Apsilankęs Lietuvos ir Rusijos pasienyje Kybartuose ir pabendravęs su vietos gyventojais pajunti savotišką atmosferą. Atrodo, kad jie viską žino apie kontrabandą. Tačiau paklausti purto galvą ir tyli.

Kas ieško, tas randa

Vienas pirmųjų ženklų, kad artėji prie Rusijos sienos, – pigesnis nei daugelyje Lietuvos miestų benzinas."Žmonių sumažėjo turbūt dukart", – atsidusęs prisipažino Kybartų degalinės darbuotojas.

"Kad dabar tokios didelės kainos... – vėliau pasakė vienas praeivis Algirdas. – Visi pilasi pigiau. Kur? Svetimiems jokių galimybių. Bet kas ieško, tas randa..."

Tiesiai link pasienio vedančioje pagrindinėje Kybartų J.Basanavičiaus gatvėje – ramu. Prie punkto privažiuoja po kelis vilkikus. Punkte, kuriame praleidžiami pėstieji, taip pat nėra sumaišties. Einama pro šalį ką tik Rusijos sieną kirtusi tamsiaplaukė moteris suka akis į šoną. Tačiau pasisveikinus atsako tuo pačiu ir sustoja.

"Pas mus tik šiemet pasijuto didelė krizė, – atsiduso Černiachovske (Įsrutyje) gyvenanti Valentina. – Žinau, kad jums ji smogė anksčiau ir turbūt anksčiau baigsis. Mums stipriai – dabar. Tokios sunkios žiemos dar nebuvome patyrę."

Po akimirkos moteris pasakojo, kad savo mieste turguje ji prekiauja jau 13 metų. Maždaug kas porą savaičių važinėja į Lietuvą arba Lenkiją.

Kelionė atneša 500–700 dolerių

Valentina prisiperka prekių už 1000–1500 dolerių (apie 2300–3500 litų). Iš kelionės lieka apie 500–700 dolerių (1160–1600 litų) pelno. Vidutinis oficialus atlyginimas Černiachovske – apie 300 dolerių (700 litų) per mėnesį.

Tačiau linguodama galva rusė pripažino: "Šiemet mokesčius ir nuomą už vietą turguje pakėlė dvigubai."

Paklausta apie benziną, cigaretes, Valentina taip pat linktelėjo, bet pridūrė: "Tačiau tuo prekiauti nerizikuoju, vairuotojai irgi bijo vežti, nes padaugėjo tikrinimų, reikia turėti pažinčių..."Dar keli žmonės, vos kirtę sieną, į kalbas nesileido.

Niekas nieko nežino

Prie pat valstybės sienos sename dviejų aukštų name gyvenantis 80 metų Vytas Kažemėkas džiaugėsi, kad dabar gali atsikvėpti nuo triukšmo, dulkių ir išmetamų dujų smarvės.

"Dabar, tiesa, dar tik vos kelias savaites, iki sienos iš terminalo važiuoja po kokias keturias penkias mašinas, – aiškino pensininkas. – Dabar mūsų gatvėje prie namų ramu."

Tačiau vos prakalbus apie kontrabandą, cigaretes, benziną, alkoholį, prie pat sienos gyvenantis pensininkas nutilo: "Nieko nežinau, nemačiau. Girdėjau, kad muitininkus dažnai keičia. Rodos, tik du čia ilgiau dirba. Gal muitininkai į pinigus linkę?"

Svetimas automobilis, svetimi veidai. Ir svarbiausia, neskubantys už sienos nepažįstamieji, matyt, iškart atkreipia vietos gyventojų dėmesį. Turbūt todėl kelis kartus pro mus tarsi atsitiktinai sulėtinę žingsnius praeidavo treninguoti, odinėmis striukėmis vilkintys vyrai. Smalsus, trumpas žvilgsnis ir po to atgal – pro tą pačią vietą.

Duoną ir batoną jau šešerius metus kioske pardavinėjanti Romutė Juzumienė pasiguodė, kad Kybartuose atsidarius trečiam prekybos centrui, jos pajamos smarkia sumažėjo.

