Idealus tėvas tarpukariu: racionalus ir griežtas

Valstybine švente ši diena buvo paskelbta tik 2009-aisiais. Skirtingai nei Motinos diena, pradėta švęsti dar 1928 m., Tėvo diena Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu net nebūtų galėjusi tapti švente: vyro kaip tėvo pareigos tuo laikotarpiu buvo minimalios.

Kasdien rūpinosi motinos

Net ir dabar nedaug tėvų ryžtasi dėl tėvystės atostogų apleisti karjerą. Tarpukariu vyro apsisprendimas leisti moterį į darbą ir pačiam pasilikti su vaiku būtų buvęs ne tik neįmanomas, bet ir nesuvokiamas. Anuomet vaiko, ypač kūdikio auginimas, auklėjimas ir priežiūra buvo tik motinos reikalas.

Nemažai tarpukario žurnalų, laikraščių ir jų priedų buvo skirta motinystei, moteriai – tėvui ar tėvystei tokių nebuvo. Jau pagrindinio vaikų auklėjimui skirto žurnalo pavadinimas – „Motina ir vaikas“ – rodė, kad motinai tenka didžiausia atsakomybė už vaiką. Visuomenės požiūriu vaiko auklėjimas priklausė ne nuo auklių, tarnaičių, mokyklų, darželių, bet tik nuo motinos. Pabrėžta, kad „jaunuomenė tokia, kokia ją motina išauklėjo“. („Motina ir vaikas“, Nr. 1, 1929 m.)

Ketvirtajame dešimtmetyje spaudoje pradėta kelti tėvo vaidmens šeimoje klausimą. Vis dėlto stereotipo, kad tik motina yra iš prigimties gali prižiūrėti gležną kūdikį, nebandyta paneigti.

Vyras rūpinasi asmenybe

Mamos, rašiusios į žurnalą „Motina ir vaikas“, nediskutavo dėl tėvo vaidmens pirmaisiais kūdikio gyvenimo metais – teigta, kad šiuo laikotarpiu rūpinantis vaiku tėvas mažai kuo gali padėti. Jo vaidmuo, anot žurnalo, atsiranda vaikui jau paaugus, kada prasideda rimtesni auklėjimo klausimai, tokie kaip vadovavimas ir tėvo pavyzdys vaikui.

Idealus tėvo ir motinos santykis su vaiku apibūdintas kaip tėvų „darbo“ sferų pasidalijimas auklėjimo darbuose.

„Kai motina jai patikėtą kūdikio ir mažo vaiko auklėjimą priveda prie vaiko proto vystymosi laikotarpio ir tada jau iš lengvo pradeda remtis tėvo autoritetu; ir kai tėvas širdingai atlikdamas jam priklausančias vaikų auklėjimo pareigas, vis daugiau leidžia motinai remtis juo, jo autoritetu ir jėga, tuo pačiu jis visai nejučiomis perima savo vadovybėn vaiko bręstančias jėgas“, – 1937 m. rašė „Motina ir vaikas“.

Į namus – tik pailsėti

Motinos vaidmuo pabrėžiamas visais vaikų auginimo ir auklėjimo niuansais. Idealaus tėvo vaidmuo turėtų būti svarbiausias ne prižiūrint vaiką ar buityje, bet kuriant savo autoritetą, ugdant vaiko asmenybę.

Pripažįstama, kad tokių tėvų reikia ieškoti kaip dykumoje šaltinio, dažniau jie šias pareigas palieka tai pačiai motinai, mokyklai ar visuomenei, tėvo vaidmenį suvokdami tik kaip materialinį šeimos poreikių patenkinimą.

Kitame žurnalo numeryje toks tėvo šaltumas su vaikais aiškinamas „laiko dvasia“ – tėvas, norėdamas išlaikyti šeimą, privalo daug dirbti, todėl pavargsta, ir jo nenoras bendrauti su vaikais yra pateisinamas.

Moters darbai grįžus namo praktiškai tik prasidėdavo, kadangi tarpukariu moters paskirtis pirmiausia buvo rūpintis šeima, nepaisant to, turėjo ji kitų pareigų ar ne. "Kai vyras dirba savo pradėtą darbą ar eina tarnybą ir kyla visuomenės gyvenime vis aukštyn, motina, gimus kūdikiui, turi atsisakyti nuo visų savo patogumų ir užmiršti savo ramų gyvenimą. Ji visuomet budi, visuomet rūpinasi, nes tik ji daugiausiai žino ką pavalgys, kuo apsirengs jos brangūs šeimos nariai; kaip iš mažų pajamų iškombinuoti taupiau ir geriau.“ (Motina ir vaikas, Nr. 5, 1930 m.)

Griežtasis šeimos protas

Moterys apie motinystę žinių sėmėsi įvairiais būdais: iš laikraščių, per paskaitas, organizacijose ir kitur, tačiau tėvui šviestis tokiais „bobiškais“ klausimais atrodė ne tik nereikalinga, bet net ir gėdinga.

Matydamos tokį vyrų požiūrį, moterys suprato ir tai, kad jie, niekieno neraginami, nesusipras, kaip jiems reikėtų elgtis, todėl bandė pačios įtraukti juos į auklėjimo procesus. Motinai, be kitų svarbiausių jos pareigų (vaikų priežiūra, auklėjimas, šeimininkavimas), atsirado dar vienas darbas – stengtis, kad vaiko ir tėvo santykiai šeimoje būtų kuo šiltesni, o jei tėvas blogos nuotaikos – užimti vaiką, kad šis nelįstų jam į akis.

