanyti trys didžiuliai renginiai – prisiminimų vakaras, jungtinė paroda ir naujos knygos sutiktuvės.

– Nuo ko pradėsite švęsti?

– Žinoma, kad nuo prisiminimų vakaro. Jau šį trečiadienį, 17 val. kviečiame visus, neabejingus mūsų dailei, į Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos konferencijų salę. Pasikalbėsime apie pačią pradžią. Menotyrininkas Petras Šmitas papasakos, kaip Klaipėdoje kūrėsi dailininkų organizacija, prisiminimais pasidalys pirmoji jos pirmininkė skulptorė Violeta Skirgailaitė. Tapytojas Edvardas Malinauskas kalbės apie pirmąją uostamiestyje vaikų dailės mokyklą, kurią jis įkūrė ir daugiau nei dešimtmetį pats jai vadovavo. Algirdas Bosas visiems primins pajūryje vykusius šalies skulptorių simpoziumus, davusius pradžią Klaipėdos skulptūrų parkui. Renginyje rodysime nuotraukas, skaidres, Vyto Karaciejaus nufilmuotą videomedžiagą su simpoziumų ir anuomet garsaus „Dailės“ kombinato vaizdais. Grafikė Gražina Oškinytė papasakos, kaip dailininkai būrėsi Palangoje, Petras Gintalas – apie jų veiklą Telšiuose. Nes mūsų skyrius apima ir visą Žemaitiją. Turime narių iš Tauragės, Telšių, Šilutės, Neringos, Palangos, Skuodo.

– Ar jūsų daug? Įdomu, koks amžiaus vidurkis?

– Dabar mūsų skyrius jungia 105 profesionalius dailininkus. Aktyviai kuriančiųjų – maždaug šešios dešimtys, tarp kitų – nemažai garbaus amžiaus žmonių, kurie nebegali tuo nuolat užsiimti. Mūsų narių amžiaus vidurkis jau perkopė 40 metų. Jaunimu organizacija kasmet pasipildo, tačiau negausiai. Nežinau, nuo ko priklauso, bet tai vyksta bangomis – vienais metais turime stojančiųjų ir priimame daugiau, kitais – mažiau...

– Į bendrą parodą subursite visus? Kur ir kada ji vyks?

– Paroda numatyta vasarą – per Jūros šventę. Joje bus patys naujausi mūsų dailininkų darbai ir tik vienas kitas iš senesnių. Planuojame, kad dalyvaus bent 60 autorių, kaip „Vakarų vėjų“ parodose. Džiaugsimės, jei bus daugiau, nes kviečiame visus savo skyriaus narius. Bet yra išvažiavusių į užsienį, persikėlusių į kitus Lietuvos miestus, ne visi šiame krašte nuolat gyvena ir kuria...

Toji LDS Klaipėdos skyriaus 40-mečio paroda turėtų užimti visus Klaipėdos parodų rūmus. Bus pristatyta tapyba, skulptūra, grafika ir taikomoji dailė. Esame sutarę su „Arkos“ galerija, kad šios parodos rinktinę spalį ar lapkritį parodysime Vilniuje.

– O kokią knygą, kada ketinate išleisti?

– Knyga, dokumentuojanti Lietuvos uostamiesčio profesionaliosios dailės žingsnius, pasirodys ir visuomenei bus pristatyta rudenį. Sumanėme ją kaip metraštį – norime suregistruoti visas mūsų parodas, svarbiausius įvykius per tuos 40 metų, atsigręžti ir užfiksuoti, kol dar visai nepasimiršo, kas buvo sukurta. Juk Klaipėdoje dalis dailės kūrinių interjeruose, ant pastatų fasadų jau išnyko, gyvenimas ir patys žmonės keičiasi... Siekiant kiek įmanoma objektyvesnio žvilgsnio į istoriją, tai bus lakoniškas sąvadas, gryni faktai, iš kurių išvadas galės padaryti skaitytojai. Keturis Klaipėdos dailės dešimtmečius knygoje pristatys Klaipėdos dailėtyrininkai P.Šmitas, Kristinas Jokubavičienė ir Goda Giedraitytė. Kiekvienas akcentuos po keliolikos metų laikotarpį, jo išskirtinius bruožus, esminius reiškinius. Tikimės, kad tai bus metraštis, kurį vartant, atsispindės ir laikmetis, jo pokyčiai, ir kontekstas; kas vienais ar kitais Klaipėdos dailininkų organizacijos veiklos metais buvo labai svarbu, ir koks vaidmuo jai teko mieste jo visuomenės atžvilgiu.

Kitaip tariant, tai bus mūsų organizacijos savitas susiskaičiavimas ir visų tų metų įvertinimas – kokie buvom, kokie esam, ir kartu proga pagalvoti, kokiems būti ateityje, kaip tas laikmetis mus pakeičia...

– Į vieną knygą turbūt visko nesurašysite, popieriaus neužteks?

– Tikrai tokios nepakeltume. Juk kuriame ne tik Klaipėdai. Visoje šalyje, kituose jos miestuose stovi ne tik mūsų skulptūros, yra ir kitų dailininkų darbų bažnyčiose, muziejuose. Jie pasklidę po visą pasaulį. Daug mūsų menininkų nuolat dalyvauja tarptautinėse parodose, laimi jose apdovanojimus. Mes esame ir mokytojai – dėstome vaikų dailės mokyklose, Vilniaus dailės akademijoje, Klaipėdos universitete. O kur dar mūsų dailės galerijos parodinė ir edukacinė veikla?!. Visko ir nesuminėsi.

– Pats šio krašto dailininkams vadovaujate jau bene trečiąją kadenciją?

– Lietuvos dailininkų sąjungos narys esu nuo 1984-ųjų. Pirmąsyk jos Klaipėdos skyriaus pirmininku buvau  1988–1992 metais ir dabar nuo 2008-ųjų. Šiemet baigiasi antroji kadencija, artėja nauji rinkimai, laikas pokyčiams.

– Gal pasakytumėte, kuo šio krašto dailė skiriasi nuo Vilniaus ar Kauno?

– Daug kuo – savitu charakteriu, braižu, specifika, koloritais.

– Kas tam turi įtakos?

– Jūra mus veikia. Ir dangus visai kitoks nei Vilniuje. Be to, čia visur juntama laisva žmonių dvasia. Pas mus nėra intrigų, ryškaus pavydo, didesnė pagarba vienas kitam. Susitikę labai džiaugiamės, esame nuoširdūs ir laisvai bendraujame. Gal kad ši erdvė ne taip perpildyta menininkų kaip Vilniuje, kur santykiai labiau įtempti. Gal kad mes prie jūros, arčiau Vakarų, ir mūsų menas specifiškesnis, yra kitoks nei kur kitur Lietuvoje.