"Nekeliu kainų, tai dar pavyksta parduoti, – pripažino moteris ir po akimirkos pardavė litą kainuojantį batoną. – Žmonės guodžiasi, kad kainos kyla ir vis sunkiau pragyventi."

Tačiau apie nelegalų verslą Kybartuose Romutė irgi tikino tik skaičiusi laikraščiuose.

"Oi, nežinom, negirdėjome", – lyg sutartą giesmę nekart giedojo ir kiti užkalbinti vietos gyventojai.

"Nekalbėk, ko nereikia"

Kalbesnis buvo gerai įkaušęs Zenonas.

"Milijonieriai čia negyvena. Kas varo kontrabandą, gyvena kitur, – žinovo tonu kalbėjo jis ir čia pat pridūrė: – Vyrai, duokite, pinigų..."

Benzinas, cigaretės, alkoholis – taip, pasak Zenono, šiuo verslu čia daug kas užsiima. Bet vos pasiteiravus detalių, gailestingą nuolankumą akimirksniu pakeitė griežta intonacija: "Aš savų neparduodu! Man gyventi dar nenusibodo!"

Po akimirkos už parduotuvės kampo tarsi atsitiktinai pasuko trys čigonai. Svarbūs žvilgsniai į mus, žurnalistus, po to – į Zenoną. Ir su ironiška šypsena pavėjui mestelėjo žodžius: "Tu, Pečkinai, neprikalbėk, ko nereikia."

Bakai padidinti iki 200 litrų

"Kartais jos po sijonais persineša cigarečių, – nužvelgęs kitoje gatvės pusėje einančias romes, nusijuokė savo vardo ir pavardės nepasakęs kybartietis. – Aišku, kontrabanda čia užsiima daugelis. Gyvenimas sunkus, jis nelengvėja, ką žmonėms belieka daryti? Tik kuo toliau, tuo sunkiau pervežti."

Vyras mostelėjo link mašinų terminalo: "Dauguma automobilių – "WV Passat", Audi 100". Jie važiuoja pigesnio benzino, cigarečių, kai kas – dar maisto, alkoholio. Per savaitę po vieną reisą – dauguma, nes turi kitus darbus. Kiti – kasdien, tačiau ima po mažiau prekių ir gyvena būtent iš kontrabandos."

Jų automobilių benzino bakai, neabejojo vietinis, padidinti, kad juose galėtų tilpti nuo 100 iki 200 litrų degalų.

Rusijoje litras 95 benzino kainuoja apie pustrečio lito. Čia jie parduoda litu brangiau. Cigaretės ten yra apie 2,5–3,5 lito. Irgi "užsimeta" po litą. Jau iš anksto turi taškus, supirkėjus."Plaukuota ranka"

Pasak neprisistačiusio Kybartų gyventojo, kai kurie rizikuoja, kai kurie patyrę vilkai jau žino pasieniečių pamainas: "Kyšiai. Ima ir rusai, ir lietuviai. Aišku, jei pamainos viršininkui artėja pensija, geriau nevažiuoti ir nerizikuoti. Nuolatinė chebra taupydama valiutą keičia nelegaliose keityklose, prekes perka banditų kontroliuojamuose taškuose. Tačiau moka mažesnį mokestį."

"Kiti naktimis gabena per mūsų balą (Lieponos upė pasienyje – red. past.) Jos gylis siekia tik apie 1,5–2 metrus, o plotis apie 6 metrus. – Ichtiandrai čia, kaip kokiam Vištyčių ežere, nepaplaukios su vamzdeliu orui, įkištu į dirbtinę antį iš vidaus. Reikia tyliai ir greitai", – tęsė jis.

"Tačiau beveik niekada nepagaunami tie, kurie turi užnugarį – plaukuotą ranką, – vyras šyptelėjo ir mostelėjo ranka į Vilniaus pusę. – Juk galima muitinėje pusvalandžiui užmerkti akis, kai važiuoja jau ne koks sukežęs "Passat", o kelios plaukuotos rankos palaimintos fūros..."