Klausimas, kiek ir kaip tėvas turėtų prisidėti prie vaikų auklėjimo, to laikotarpio  spaudoje labai retas – galima aptikti vos kelis pavienius rašinius. Vienuose jų toks nusišalinusio tėvo elgesys pateisinamas, kituose griežtai teigiama, kad vis dėlto tėvas turi prisidėti prie vaikų auklėjimo – būti lygus su mama sprendžiant šiuos reikalus.

Moterys taip pat siekė plėsti savo veiklos sritis, būti ne tik namų šeimininkės,  vyro tarnaitės, bet ir užsiimti visuomenine, socialine, organizacine ir kitokia veikla ir siekti karjeros.
Tiesa, moters ir vyro lygybė taip pat suvokta gana primityviai: „Vaikui būtina meilė, bet ne mažiau būtinas ir griežtumas. Meilė įsikūnijusi motinoje, griežtumas – tėve. Šeimos, kur vyrauja vien meilė, kur nėra būtino griežtumo, negali išauklėti gerų vaikų. Jei prie motinos jausmų, širdies, pasiaukojimo pridėsime jėgą, protą, apskaičiavimą, – gausim pilną auklėjimą“. („Motina ir vaikas“, Nr. 5, 1939 m.)

Tėvas bet kuriuo atveju asocijavosi ne su meile ir švelnumu, o su griežtumu. Kadangi moteris buvo suvokta kaip jausmais besivadovaujanti būtybė, šeimos protu turėjo būti tėvas.

Kaimo ir miesto skirtumai

Mamos pastebėjo, kad tėvystės klausimai per mažai aptariami ir diskutuojami. Tėvo vaidmuo šeimoje vadintas mįslingu, kadangi vyrui namai buvo ta vieta, kur turėjo būti rūpinamasi juo pačiu.

Mieste vyro pareigos dažnai apsiribojo darboviete ir materialiniais šeimos išlaikymo klausimais. Kaime buvo šiek tiek platesnės: dirbdamas ūkio darbus, jis jų turėjo išmokyti ir sūnus ar sūnų, kuris vėliau pavaduos tėvą. Tėvas berniuką vesdavosi į laukus, mokydavo vyriškų ūkio darbų: sėti, akėti, šienauti, o idealiais atvejais stengėsi rodyti ir teigiamą pavyzdį, kad sūnus išaugtų doras, darbštus, sąžiningas, tvarkingas, teisingas, religingas ir savarankiškas. Kaimo bendruomenėje tėvas turėjo daugiau reikšmės, buvo ne tik pavyzdžiu, bet ir atrama, o vaikai sekė jo pėdomis.

Dažniausias vaiko santykių su tėvu modelis buvo toks: pavargęs po dienos darbų tėvas, kurio negalima trukdyti ir privalu klausyti. „Ištisais mėnesiais vaikai mato tėvelį tik vieną arba du kartus per dieną: prie pusryčių ir pietų. Ir kokį dar tėvelį! Susiraukusį, piktą, visuomet įsigilinusį į laikraštį, nuvargusį. Nuolat jis kartoja tuos pačius, taip gerai vaikams žinomus žodžius: Vaikai, nekliudykit!“ („Motina ir vaikas“, Nr. 7–9, 1939, p. 146.)

Nieko keisto, kad vienas pagrindinių vaiko jausmų tokio tėčio atžvilgiu buvo baimė, juo labiau, kad buvo įprasta blogą vaikų elgesį drausminti gąsdinant tėčiu. Dėl tokių vaikų baimių kaltos buvo ir motinos, tačiau jos tikriausiai vaikus drausmindavo pačios bijodamos, kad jie netrukdytų tėvo ramybei namuose. Visa tai buvo vadinama tėvo autoritetu.

Praktiškasis balsas

Gana dažnai spaudoje pažymima, kad šiam autoritetui sutvirtinti tėvas tarsi specialiai prieštaraudavo motinos nuomonei šeimoje ir savąją pateikdavo kaip neginčijamą įstatymą, nepaisant, teisinga ji ar ne.

Lemiamas tėvo vaidmuo šeimoje buvo planuojant vaiko išsilavinimą, parenkant jam profesiją, mokyklą. Tėvas buvo laikomas praktiškąja šeimos dalimi, todėl jis turėjo teisę nuspręsti, kas jo sūnaus ar dukros ateičiai bus tinkamiausia. Mokslas dažniausiai buvo mokamas, o tėvas buvo ir šeimos maitintojas, taigi visi materialinių klausimų sprendimai taip pat priklausė nuo jo.

Moterys bandė kelti tėvo pareigų šeimoje klausimą, pačios svarstė, kaip tėvus įtraukti į šeimos reikalus, tačiau dar ir ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje konstatuota, kad auklėjimas tebėra išimtinai moters sfera, kurios vyras nenori ne tik kad pažinti, bet ir matyti ar suprasti. Vis dėlto, nepaisant tokių pesimistinių tarpukario tėvo vaizdinių, kiekvienos šeimos tėvų ir vaikų santykių modelio pasirinkimai buvo skirtingi, todėl neabejotinai buvo šeimų, kuriose tėvo santykis su vaikais buvo daug šiltesnis.